Nors bendraujam neilgai, bet jau spėjau prie to priprasti ir negaliu nutraukti šių santykių. Jaučiuosi patekusi į tokią beviltišką situaciją, kai ir noriu, ir nenoriu. Noriu būti kartu su juo, bet tas buvimas labai skaudina. Skaudina ir jį, ir mane. Labai skaudina tai, kad reikia slapstytis, visiems meluoti, raminti sąžines balsą, kuris šnabžda, jog toks elgesys nėra labai moralus, ir daugiau smerktinas, nors žinau, kad ir kiti kunigai taip elgiasi.
Nors ta sąžine po truputį rimsta, kažkaip pripranti, o gal tik apgauni save... Bet kančia yra ir niekur nedingsta. Kartais aprimsta, nusiteikiu gyvent šia diena ir negalvot į priekį, tada džiaugiuosi tuo, ką turiu. Deja, tai ilgai netrunka, pora dienų, daugiausiai savaitę, o tada ateina sunkus periodas, kai tenka kankintis. Nors kartais pagalvoju, jog tik tai ir darau, gal esu kokia mazochiste?
Keista, bet iki jo jaučiau, kad kažko trūko, dabar lyg tuštumos neliko, bet yra kančia. Kiek prisimenu ankstesnius savo santykius su vyrais, visuose buvo kančios. Ko gero, nesutapimas, kad beveik visuose santykiuose iškildavo atstumas (fizinis atstumas dėl skirtingų gyvenamų vietų), visuose juose jaučiausi išsekusi, vis mažai buvo dėmesio, buvimo kartu, supratimo, meilės.
Dabar atstumas kiek kitoks, santykis taip pat, bet ne mažiau skaudus. Ar tai reiškia, kad bijau intymumo, artumo? Kodėl taip yra? Ką daryti?
Net nežinau, kokios pagalbos prašau: ar kaip paleisti šį žmogų ir išeiti iš šio nesveiko santykio, ar kaip išmokti likti jame ir kuo mažiau kankintis. Tokie dviprasmiški jausmai ir mintys labiausiai ir kankina, o pasirinkti vieną kažkaip ir neišeina. Gal tame ir esmė, kad nepasiryžtu ir nepasirenku?
Jei pasirinksiu nutraukti santykius, gaila to, ką jie duoda: dėmesį, rūpestį, svajones, nuostabų laiką, kai esame kartu, žinojimą, kad kažkam rūpiu ir esu svarbi, reikalinga, nors ir uždrausta. Man patinka su juo būti, bendrauti, norisi ir jam duoti tai, ką turiu, nors kartais tai nėra tik džiaugsmas, teigiamos emocijos, o ir, regis, mes tinkam vienas kitam, sutariam...
Na, o jeigu pasirinksiu buvimą kartu, ką dabar ir darau, tai už visa tai susimoku kainą: pykčio protrūkiais, pavydu, ilgesiu, liūdesiu, kaltinimais, beviltiškumu, kankinimais savęs ir jo, sąžinės graužatim dėl to, kad savinuosi tai, kas man nepriklauso ir kas yra šventa, rizika, jog kiti sužinos ir pasmerks, kas labai atsilieptų ir mano karjerai, reputacijai, o kur dar dūžtančias svajones apie normalius santykius, šeimą, vaikus...
Nežinau, ką rinktis. Kelis kartus bandžiau nutraukti santykius, dar vakar atsisveikinom su visam, bet šiandien, atrodo, mirštu ir negaliu be jo, laukiu, kol jis sugrįš ir bijau, jog taip gali nenutikti. Anot jo, tai, ar būsim kartu, priklauso nuo manęs, nes jis man sako taip, o aš vis dvejoju: vieną dieną taip, kitą dieną ne... Ir visa tai kartojasi, kažkoks užburtas ratas. Prašau, patarkit, pasidalinkit mintimis apie tai, galbūt jose rasiu paguodą, patarimą, išmintį, na, ką nors, nes pati nebesusitvarkau. Iš anksto labai dėkoju.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠGYVENTI UŽDRAUSTĄ MEILĘ?
