Gėjai buvo laikomi iškrypusiais žmonėmis, ir konservatyvūs krikščionys nuolat baksnodavo į Šventą Raštą, kur vyro sanguliavimas su vyru buvo traktuojamas kaip nuodėmė. Gėjus aiškiai diskriminavo. Tai, žinoma, sukėlė jų pasipriešinimą. Ir kartu su feminizmo banga Amerikoje ir Vakarų Europoje prasidėjo gėjų judėjimas. Būti gėjumi tapo politine etikete. Kalbėti apie kokį nors homoseksualizmo „gydymą“ ar „korekciją“ tapo politiškai nekorektiška. Homoseksualumas buvo išbrauktas iš tarptautinės ligų klasifikacijos. O ką apie tai sako vystymosi psichologija ir medicina?
Palyginus neseniai medikai iki galo iššifravo genetinį kodą ir pasižiūrėjo į smegenų veiklą vaizdžiai ir aiškiai. Jei jūs kur nors rastumėte žmogaus genų aprašymą, tai vienoje vietoje rasite ir užrašą mažomis raidėmis: „vyriško homoseksualumo genas“. Atrodytų, viskas aišku: jei jau tu esi gimęs su tokia mutacija - liksi gėjumi. Tačiau situacija nėra tokia paprasta.
Reikalas tas, kad šis mažas genas apsprendžia labai slidų ir neapčiuopiamą dalyką - testosterono kiekį, kuris dar mamos įsčiose paveikia vyrišką embrioną. O ką reiškia „daugiau“ ar „mažiau“? Kiek jo turi būti? Visa tai - labai reliatyvu. Mes tik turime bandymais su pelėmis patikrintą teoriją, kad jei ši įtaka nepakankama, gimęs kūdikis, nors ir turi biologinius berniuko požymius, viduje lieka labiau moterimi, nei vyru.
Tačiau taip atsiranda tik su viena homoseksualumo forma: vyrai homoseksualai su moterišku elgesiu. Tai reiškia, kad jie labiau linksta į transseksualus, t.y., vyrus, kurie sielos gilumoje jaučiasi ne vyrais, o moterimis. Tačiau transseksualai yra įsitikinę, kad yra moterys, ir nori tik pakeisti lytį. O gėjai su moterišku elgesiu žino, kad yra vyrai, tik gundo kitus vyrus labai moteriškai.
Šitai patvirtina ir smegenų tyrimai - magnetinio rezonanso prietaisai parodo, kad jų smegenys veikia taip, tarsi jie būtų moterys. Atitinkamai moterų lesbiečių smegenys savo aktyvumu labiau primena vyrus.
Tačiau yra nemaža dalis gėjų, kurie nesijaučia moteriški, nesielgia moteriškai. Ir yra nemaža dalis lesbiečių, kurios ne iš tolo neprimena vyrų. Kaip ir tikėtasi, nei jų hormonai, nei smegenų veikla nė kiek nesiskiria nuo heteroseksualų. Šiai grupei priklauso ir „ribiniai“ arba „latentiniai“ homoseksualai ir biseksualai – jie gali turėti santykius su abiem lytimis.
Todėl genai ir hormonai nepaaiškina lytinės orientacijos. Ir čia į pagalbą ateina ankstyvo vystymosi psichologija. Jos išvados yra tokios: berniuko tapimą vyru, o mergaitės – moterimi - apsprendžia jų santykiai su tėvu ir motina ankstyvoje vaikystėje, t.y. iki pradinio mokyklinio amžiaus pabaigos. Labai svarbus čia yra ryšys su tėčiu ir normalūs santykiai su mama. Visa tai vaizdžiai atrodo štai kaip.
Įsivaizduokime upę, kurios viename krante gyvena moterys, o kitame - vyrai. Tarp krantų yra tiltas. Berniukas gimsta moterų krante ir iš pradžių yra didelėje motinos įtakoje. Tačiau anksčiau ar vėliau jis pamato kitame krante tėvą. Jei tėvas jam draugiškas, berniukas perbėga per tiltą ir užsiima su tėčiu vyriškais reikalais: tvarkosi, žvejoja, stato, tiesiog bendrauja. Kai jam prireikia saugumo ir motiniškos meilės, jis grįžta į kitą krantą pas motiną. Tačiau išvykos pas tėvą pasidaro vis dažnesnės ir ateina metas, kai jis lieka vyrų krante. Jo lytinė tapatybė ir vyrams būdingas elgesys yra tvirti: auga tikras tėčio berniukas.
