Tačiau aš nejaučiu aistros vyrui. Sau jau pripažinau, kad jo nebemyliu, nors draugystės pradžioje degiau beprotiška meile jam.
Per tokias viduje verdančias audras ne kartą galvojau išeiti ir palikti saviškį. Tačiau kaskart nugalėdavo prisirišimas, pastovumo, saugumo troškimas,- ką iš savo vyro ir gaunu, o dabar - ir atsakomybė prieš vaikus. Abejoju, ar surasiu ką nors labiau atsidavusio šeimai, labiau atsakingo, patikimo nei jis.
Apie mano neramų, aistringą būdą jis žino, žino, kokia būnu nevaldoma, tačiau nežino, kokias ribas buvau peržengusi. O mylėtis su juo aš nebenoriu, negeidžiu jo. Sekso jis tiesiog išprašo, nors kai mylimės, jis mane patenkina, mes puikiai vienas kitą pažįstame (o gal čia aš pati save gerai pažįstu).
Apkabinti jo negaliu, nebent per prievartą, nusirenginėti prie jo vengiu - žinau, kad nori žiūrėti ir grožėtis, norės mylėtis... Nežinau, kas manyje yra, ir kaip susitvarkyti, kaip išmokti (bet tai bus melas) pasibučiuoti, apsikabinti.
Pripažinsiu, būna tokių impulsų, bet nugesinu, užgniaužiu, negalėčiau pasakyti, kodėl... Gal tikrai reikėtų išvažiuoti atostogų dviese, bet tiesą sakant, dideliu troškimu su juo važiuoti nedegu. Žinau, kad bus gera, bus smagu, tikrai įdomu, bet taip pat žinau, kad to vidinio didelio pasitenkinimo, laimės, meilės, aistros proveržių aš nejusiu. O man to trūksta, noriu džiaugtis, suktis, žiūrint į akis, ir mylėti, o su juo gal panašiau kaip su draugu, broliu - prisirišimas ir žinojimas, ko gali tikėtis...
Sunku viską nupasakoti, bet tikiuosi, kad nors kiek atskleidžiau savo vidinę būseną... Kaip gyvena žmonės? Ar meilė tikrai praeina, nes patyriau, kad su laiku - taip? Ar įmanoma ją atgaivinti? O jei nėra noro tą daryti? Kaip nuraminti širdį? Aš turiu viską, kodėl man negana? Norisi iš kažko išsiveržti, gyventi vidumi, ne išore...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūsų aprašytoje situacijoje jaučiasi dvi jėgos - viena varžo, o kita siekia išsiveržti. Išoriškai atrodo, jog jūs savo vyre matote kažką, kas jus slopintų. Bet tai jūsų pasirinktas vyras. Nes būti su savimi jums buvo per daug rizikinga - jūs pati žinote, kad esate „neramaus, aistringo būdo”.
Pamačiusi savo vyrą, jūs įjungėte galvoje mintį: „Su juo man neteks nuolat spausti stabdžius”. Kiekvienas toks „paspaudimas” sumažina jūsų gyvybingumą. O seksas - per daug gaivališkas dalykas, todėl dėl ramybės jūsų vyras turėjo padėti jums apraminti save: „Ne, tik ne seksas!”
Kažkada vaikystėje jūs neišmokote to daryti pati, tikriausiai buvote per daug „nestabili”. Dabar šie stabdžiai įsijungia automatiškai - dėl vyro. Ankstyva pažintis ir santuoka su vyru garantavo jums, kad jums tai teks daryti retai. Tik su meilužiu jūs atsipalaiduojate. Vadinasi, meilės nuotykis kuriam laikui nuslopina tą jūsų vidinį stabdį. O viduje?
Viduje jūs jaučiate aistros alkį. Toks alkis dažniausiai reiškia, kad jūsų viduje gyvena ne tik seksualiniai poreikiai. Poreikiai šie susiję su ta jūsų sielos dalimi, kurios jokie stabdžiai neveikia. Tačiau jūs nesimokėte su ja draugauti, o mokėtės su ja kovoti. Todėl ši dalis slypi taip giliai jūsų sieloje, kad paviršių pasiekia tik desperatiškas signalas: „Noriu vidinio didelio pasitenkinimo, laimės, meilės, aistros proveržių. Noriu džiaugtis, suktis, žiūrint į akis, ir mylėti”.
