Bandžiau kalbėtis su vaikinu ta tema, bet argumentų nepradėti mūsų bendro gyvenimo visada būdavo daug - mes gyvenom skirtinguose miestuose, jis neturėjo darbo, norėjo finansinio pagrindo ir pan. Blogiausiai yra tai, kad aš tiesiog perdegiau...
Man tiesiog atsibodo girdėti kalbas ir nematyti jokių pastangų, kad tos kalbos taptų tikrove... Aš nebetikiu jo rimtais ketinimais kurti bendrą ateitį... Aš jau net nereaguoju, kai kalba pasisuka ta linkme...
Anksčiau juokaudavo, kartais pyktelėdavau, kai jis paliesdavo tą temą, o dabar - nieko, visiškas nulis, man tiesiog nebeįdomu. Negaliu pasakyti, kad to žmogaus nemyliu, bet ir negaliu teigti, kad noriu su juo praleisti likusį gyvenimą. Ir tokia mano būsena tęsiasi ne vieną savaitę.
Žinau, kad nutraukdama santykius skaudinčiau tiek jį, tiek save. Bet toliau tęsti santykius, netikint bendra ateitim, irgi būtų sudėtinga.
Žinau, kad Jūs patarsit atvirai pasikalbėt su savo vaikinu, bet tie pokalbiai mano jausmų nebesutvarko, nes kiekvieną kartą aš iš jo išgirstu tą patį – jis mane TIKRAI labai myli, ketinimai TIKRAI labai rimti ir viskam bus savas laikas. Tik aš juo nebetikiu... Man reikia nors mažo ketinimų rimtumo įrodymo ne žodžiais, bet veiksmais... Jis to niekada nesuprato ir nesupras...
O aš jaučiuosi tarsi apgaudinėjama... Aš nesijaučiu saugi – jei kalbama apie bendrą ateities kūrimą, bet veiksmų nėra, tai galbūt tos kalbos tuščios?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jūsų reakcija į draugo neryžtingumą yra labai suprantama. Jo negebėjimas prisiimti atsakomybės už savo žodžius, maitinimas pažadais natūraliai sukelia nepasitikėjimą asmens pasiryžimu, menkina jo kaip atsakingo asmens vaizdą bei sukuria nesaugių santykių įvaizdį. Kita vertus, jūsų noras gauti bent mažą garantiją dėl santykių ateities yra labai stiprus ir, panašu, užvaldęs visas jūsų mintis, poelgius bei įtakoja svarstymus, ar verta likti su kalbančiu, bet nesiryžtančiu veikti asmeniu.
Kad mintys galėtų išeiti iš uždaro rato ir šioje situacijoje pamatytumėte naujas kryptis, pabandysiu paliesti keletą ypatumų, susijusių su merginos noru ištekėti bei vaikino negalėjimu ryžtis šiam žingsniui problema.
Visų pirma, reikėtų įvardinti ir nuoširdžiai atsakyti, ko iš tikro norite, galvodama apie vestuves ar kokį ženklą, kad jos bus netolimoje ateityje? Moterims santuoka pirmiausia asocijuojasi su tokiais vidiniais dalykais kaip globa, saugumas bei išoriniais: vestuvinė suknelė, galimybė išgyventi gražiausiosios vaidmenį, nuostabi šventė ir panašiai.
Kaip bebūtų gaila, vyrams vestuvių puota nėra viso gyvenimo svajonė, o galvodami apie vedybas, jie pirmiausia mąsto apie atsakomybę už kitą, o vėliau ir kitus asmenis, įsipareigojimą rūpintis ir išlaikyti šeimą. Visa tai skamba kur kas buitiškiau, ne taip romantiškai ir uždeda ilgalaikiškesnę naštą, nei suorganizuoti vestuvių pokylį.
Prie moters ir vyro pozicijos skirtingumo šiuo klausimu prisideda ir tai, kad moteris negali svarstyti apie galimybę tekėti, kol neišgirsta pasiūlymo. Dėl to jos lūkestis, kad mylimas žmogus kuo greičiau apsispręstų ir duotų kokį nors ženklą, susijęs ir su noru, pačiai priimti sprendimą tekėti ar ne.
Tai, ką vyras atlieka iki pasipiršimo: ryžtasi atiduoti savo gyvenimą kitam asmeniui, rūpintis juo, prisiimti atsakomybę, pasirinkti kaip vienintelį ir atsisakyti geresnio, tinkamesnio asmens paieškos, moterys daro po to, kai gauna kvietimą tuoktis ir dažniausiai išgyvena nerimą ir svarstymus iki pat vestuvių dienos. Neretai tas laikas būna ganėtinai ilgas.
Taigi suprantama, kad vyras, pradėjęs kalbėti apie galimybę vesti, kurį laiką nesijaučia visiškai tikras ir pasiryžęs šiam žingsniui. Tai jokiu būdu nerodo jo nenoro, tačiau panašu, jog jis dar nėra tam pasiruošęs, išgyvenęs su šia tema susijusio nerimo, atsakęs į jam svarbius klausimus.
