Tęsiame straipsnių ciklą "Dizaineriai - apie "Mados infekciją".
Pirmą kartą „Mados infekcijoje“ (MI) (2003 m.) Egidijus dalyvavo ne vienas - kartu su kolege dizainere Kristina Kruopienyte: „Nunešėme eskizus atrankai dviese, kad būtų drąsiau. Iš tiesų, kaip dabar pamenu, tai buvo fix idėja: „O gal priims? Po to jau žiūrėsim, pabandyti juk reikia“. Ir priėmė...“
„Pirmoji MI mums su Kriste buvo sunki – drabužius siuvome patys, akademijos bendrabutyje dienomis ir naktimis, padėjo draugai. Buvome renginio naujokai – slėgė nežinia ir atsakomybė“, - atvirai kalbėjo E. Sidaras.
Po metų dizainerių duetas pristatė dar vieną kolekciją „Zazou“.
„Mes, kaip ir dabartiniai festivalio naujokai, piešėme eskizus, drebančiomis rankomis nešėme juos Renatai ir dalyvavome atrankoje. Tik tada nebuvo dar „Injekcijos“, todėl stovėjome vienoje startinėje pozicijoje su jau pripažintais dizaineriais. Neneigsiu, buvo nedrąsu: didelė atsakomybė prieš kitus dizainerius, organizatorius, tuometinius Vilniaus dailės akademijos dėstytojus, pažįstamus ir draugus“, - prisipažino E. Sidaras.
Anot jo, vėliau atėjo permainų metas.
„Pradėjau dirbti prestižiniuose mados namuose dizainerio asistentu - atsirado kitokių darbų, kitų prioritetų, - santūriai apie darbą garsaus dizainerio Juozo Statkevičiaus asistentu užsiminė Egidijus. - Todėl keletą festivalių praleidau – tiesiog tam neužteko laiko. Mano ištikima kolegė Kristina kolekcijas 2005m., 2006 m., 2007 metais vykusiuose festivaliuose pristatė viena, ir tik 2008 m. aš vėl grįžau ant šio podiumo – vėl su Kriste. Mūsų bendra kolekcija „Juodas kvadratas“ ilgai nekabėjo spintoje“.
Būtent „Juodą kvadratą“ (FOTO) Egidijus vadina bene sėkmingiausia kolekcija, pristatyta ant MI podiumo: „Visos kolekcijos įsomintinos, savaip pavykusios (o kas nepavyko, žinome tik mes). Tačiau ši buvo mano sugrįžimas... „Mados infekcija“ užsikrečiama. Jeigu čia dalyvavai bent kartą, nebegali gyventi ramiai“.
Šiemet Egidijus mados festivalyje dalyvaus penktą kartą, bet kaip pats sako, šįkart kolekcijas su K. Kruopienyte kuria atskirai.
„Manau, kad subrendau asmeninei kolekcijai. Ir vėl truputį nedrąsu. Kaip ir prieš kiekvieną festivalį... Be to, ši kolekcija skirta mados namams „Cantas“. Tai taip pat atsakingas momentas. Tikiuosi, kad ši kolekcija taps ir mano VDA magistro baigiamuoju praktiniu darbu“, - vylėsi talentingas dizaineris.
Girdėjome, kad kolekcijos neretai pabaigiamos paskutinę naktį, bandėme provokuoti.
„Manau (ir žinau), kad tai tiesa, - nusijuokė. - Manau, kad nėra tokių kolekcijų, kurias galima pabaigti laiku ir ramiausiai sau eiti miegoti. Tobulybei ribų nėra. Tai blogai ar gerai? Tai nėra nei blogai nei gerai. Tiesiog taip yra. Svarbiausia – nepervargti.
Galų gale, kolekcijos kūrimo procesas yra tikrasis malonumas. Nes nusilenkimas po kolekcijos trunka vos kelias minutes. Ir labai svarbu, kad žinotum, jog salėje sėdi ir palaiko tave artimieji, draugai, dėstytojai, klientai“.
Mados infekcija – pakilimo takas
E. Sidaro nuomone, MI pradedančiam dizaineriui yra pakilimo takas: „Sparnai čia gali skleistis. Galimybė žiūrėti ir save parodyti. Laikas parodo, kurie išlieka. O išlieka, matyt, stipriausi.
MI tobulėja. Kartu su ja ir mes. Renginys įgavo pagreitį ir reikšmę. Galiausiai – tai vienintelis likęs mados festivalis. Garbė jame dalyvauti“.
Svajojantiems apie mados festivalį ar ketinantiems jame dalyvauti dizaineris pataria pasitikėti savimi: „Taip pat mažiau arogancijos ir daugiau įsiklausymo. Klausytis ir žiūrėti. „Mados infekcija“ - mechanizmas su daugybe sraigtų. Privalai pritapti, rasti savo vietą. Jeigu nepaklusti žaidimo taisyklėms, organizuok asmeninį pristatymą“.
Nereikia baimintis kitų dalyvių, nes festivalio metu, anot Egidijaus, tvyro draugiškai konkurencinė atmosfera: „Yra kolegų, kurie ir batus paskolina, žinoma, yra ir tokių, su kuriais nenorėčiau dalyvauti vienoje renginio dienoje. Čia kaip ir gyvenime – yra pliusų, yra ir minusų“.
****
Atmintyje išlikusi istorija iš „Mados infekcijos“
„Kolekcijos „Zazou“ (2004 m.) modelių tipažas turėjo būti pakankamai vyriškas. Sugalvojome ir merginoms modeliams nupiešti ūsus. Reikėjo pamatyti merginų veidus, kai joms grimerės piešė ūsus. Dauguma buvo žiauriai nepatenkintos“, - prisiminė E.Sidaras.