Kyla tik impulsai, o visai ne ramus draugavimas su savimi. Šiuos impulsus lydi jūsų svajonė, fantazija, kurią bandote įgyvendinti su meilužiais. Ir kaip matote, alkis neišnyksta: vadinasi, signalas buvo suprastas netiksliai. Juk meilužiai nebuvo jūsų tėvai. Nebuvo jie ir jūsų sielos gydytojai. Nebuvo jie jūsų gyvastis. Tačiau vyras jūsų poreikį tenkino - labai svarbų poreikį.
Jei jūs gyvenate su vyru kaip su broliu, galbūt tai saugumo poreikis. O kam jums taip prireikė jaustis saugia? Paklauskite savęs: kaip gyveno jūsų tėvai? Galbūt jie buvo perdėtai šalti? Todėl vyras turi „pagydyti jus”, o negali? Ar tėvus siejo aistra, ar rami draugystė? Jei rami draugystė - galbūt jūs turite poreikį nugyventi ne geriau nei mama?
O gal mama prieš tėtį turėjo aistringą, bet nelaimingą meilę? Tuomet jūsų poreikis - nugyventi kur kas įdomesnį gyvenimą, nei mamos?
Visais atvejais jūs jaučiatės saugi, bet nepatenkinta, nes vyras ir buvo pasirinktas kaip tik toks, kad didesnės aistros nekeltų. Ir nereikia savęs kankinti, tiesiog būkite sau atviresnė: tik su tokiu neseksualiu vyru jūs pratęsiate mamos gyvenimą arba tokiu pat arba geresniu pavidalu. Dėl to jūsų sąžinė lieka švari. Panašu, kad mama jus mylėtų tik tam tikromis sąlygomis. Paklauskite savęs: „Mama, žiūrėk kaip aš jaučiuosi santuokoje – ar dabar tu mane myli?”
Vykdydama mamos sąlygas jūs bet kuriuo atveju nutolstate nuo savęs ir kraštutiniu atveju galite paversti savo santuoką jausmų kapinėmis. Juose poreikiai visiškai nėra uždrausti. Yra tik garantija, jog jie liks „stabilumo rėmuose”.
Ar reikia ką nors daryti su savo poreikiais? Traktuokite juos kaip norite, tačiau pripažinkite: jūs turite teisę pažinti juos giliau. Būti neištikimai, svajoti apie kitą - tikrai rizikinga. Taigi viduje slypi dar kažkas, ko jūs bijote. Tik ne poreikis paleistuvauti – tai tik priemonė, tik išorinis bandymas numalšinti gilesnius poreikius. Nepainiokite tikslo su priemonėmis.
Greičiausiai tikslas - poreikis gyvybingumo, naujų įspūdžių, laisva energija, siekis būti gyvai, kuriam uždėti tam tikri rėmai. Šie rėmai dažniausiai siejasi su baime: ar galiu išdrįsti būti savimi, jaustis gyva ir tuo pačiu likti saugi? Jūsų šeimoje tai neišspręstas uždavinys.
Kaip matote, saugiausia yra gyventi pagal mamos programą arba pagal jos „patobulintą “ variantą. Vyras tam tinka. Tačiau kaip gyventi, jaučiantis savimi? Ir tas „jaustis savimi” dar keičiasi, dar auga!
Tam jums reikia nusivilti meilužiais ir pradėti susitikti su savimi. O šitie susitikimai įvyksta tam tikromis sąlygomis.
Tam tikromis ypatingomis sąlygomis: kai mus „išveda iš pusiausvyros”; netikėtų stiprių išgyvenimų metu („pratrūko”), mūsų gilesni poreikiai reiškiasi kaip impulsai; tik juos būtinai reikia suvokti.
Jūsų vaikuose: darželio amžiuje jie labai betarpiški ir parodo jums jūsų vidų;
Psichoterapijos metu;
Sapnuose.
Kas yra svarbu šiais momentais: įsitikinti, kad mūsų „aš” visai nėra tai, ką mes įpratome laikyti savo „aš”; ir tas tikrasis mūsų „aš” yra gilesnis už saugumo ir meilės poreikius. Taip pat tuomet svarbu suprasti, kad savęs nereikia bijoti, tačiau atrasti save gali ne per impulsyvią elgseną, ne protinių pastangų pagalba ir ne iš protingų straipsnių, o iš gyvo susitikimo su savimi. Sąlygas jūs žinote.
Klausimas jums: ar jūs liekate tame „gyvumo lygmenyje”, kuriame esate šiandien? Ar leidžiate sau „išsiveržti” iš saugumo bei meilės poreikių į laisvę?
Užuomina jums: sielos ramybė ateina ne tik iš kapinių. Kartais ji ateina gyvenant.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Klauskite psichologo: psichologui@delfi.lt