Svarstymų laiką neretai pratęsia ir poros gyvenimo būdo pasirinkimas. Iš esmės santuokinis gyvenimas yra emocinių bei fizinių poreikių patenkinimo erdvė. Jei pastarieji yra išgyvenami ir draugystės metu, galimybė užsitęsusioms vyrų dvejonėms yra kur kas didesnė, nei tuo atveju, kai santuoka žada tiek saugumą, tiek seksualinį malonumą.
Taigi kiekvienas pasirinkimas turi tam tikras pasekmes, kas šiuo atveju yra ilgesnis svarstymų laikas. Sudėtingiau yra ir tai, kad vyras, santuokos malonumus patiriantis jau šiandien, vestuves suvokia tik kaip įsipareigojimus, kurie motyvuoja mažiau.
Taigi iki šiol išdėstytos mintys buvo bandymas paaiškinti, kuo skiriasi vyriška ir moteriška pozicija. Tuo pačiu stengiausi labiau praplėsti procesus iš vyro pozicijos, jog nepasirodytų, kad svarstantis asmuo yra tiesiog neryžtingas ar negebantis prisiimti atsakomybės. Tam iš tikro reikia laiko. Visgi jūsų atsakomybėje taip pat yra pasirinkimas, kiek galite laukti mylimo žmogaus iniciatyvos.
Tai, kas su jumis dabar vyksta, greičiausiai yra nusivylimo, nesaugumo, nežinios, galbūt pykčio, kad mylimas žmogus negali parodyti savo meilės jums reikiamu būdu, išraiška. To nederėtų absoliutinti ir priimti kaip lemiamo veiksnio, mąstant apie tolesnį buvimą su draugu. Tai būtų panašu: „Jei tu man nepasiperši, tai aš tavęs nemyliu”.
Pabandykite savęs paklausti, kiek galite mylėti, gyvendama laukimu, nereikalaudama ženklų, o tiesiog priimdama kito žmogaus sakytinę meilę ir žinojimą, kad jis vis dar nepasiruošęs įsipareigoti. Galbūt jau dabar yra ta riba, kur jūs tikrai esate tiek nusivylusi ir nebegalite daugiau pamatyti jokių priežasčių, kurios motyvuotų laukti ir saugoti esamą santykį? O gal, vis dėlto atradusi, kad tai, ką jaučiate yra nepasitenkinimas vienu dalyku, kuris užgožia visą kitą, kas tarp jūsų yra arba galėtų būti, jei neužstrigtumėte reikalavime jus vesti.
Labai dažnai laikas, kurį moterys praleidžia nerimaudamos dėl to, ar joms pasipirš ar ne, nėra toks produktyvus. Neretai jis sukuria nemažai asmeninių bei santykių įtampų. Tai nereiškia, kad turėtumėte užgniaužti savo jausmus. Tačiau, kaip jau minėjau, atsakius sau, kiek dar galite laukti, pabandykite paieškoti, kam dar norėtumėte skirti laiką ir jėgas iki santuokos, iki šeimos sukūrimo. Kur dar galėtumėte save tobulinti, kam save atiduoti?
Kita vertus, apie savo išgyvenamą nerimą verta kalbėtis ir su draugu. Ne reikalaujant jo, o tiesiog dalinantis, kad jums yra sunku galvoti apie santykius, kurie, jūsų požiūriu, yra taške, kuomet reikėtų nuspręsti, kur link judėsite. Verta pasidalinti tuo, kad tokia situacija trukdo galimybei kurti, nes neleidžia jaustis saugiai. Galbūt ji verčia jaustis savotiškai išnaudojamai, kuomet esate susiję pažadais, o ne tvirtais įsipareigojimais.
Išsakykite ir tai, kad žodžiai jums nebeturi tokios didelės reikšmės ir neleidžia pasijusti saugesnei, ramesnei. Pokalbio metu verta pasidomėti ir tuo, kokie yra jūsų mylimojo vidiniai išgyvenimai, baimės, nerimai, kurie trukdo priimti sprendimą.
Išsakykite savo supratimą, jog apsispręsti nelengva, paklauskite galbūt kaip nors galite jam padėti. Tokie pokalbiai gali kartotis kelis kartus, nes kintantys jausmai ir mintys suteiks jiems visai kitokį turinį. Svarbiausia - mokytis būti atviriems vienas su kitu bei priimančiais.
Taigi minčių, apie ką vertėtų pagalvoti, manau, pakankamai. Svarbu, kad išgyvenamą problemą pabandytumėte pamatyti ne tik savo, bet ir draugo akimis. Įvertintumėte, kaip pati prisidedate prie ilgo negalėjimo apsispręsti. Pabandykite įvardinti savo ribas ir pasidalinti jomis su mylimu asmeniu. Ir labai svarbu suvokti, kad vargiai galima ko nors reikalauti iš kito asmens. Kuo labiau girdimas šis tonas, tuo mažiau atsakomybės ir iniciatyvos prisiima kitas žmogus.
Nuoširdžiai su jumis.
Vaida
