Kalbamės su gydytoja psichiatre psichoterapeute Agne Kirvaitiene.
Kas yra kas
„Griežtas auklėjimas dažniausiai yra suvokiamas kaip „auklėjimas diržiuku“, „kietu kumščiu“, kas paprastai reiškia ne tik fizines, bet ir emocines bausmes: tėvai žemina, baugina, manipuliuoja vaiku, reikalauja besąlygiškai paklusti, t. y. elgiasi ne kaip su subjektu (žmogiška būtybe), o kaip su objektu (daiktu), kuris neturi teisės į savo nuomonę. Toks autoritarinis „auklėjimas“ turi būti įvardytas tikruoju vardu – smurtas.“
Tuo tarpu garbingas griežtumas, t. y. tvirtumas, nuoseklus savo žodžio laikymasis, reikalavimas paisyti tam tikrų taisyklių, o kartu ir lankstumas jas taikant, yra viena svarbiausių auklėjimo sąlygų. Specialistai tai vadina autoritetingu auklėjimu.
Mūsų namų taisyklės
Kas vyksta šeimose, skirtingai suprantančiose, ką reiškia „griežtai, bet teisingai“?
„Šeimoje, pritariančioje autoritetingam auklėjimui, egzistuoja tam tikras elgesio modelis, taisyklių rinkinys, kuris yra priimtinas visiems jos nariams ir jo visi stengiasi nuosekliai laikytis, pavyzdžiui, tvarkytis, tam tikru laiku valgyti, eiti miegoti, padėti vieni kitiems, atostogauti kartu, nekelti balso, nesimušti, nesikeikti ir t. t. Apie visas šias taisykles yra kalbamasi garsiai – ne gąsdinant, o geranoriškai ir su meile. Į šeimą „atėjęs“ naujas mažylis nuo pat kūdikystės susiduria su „namų taisyklėmis“ ir jas išmoksta dar gerokai anksčiau nei kalbėti.
Vaikai tėvų, auklėjančių autoritetingai, žino, kad jei nusižengs, kils nepasitenkinimas, tačiau bus atleista, o „nuodėmės“ nesugriaus to, kas svarbiausia – ryšio su tėvais ir meilės. Tokioje šeimoje visuomet yra palikta erdvės klaidoms, požiūrių skirtumui.
Kitaip šeimoje, kurioje vaikams taikomos fizinės ir emocinės bausmės. Čia viskas tarsi apverčiama aukštyn kojomis: tėvams svarbiausia ne jausmai, ne ryšys su vaiku, o pergalės jausmas; ne šeima, kaip bendruomenė, o griežta hierarchija. Valdo tie, kurie yra stiprūs ir galingi (suaugusieji). Paklūsta tie, kurie yra bejėgiai, beverčiai ir beteisiai (vaikai).
Tokioje šeimoje egzistuoja griežtos taisyklės, tačiau apie jas nėra kalbama. Taisyklių yra daug – ir kuo jų daugiau, tuo sunkiau laikytis. Tai lyg koks minų laukas – net jei labai stengsiesi gerai elgtis, naujų gero elgesio taisyklių gali atsirasti netikėtai, o tada įvyksta „sprogimas“.
Kodėl norisi pliaukštelėti
Kodėl dažniausiai pirma reakcija, jei vaikas neklauso – suvaldyti: aprėkti, pliaukštelėti, „užčiaupti“? Paanalizuokime.
1.Vaikystėje patirtas smurtas
Ne kartą esame girdėję, kad diržu ir kitokiomis smurto priemonėmis savo vaikus dažniausiai auklėja tie tėvai, kurie vaikystėje taip pat buvo maitinami beržine koše. Psichoterapijoje šis reiškinys apibrėžiamas kaip trauma, egzistuojanti per kelias kartas.
„Jei smurto vaikui teko patirti daug ir nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuriam tai rūpėtų ir galėtų apginti, pasąmonėje „įsijungia“ vadinamieji išgyvenimo mechanizmai. Psichika stengiasi „išsisukti“, išvengti nepakeliamos kančios ir vaikas savo vaizduotėje pradeda tapatintis su skriaudiku, kuris stiprėja nuo prievartos ir agresijos.
Suaugus patirtas smurtas niekur nedingsta: žmogus visą gyvenimą siekia iš naujo pakartoti vaikystėje patirtą traumą (bausmę ir baimę) ir tikisi, kad šįkart jam pavyks ją įveikti, t. y. išgyventi tą pačią prievartą, tačiau kitaip: tada buvo bejėgis vaikas, dabar – galingas, turintis teisę pykti ir bausti suaugęs. Tokiems žmonėms menkiausias vaiko pasipriešinimas paskatina nepakeliamą vidinę įtampą, kad kyla impulsas tuojau pat žūtbūt jį „išjungti“, o iš tiesų – savo paties jausmus. Taip nutinka dažniausiai tada, kai pasijunta bejėgiai, sutrikę, išsigandę, nebevaldantys padėties, darkart išgyvenama prievarta suteikia įtampos atslūgimo ir atsipalaidavimo jausmą.“
2. „Neišgirsti“ jausmai
A. Kirvaitienė yra įsitikinusi, kad nėra neklaužadų vaikų, yra negirdintys arba „akli“ tėvai. „Netinkamas elgesys yra pagalbos šauksmas, kad kažką vaikas nori pasakyti, bet nemoka, nežino, kaip tai, ką jaučia, išreikšti žodžiais, todėl parodo savo elgesiu.