Manau, kad jūsų situacija, kuri susiklostė tarp jūsų ir kunigo, tikrai verta daugelio žmonių dėmesio, nes ji iškelia į šviesą tai, kas yra gražiausia žmonėse: meilės pergalę prieš sąlygotumus.
Garsiojo Colleen McCullough romano „Erškėčių paukščiai“ siužetas vėl atgimsta, tik šįkart ne literatūroje, o jūsų laiške. O už to laiško slypi ne fantazija, o realūs jūsų išgyvenimai. Ir kaip jūs pastebėjote, šis siužetas ne vienintelis, jūs netgi asmeniškai girdėjote panašių istorijų iš dvasininkų gyvenimo.
Kodėl man atrodo, kad jūsų istorija - apie meilės pergalę? Juk jums pačiai viskas atrodo pirmiausiai štai taip: „Iki jo jaučiau, kad kažko trūko, dabar lyg tuštumos neliko, bet yra kančia“. Taigi jums atrodo, kad čia kančia, o man - kad meilė.
Tuštuma, kurią jūs jautėte iki tol, mano akimis, yra kur kas baisesnė, nei uždraustos meilės kančios. Tuštumoje jūs gyvenate kaip robotas: valgote, miegate, dirbate, bendraujate - tačiau be jausmų. Tai - gyvo lavono būsena. Tuštuma ši nėra atsitiktinė. Ji saugo mus nuo meilės, o tuo pačiu - ir nuo meilės kančios.
Galima suskaldyti šią kančią į jūsų išvardytus jausmus, kuriais ji reiškiasi: „pykčio protrūkiais, pavydu, ilgesiu, liūdesiu, kaltinimais, beviltiškumu, kankinimais savęs ir jo, sąžinės graužatim dėl to, kad savinuosi tai, kas man nepriklauso ir kas yra šventa“.
Galima net rasti pasąmoningą pagrindą tokiems jausmams: gali būti, kad jie kyla iš jūsų dabar jau giliai į pasąmonę nuėjusių jausmų, kylančių jums kūdikystėje, kai negalėdavote turėti šalia savęs mylinčios motinos, o jums jos labai reikėdavo. Tuomet kildavo ne tik meilė, bet ir stiprus, į godulį panašus siekis turėti ją tuoj pat, ir tuo pačiu didelis įniršis, kad turėti negalite.
Graikai vadino šią meilės rūšį „eros“- tai stiprus siekis turėti meilės objektą, juo stipresnis, juo labiau objektas uždraustas. Taigi tai meilė. Todėl visa tai, ką jūs jaučiate ir kas tampa atvira jūsų mylimajam, mano akimis, yra meilės pergalė prieš sąlygotumus.
Sąlygotumai šie didžiuliai: tai ir visiškai nepagrįstas bažnyčios uždedamas draudimas katalikų kunigams vesti; ir dviguba moralė, smerkianti moteris ir pateisinanti vyrus; ir kūno sumenkinimas, o nekūniškų santykių išaukštinimas mūsų kultūroje; ir apskritai paprastų mirtingųjų pastatymas į dievo tarpininkų poziciją.
Mes nežinome, ar Jėzus Kristus, jei jis matytų visa tai, kas vyksta dabar jo kažkada įkurtoje apaštalų bendruomenėje, liktų patenkintas. Tik ką tikrai galima pasakyti, tai kad ir jis, ir jo apaštalai rastų paguodos žodį tokiems, kaip jūsų mylimas kunigas ir tokioms kaip jūs pati. Jau nekalbant apie nuolatinį Jėzaus dėmesį puolusioms moterims. Nes visa krikščionybės dvasia buvo revoliucinga, gaivi, laisva ir nuoširdi - tai buvo tikra meilės religija.
O tai, kas sukelia jums visą kompleksą skausmingų išgyvenimų - tai pasenę, išblukę sąlygotumai, varžtai, prietarai, kuriuos nuolat restauruoja ir ant kurių kartais nuo karto kažkieno ranka vis uždeda ir uždeda paauksuotus užrašus: „Tai yra šventa“.
