Psichologo patarimai. Kurį pasirinkti - mylimą ar nemylimą?

Corbis/Scanpix

Pradžioje atrodė, kad turime apsitrinti. Vyras labai pavydėjo, niekur neleido išeiti iš namų ir neleidžia, gyvenu pilnoje kontrolėje. Negaliu pasakyti, kad tik blogas savybes matydavau. Mane kaip ir myli, bet aš jo ne. Taip atsirado dukrelė, po to sūnus. Nuo įtempto gyvenimo norėjau keletą kartų skirtis. Man atsakydavo: „Užmušiu tavo būsimą draugą, išžudysiu jo šeimą, pats pasikarsiu, o vaikai atsidurs vaikų namuose.“ Tad bijojau skirtis. Mano bandymai pasidarė per menki, nes neturėjau kas mane palaikytų.

Paskutiniu metu taip gavosi, kad sutikau vyrą, kurį labai pamilau, jis mane taip pat labai myli. Aš norėjau skirtis, tada taip įvyko, kad mano vyras bandė žudytis tabletėmis. Po to pabendravome su psichologu, vyras pats pajutęs situaciją, pats pasiūlė apsigalvoti skirtis arba gyventi toliau.

Aš tiesiog pasimečiau. Iš esmės vyras turi dovanotą butą. Skyrybų metu, aišku, likčiau gatvėje, nes neturiu kur eiti su vaikais, o be vaikų nenoriu eiti, o ir vaikams kaip paaiškinti skyrybas, liksiu pasmerkta visų vaikų ir t.t.

Jei turint mintyse draugą, kurį labai myliu ir artimai draugaujame jau pusę metų, buto jis neturi, nuomojasi. Nežinau kur kreiptis, kur protingą patarimą gauti. Mane vyras prispaudė pasirinkti jį arba kitą, mane kaip ir paleidžia dabar, bet aš ir vėl spontaniškai pasirinkau pavydų nemylimą vyrą.

Negalėjau sau leisti išsiskirti dėl vaikų. Nors labai myliu savo draugą, su kuriuo norėčiau gyventi. Man su juo labai gera, mes labai gražiai sutariame ir vienas kitam atitinkame. Dabar pasilikome draugauti su draugu toliau, bet bijau pastoti, tai draugui pasakiau draugausime toliau tik naudosime apsaugai prezervatyvus, nes nenoriu pastoti nors iki šiol mes mylėjomės nieko tiesiog nevartodami.

Vyras mane kaip ir seka, mums tenka slėptis. Nebežinau, kas darosi. Nerandu protingo pasirinkimo. Tiek aš kankinuosi dėl mylimo draugo, tiek jis mane labai myli ir kankinasi. Paskutiniu metu matau draugą verkiantį, šypsosi, bet ašaros pačios rieda. Man taip sunku ir labai bloga. Abu ir verkiame ir nemiegame naktimis. Aš jam sakau iš širdies, kad myliu ir jis sako: aš dėl meilės viską galiu padaryti, tave laimingą. Bet aš bijau.

Aš niekada netikėjau meile, o likimas mus suvedė ir pajutau, jog tai mano žmogus. Aš įsimylėjau. Toks jausmas, kad aš meilę draugui paaukosiu dėl vaikų, dėl šeimos. Aš jam sakau gal tu nemyli, gal tik atrodo, kad mane myli? Deja, aš matau kaip jis dėl manęs kankinasi.

Atsiradau tarp dviejų ugnių. Toks jausmas, kad aš pati nebeatlaikysiu. Ir ašaros, ir kančios, o kur ir kaip rasti tinkamą pasirinkimą. Draugai nežino kaip gyvenu, tėvas nepalaiko, giminės taip pat, tai tik mylimas draugas mane palaiko, žino mano gyvenimą ir labai padeda.

Paskutiniu metu tėvas žadėjo pastatyti namą, bet pasakė, jei išsiskirsiu, tai viską užrašys mano vyrui. Nežinau, aš visai nebeturiu jėgų. Tikiuosi iš Jūsų bent šiek tiek kažkokio pasirinkimo patarimo. Iš anksto dėkoju.

Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė

Jūsų laiške tikrai daug nevilties, pasimetimo ir nežinios, kaip pasukti savo gyvenimą. Panašu ir tai, jog aprašytoje situacijoje nemažą dalį sudaro jausmai: baimė, nepasitikėjimas savimi, išgyvenama meilė, nesaugumas, nerimas, jog būsite pasmerkta. Visame tame jūs esate tarsi blaškoma būtybė, kuri labiau siekia ne priimti sprendimą, o rasti saugiausią vietą vykstančiame procese. Tiesą pasakius, tai yra natūralus ne tik už save, bet ir už vaikus atsakingos moters troškimas. Tačiau tai ne visada padeda priimti teisingus sprendimus.

Prašėte patarimo apie pasirinkimo galimybes. Greičiausiai jau iš ankstesnių mano atsakymų galėjote susidaryti nuomonę, jog patarimų dalinimas yra vargiai įmanomas, juo labiau pasirinkti konkrečiu jūsų atveju. Dėl to aš tiesiog pabandysiu pasidalinti keliomis mintimis apie tai, kaip matau jūsų vietą visoje šioje situacijoje. Pirmiausia norėčiau kalbėti apie jūsų ankstesnius apsisprendimus ir su jais susijusias nuostatas, kurie gali būti susiję ir su dabartiniu sunkumu.

Panašu, kad savo sunkumus esate linkusi spręsti naudodamasi kitų žmonių stiprybe. Žmogus yra sociali būtybė, labai suprantamas lūkestis, kad vieni kitiems galime būti pagalba, atspara. Tačiau pasirinkimas spręsti savo problemas, tampant kito asmens dalimi, nėra konstruktyvus. Nuo mamos pabėgote pas sutuoktinį, nuo sutuoktinio - pas draugą.

Net būsto galimybes įvardinote tik kaip kitų žmonių malonę: vyro, tėvo, mylimojo. Tokia pozicija jus priveda prie rezultato, jog patenkate į kitų žmonių valią, jų malonę ir esate visiškai nuo jų priklausoma. Tuomet taip ir atsitinka, jog norėdama gyvenime priimti sprendimą, jaučiatės nesaugi, neturite galimybės rinktis tų santykių, kurie jums yra mielesni, teikia daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo.

Dar vienas aspektas, kurį norėčiau pavadinti kitaip, nei jūs įvardinote, tai jūsų pasirinkimą likti su sutuoktiniu dėl vaikų. Žinoma, jums rūpi jų saugumas, tačiau tikrai ne paskutinėje vietoje čia yra nerimas, kaip artimiausi žmonės priims jūsų sprendimą. Taigi labiau tiktų pasakymas, jog pasilikote šeimoje ne dėl vaikų, o dėl jų požiūrio į jus.

Dėl ko svarbu tai atskirti? Įsivaizduodama, jog apsisprendimus darote dėl kitų, o ne dėl savęs, suvokiate save kaip auką, pasirenkančią vieną ar kitą sprendimą taip, kad būtų gerai vaikams, kad apsaugotumėte kitus, o tuo pačiu ir save nuo vyro agresijos. Tačiau netgi vyro leidimas išeiti ir tame pasireiškusi jūsų nedrąsa tai padaryti rodo, jog viso ko priežastys glūdi jūsų viduje.

Visa tai man labiausiai kalba apie jūsų veikimo kryptis, kurios mažiausiai turėtų sietis su priklausymu kokiam nors asmeniui. Santykiai gali kartotis ir tapti stebėtinai panašūs į buvusius tol, kol jūs neįvardinsite ir neišspręsite vidinių kliuvinių, labiau nepasitikėsite savimi, neatrasite jėgų ir būdų gyventi savarankiškesnį, mažiau nuo kitų asmenų priklausomą gyvenimą. Neretai susidūrę su sunkumais, pirmiausia jų priežastį įžvelgiame kitų žmonių elgesyje: tarkime, vyro pavydas, noras kontroliuoti. Visgi tai nėra taip vienprasmiška ir jokiu būdu nesate nesusijusi su tuo, kas vyksta jūsų gyvenime.

Panašu, jog pirmiausia vertėtų susidurti su savo silpnybėmis, dalykais, kurie jums trukdo jausti pasitenkinimą, o vėliau priimti sąmoningus sprendimus, kurį ryšį puoselėti, o kurio atsisakyti. Gali būti, jog kitaip suvokusi save, savo galimybes, kitaip išvysite ir aplinkui esančius žmones, santykius su jais. Drąsinčiau grįžti prie psichologo pagalbos, tik šį karta ne poros, o asmeninėms konsultacijoms.

Stiprybės
Vaida

Rašykite: psichologui@delfi.lt.