„Tėvai turėtų ne „tildyti“ vaiką, o stengtis „perskaityti“ ir suprasti jiems siunčiamas žinutes.“
3. Idealų vaikymasis
Savaime suprantama, kad auklėdami vaikus visi mes ką nors „pražiopsome“ ar padarome ne taip, kaip reikėtų. „Tėvai skiriasi ne tuo, kad vieni gerai auklėja vaikus, t. y. nedaro klaidų, o kiti jų daro, o tuo, KAIP elgiasi su savo klaidomis“, – sako straipsnio konsultantė A.Kirvaitienė.
„Gana gera mama išdrįs įvardyti, kad pasielgė neteisingai, pripažinti savo klaidas, atsiprašyti ir iš jų mokytis. Mama, kuri stengiasi tapti ideali, greičiausiai nesugebės pripažinti savo klaidų ir tvirtai laikysis savo nuomonės, esą „suaugusieji žino geriausiai“.
4.Baimė „prarasti“ autoritetą
„Neretai galima išgirsti skundžiantis, kad, be diržo, nėra kitų būdų šiais laikais tėvams išsaugoti savo autoritetą“, – teigia psichiatrė.
Svarbu suprasti, kad mamą ir tėtį kiekvienas vaikas suvokia kaip ypatingą, kone dievišką figūrą. Tėvams autoriteto nereikia dirbtinai palaikyti, svarbiausia – stengtis sukurti ir išsaugoti jautrų, atvirą, šiltą ryšį su vaiku. Tai įmanoma klausantis jo, tyrinėjant, domintis, darant įvairius dalykus kartu.
Pliaukšt: o kas toliau?
Vis dar pasitaiko teigiančiųjų, kad trumpas pliaukštelėjimas – geras, saugus ir bene vienintelis būdas „grąžinti“ vaiką iš isterijos priepuolio į tikrovę, sutramdyti įsisiautėjusį. „Pliaukštelėjimas nėra tinkamas būdas kaip nors paveikti vaiką. Jei jums pačiai kas nors pliaukštelėtų, kaip sureaguotumėte? Duotumėte atgal?“ – klausia psichiatrė A.Kirvaitienė.
Pliaukštelėjimas, barimas dažniausiai nieko nepakeičia, vaiką kamuojanti problema lieka neišspręsta, o parodyta agresija konfliktą dar labiau sustiprina, jis tampa nevaldomas (turbūt esate matę sceną, kai abi pusės rėkia ir nė viena nesiklauso). Nebežinodami, ką daryti, tėvai nejučiomis peržengia ribą ir nekaltas „pliaukšt“ virsta smurtu.
Specialistai teigia, kad vaikystėje muštruoti vaikai gyvenime nesijaučia laimingi, suaugę gali turėti ne tik antsvorio bėdų, būti infantilūs, liguistai pedantiški, ar seksualūs, nemokėti atsipalaiduoti, linkti į alkoholizmą, narkomaniją ir panašias veiklas, kurios neva „padeda pabėgti nuo tėvų“, ir t. t. „Skriaudžiami vaikai būna pikti, nepasitikintys, užsisklendę, nuolat įsitempę arba, priešingai, hiperaktyvūs ir nuolat siekiantys dėmesio nelabai priimtinais būdais. Pastebėta, kad smurtą patyrę vyrai dažniau linkę patys tapti smurtautojais, prievartautojais, seksualiniais iškrypėliais, taiko prievartą prieš kitus žmones, elgiasi su kitais kaip su daiktais (vyrai muša savo sutuoktines).
Moterys dažniau smurtą nukreipia prieš save, savo kūną (anoreksija, bulimija, hipochondrija, sadomazochistiniai santykiai su vyrais), taip pat prieš savo vaikus“, – apie „pavojus“ įspėja psichiatrė. Tad prieš pakeldami balsą ar ranką pirmiausia gerai pagalvokite... Arba suskaičiuokite iki dešimties.
Kaip suvaldyti neklaužadą
Vaikų nereikia valdyti. Vaikas turi žinoti, kad netinkamas elgesys visuomet sulaukia aiškių padarinių (bet ne bausmių), pavyzdžiui, nesusitvarkei kambario – negalėsi eiti pas draugus, žiūrėti TV ar žaisti kompiuteriu. Auklėja ne bausmės, o pagyrimas ir paskatinimas už gerą elgesį.
Ką pasakytų...
Foreli Kramarik, penkių vaikų mama, pedagogė, šeimų konsultantė
„Svarbiausia – KAIP mes reikalaujame tvarkos. KAIP esame griežti.
Laimingiausi žmonės pasaulyje auga be smurto, agresijos ir lepinimo. Tėvai, kurie pratino vaikus prie sunkių ir įdomių darbų su meile, šiluma, kantrybe ir išmintimi, sulaukė daug džiaugsmo šeimoje. Tie, kurie spaudė, kamavo, mušė, gąsdino, baudė, šaukė, užaugino nervingus, pavydžius, agresyvius, nekantrius ir nelaimingus žmones.
Visada reikia pagalvoti: o kaip norime, kad mūsų vaikai prisimintų mus, kai mes pasensime? Labai greitai galime juos, mažučius, įbauginti ir jie bus klusnūs. Bet kai mes vieną dieną būsime už juos mažesni, ar jie norės priglausti dilgėles?..“
