Labiausiai jai įsiminė 2005 m. pristatyta kolekcija „Musės“, apie kurią ji ir dabar iš aplinkinių sulaukia gerų žodžių.
„Pamenu labai geras emocijas, kai kūriau šią kolekciją. Kiekvienas modelis patiko net pačiai - retai taip būna, nes vis lieku kuo nors nepatenkinta, - kaip visuomet nuoširdžiai kalbėjo K. Kruopienytė. - Tada galėjau atsiskleisti pati, kokia aš esu ir ką galiu. Dirbant duete kūrėjai dažnai susitapatina, praranda savitą kūrybos braižą, tačiau kiekvienas sprendimas būna apsvarstytas dviejų, ir nebelikdavo laiko blaškytis, abejoti. Tuo atveju buvo kitaip - aiškiai žinojau, ką darau, ir pagalbos ar patarimų nereikėjo“.
Dizainerė prisipažino, jog po išgirtos kolekcijos „Musės“ turėjo „užtvirtinti gerą nuomonę apie save“, todėl 2006 m. pristatytai kolekcijai "(Nuo)dėmės" tikriausiai ir buvo sunkiausiai pasiruošti per visą festivalio istoriją.
„Negalėjau nuvilti žiūrovų. Tai ir buvo sunkiausia, nes kilo daug abejonių – ar gerai darau, ar tikrai taip darau. Nors visada kurdama kolekcijas mažai galvoju apie žiūrovus, tą kartą ypač buvo svarbi aplinkinių nuomonė“, - sakė K. Kruopienytė.
Nors ramūs dėl kolekcijos dizaineriai nebūna iki pat jos parodymo, K. Kruopienytė jai ruošiasi palaipsniui, tad darbų nakčiai prieš festivalį nebelieka.
„Man atrodo, tai priklauso nuo įvairiausių aplinkybių ir nuo pačio kūrėjo asmenybės, jo gebėjimų planuotis laiką. Kartais tikrai reikia tos nemigų nakties, kad susidėliotum modelių komplektaciją ar kolekcijos eigą, gal dar kokį aksesuarą papildymui reikia padaryti. Tačiau ar paskutinės nakties modelis bus toks geras, ar jis iš tiesų gali nulemti kolekcijos sėkmę – apie tai visada pasvarstau, nes jėgų prireikia ir kitai dienai, ir pačiam parodymui“, - sakė K. Kruopienytė.
Drąsiau, drambly, drąsiau!
„Pamenu animacinio filmuko, kurį žiūrėdavau vaikystėje, frazę: „<...>drąsiau drambly, drąsiau....“ – drąsos pradedantiems dizaineriams palinkėjo K. Kruopienytė. - Užjaučiu juos, nes pradėti visada sunku.
Kalbant apie atmosferą festivalio metu, negirdėjau, kad kuris nors iš dizainerių specialiai elgtųsi ar kalbėtų taip, kad tik kitam nepasisektų. Viduje turbūt visi jaudinasi dėl savo gero dizainerio vardo, ne dėl kitų, o greičiausiai dėl savęs.
Visi dizaineriai labai skirtingi, gal vieni konkurentai didesni, kiti labiau draugai. Manau, kad daugelis iš mūsų apie tai negalvoja, tiesiog kuria, dirba, turi savo planą ir stengiasi jį maksimaliai išpildyti“.
Anot K. Kruopienytės, „Mados infekcija“ jaunam talentui yra šansas: „Kiekvienam pirmiausia yra suteikiama galimybė pasakyti, kad tu esi kaip dizaineris, po to kiekvienais metais suteikiama galimybė užtvirtinti, kad tu esi kuriantis dizaineris“.
