Stengiausi jį suprasti, tačiau tai negalėjo tęstis amžinai. Nenorėjau būti auka. Skyrybos truko ilgai. Buvo labai sunku abiem. Jis ir maldavo, ir grasino. Tačiau aš nesileidau perkalbama. Ir nesigailiu. Pagaliau galiu jaustis pati savimi. Kurį laiką su niekuo nebendravau. Reikėjo susivokti savyje.
Daug kas tikina, kad esu patraukli moteris, tad vyrų dėmesio netrūksta. Tačiau artimesnių santykių bijau. Bijau, kad vėl sutiksiu pavyduolį. Patarkite, kaip, iš kokių požymių atskirti, kad vyras pavydus. Pusę metų draugavau su savo buvusiu vyru ir nė karto iš jo pusės nebuvo nė mažiausio priekaišto ar kitaip išreikšto pavydo.
Velniava prasidėjo po vestuvių. Niekaip nesuprantu, kas sukasi kai kurių vyrų galvose, kodėl mylėdami jie gali taip skaudinti. O gal su kita moterimi jis elgsis kitaip?
Karolina Bajoriūnienė, psichologijos ir psichoterapijos centro „Invito” psichologė
Pavydas yra labai žmogiškas ir natūralus jausmas. Tik sunku ir tikrai negerai, kai jis peržengia ribas. Atsakant į jūsų klausimą visų pirma noriu jus pasveikinti, kad radote ryžto ir jėgų būti ištikima sau ir išsivaduoti nuo jus slegiančios ir kankinančios situacijos. Manyčiau, kad būtent tai ir buvo jūsų pirmas žingsnis į prasmingus ir vertingus ateities santykius.
Dabartinė jūsų reakcija į artimus santykius, be abejo, yra tik patirtos nesėkmės buvusiuose santykiuose pasekmė. Baimė vėl būti įskaudintai gali užvaldyti ir nulemti jūsų veiksmus bei sprendimus. Jei nenorite pakartoti buvusių santykių modelio, patarčiau kuo geriau išsiaiškinti, kas būtent, kokios tiksliai pavydo išraiškos jus trikdė ir nepatiko, kas privertė skirtis (kiekvienas žmogus skirtingai mato problemą.
Tai, kas jums nepatiko ir trikdė, kitam galbūt būtų kaip tik tai, ko jis ieško). Taip ateityje užmezgusi santykius galėsite iškart atpažinti ir galbūt šalinti ar bandyti spręsti menkiausias tokio elgesio apraiškas. Šiuo metu, manyčiau, svarbiausia jūsų užduotis – neleisti esamai baimei jus užvaldyti. Leiskite sau rasti ir taisyti savo elgesio padarytas klaidas tam, kad jų ateityje netektų kartoti. Jei pačiai tai padaryti pasirodys per sunku, nebijokite kreiptis pagalbos. Taip tik palengvinsite išsikeltą užduotį ir nepasiklysite sprendimuose.
Teiginys, kad iki santuokos jūs nepastebėjote jokių pavydo apraiškų, manau, nėra visai tikslus. Ko gero, pavydo požymius tiesiog praleidote pro akis, nesureikšminote (juk kuo jaunesni esame ir kuo aistringiau mylime, tuo atlaidesni esame ir tuo daugiau prisikuriame tikrovės neatitinkančių iliuzijų).
Bet dabar, turėdama atitinkamą patirtį, tikiu, kad matysite ir jausite kitaip – giliau, prasmingiau ir pastabiau. Nutraukdama skausmingą ryšį, atsisakydama jo, pripažinkite ir savo padarytas klaidas, nes santykius kuria du žmonės, ne vienas. Atsakykite į klausimus, kas tiksliai vertė ilgą laiką likti su netinkančiu žmogumi ir kodėl atleidote daromą skriaudą. Galbūt atrasite savo priklausomybę nuo tam tikrų, tos situacijos keliamų emocijų.
Tikiu, kad buvimas netinkamame ryšyje subrandino jus kaip asmenybę, padėjo išgryninti poreikius, galbūt pakoregavo vertybes ir pakeitė mąstymą. Svarbiausia – iš buvusios situacijos padaryti deramas išvadas, vertinti tai kaip skaudžias, bet naudingas gyvenimo pamokas ir drąsiai žvelgti pirmyn, neužkraunant ateičiai prievolės atpirkti patirtas nuoskaudas. Į naujus santykius reikėtų eiti išsivalius sielą ir, svarbiausia – atleidus.