Jei atsitiktų taip, kad tėvelis nelabai „viliotų“ berniuką pas save, atstumtų jį ar tėvo išvis nebūtų, berniukas vis dar liktų ne vienas - jis „apsigyventų“ motinos krante. Tokiu atveju jis tampa „mamos sūneliu“ arba netgi „slaptu mamos meilužiu“, jis jaučiasi viduje nevyrišku, bet vis dėlto, vyru - tik netikru, o vyro pakaitalu mamai.
Užaugęs jis išmoksta lengvai moteris suvilioti, tačiau viduje vyru nesijaučia ir neretai palieka moteris: sielos gilumoje jis jų ir neapkenčia. Jo homoseksualumas gali būti „latentinis“, giliai užslėptas, nes paslapčia jis svajoja apie „vyriško kranto“ dėmesį! Tik tai visai ne seksualinės kilmės ilgesys.
O ką, jei ne tik tėvas, bet ir mama atstumtų tokį berniuką? Tarkime, mama yra labai šalta, reikalaujanti, ir dar seksualiai provokuojanti? Tuomet likti jos krante berniukui yra per daug nesaugu, o vyrų krantas jo nepriima. Jis „užstringa“ ant tilto tarp dviejų pasaulių. Ir ima žiūrėti į vyrų krantą su ilgesiu - kažkur ten gyvena „tikri vyrai“, kurių jis ima geisti. O išaugęs iki lytinio brendimo - ima geisti seksualiai. Paauglystėje jis vis labiau ir labiau jaučia potraukį vyrams.
Taigi lemiamą įtaką jo normaliai orientacijai atsirasti turi geras ryšys su tėčiu ir pakankamas atstumas nuo mamos.
Atitinkamai normali mergaitė, nors ir lieka motinos krante, turi matyti tėvo dėmesį „iš kitos kranto pusės“. Tuomet ji atitolsta nuo motinos ir nepersismelkia blogomis mamos nuotaikomis. O jei mama ypač atstumianti, despotiška ir šalta? Tuomet mergaitė arba tampa „mamos nuotaikų šiukšlių kibiru“, arba pabando perbėgti į „vyrų krantą“. Perbėgusi iki galo ji taptų transseksuale - mergina, įsitikinusia, kad yra vyras. Jei jos vyrų krantas aiškiai nepriima, ji „užstringa ant tilto“ ir ima ilgesingai ieškoti „tikrosios moters“ moterų kranto pusėje - pakaitinės gerosios mamos. Taip ji tampa moterimi - lesbiete.
Iš čia seka svarbi praktinė išvada - jei berniukas dar mažas ir jis ima rodyti priešingai lyčiai būdingus požymius – žaidžia tik su lėlėmis, rengiasi suknelėmis, mėgsta mergaičių draugiją ir t.t. – gali būti įmanoma atstatyti jo santykius su vyrų pasauliu. Psichoterapeutas ir tikslingas darbas su berniuko tėvais, „tėčio pakaitalo“ atsiradimas šeimoje - visa tai gali padėti jam patikėti: „tu esi vyras tarp vyrų“- ir jo elgesys bei potraukis nespės nukrypti į vyrus. Jis taps berniuku tarp berniukų. Ir jei mergaitei pavyktų priimti savo moteriškumą, surasti „pakaitinę gerąją motiną“ ir pasijausti moterų pasaulio priimta - ji galėtų tapti moterimi tarp moterų.
Žinoma, jei kitokia lytinė orientacija, kitai lyčiai būdingas elgesys reiškiasi jau lytinio brendimo įkarštyje ar pasibaigus jam - visa tai dažniausiai jau įsitvirtino. Ir jei toks žmogus tapatinasi su gėjų ir lesbiečių pasauliu - tai yra jo teisė ir jokios „korekcijos“ ar „gydymo“ jam nereikia. Tai būtų tas pats, kaip bandyti suvienodinti visų žmonių ūgius pagal vieną kurpalių.
Kartais gali pasirodyti, kad netradicinės lytinės orientacijos žmonių padaugėjo. Vargu - tiesiog nemaža jų dalis nustojo slėptis. Tai - demokratijos ženklas, ir tuo galima tik pasidžiaugti. Žmonijos šeimon reikia priimti visus be išimties. O tuos, kur išvarėme - grąžinti.
Tačiau turint omenyje vystymosi teorijas, mes galime pagalvoti ir apie tai, kaip grąžinti tėvą į šeimą. Jo ten labai reikia. Su juo viskas kažkaip aiškiau pasidaro.