Ignoruojant tai, kad gyvas krikščionybės žodis dėl to ir buvo toks įtakingas, kad buvo gyvas, naujas, drąsus ir kovojantis su tėvų savo vaikams perduodamais prietarais: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane - nevertas manęs.“(MT 10). O ką reiškia šie žodžiai, jei ne abejonę tėvų prietarais? Juk Kristus tuo ir buvo patrauklus savo klausytojams, kad kalbėjo ne nuobodžius pamokslus, ne tai, ko mokė tėvas ir motina. Jis kalbėdavo naujus dalykus, ir žmonės būtent dėl to, o ne dėl ko nors kito jo klausydavo.
Ką, jei jūs pažiūrėtumėte į savo meilę atmetusi sąlygotumų kaukes? Ką, jei jūs pamatytumėte kunigo jausmuose jums protestą prieš jo institucijos, kurioje tarnauja, sąlygotumus? Ką, jei jūs įsivaizduotumėte, kad jūsų jausmų istorija yra kur kas labiau krikščioniška, nei jūsų vidiniai sąlygotumai, o drauge ir moralizuojantys pamokslai vietinėje bažnyčioje?
Tam reikia drąsos mylėti, drąsos gyventi, drąsos būti laisvai ir tuo pačiu - atsakingai už savo ir savo mylimo žmogaus ateitį. O tam, kad tokia būtumėte, reikia išmokti iš pradžių atidėti į šoną visokius sąlygotumus, liečiančius jausmų sritį, ir po to – jau būnant laisvai - išmokti jų iš naujo, t.y. pačiai, su savo laisva sąžine apsispręsti, ką jums daryti verta, o ko daryti neverta, t.y. pačiai pasirinkti, ką jums daryti su jūsų mylimu kunigu. Paaiškinsiu, ką aš turiu omenyje.
Vienas iš sąlygotumų, veikiančių mūsų visuomenėje - kad katalikų kunigui nedera įsimylėti kūniška meile, o moteriai nedera įsimylėti kunigo. Nedera - reiškia, kad tai gali įvykti, tačiau tam įvykus tu turi jausti gėdą, kaltę, varžyti save ir atgailauti dėl to, lyg tai būtų nuodėmė.
Todėl žmonės, kurie pažeidžia šį reikalavimą, ima jaustis taip, lyg būtų maži nusikaltę vaikai. Jie nėra laisvi, nes yra sugniuždyti ir prislėgti. Apimti aistringo, į alkį panašaus jausmo, kuris pagal idėją turėtų teikti džiaugsmą, jie jaučia skausmą - jis kyla būtent dėl draudimo - o alkis juk dėl to draudimo tik auga! Tokie žmonės nesijaučia laisvi rinktis – ką gali rinktis alkio iškankintas žmogus, žiūrėdamas į maistą pro nepermušamą stiklą?
Visai kita situacija, jei stiklo nėra, ir liudininkų nėra, tačiau alkanas žmogus pagalvoja, jog suvalgęs šį maistą, jis paliks be maisto savo vaiką ar artimą žmogų. Dabar jis laisvas valgyti arba nevalgyti - juk niekas jam nieko nedraudžia ir stiklo jokio nėra. Todėl įsijungia atsakomybė: jis gali atsisakyti šio maisto. Arba neatsisakyti - kaip pasirinks. Tik atsiradus laisvei, tik nuėmus draudimų stiklą ir atsiranda jo atsakomybė!
Taigi pabandykite kokiu nors būdu nusimesti nuo savęs prietarus - tam jums gali padėti kad ir „Erškėčių paukščiai“. Ir tik tuomet pasirinkite, iki kokios ribos jūs galite nueiti su savo mylimu kunigu. Pasirinkite tik tuomet, kai būsite laisva.
Ir jei jūs pasirinksite santykius ir meilę - atspėkite, ką į tai pasakytų Tas, kurio vardu pavadinta bažnyčia, kur tarnauja jūsų mylimasis?
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
