Vilija ir Darius vedė iš meilės – beprotiškos, aistringos, romantiškos. Viskas buvo taip gražu: ir gausybė raudonų rožių, ir riteriškas meilės prisipažinimas priklaupus ant vieno kelio, ir mielos dovanėlės, ir eilės. Tačiau vos prasidėjus tretiesiems vedybinio gyvenimo metams pora padavė pareiškimus skirtis.

Jaunavedžiai įsikūrė Vilijos tėvų bute. Triukšmingas, linksmas žentas ateidavo pusryčiauti kaip ponaitis. Kaip ir mamos namuose, jis laukdavo kiaušinienės su pomidorais ir traškia bekono plutele. Tačiau kiaušinienės nebuvo: jaunoji žmona neturėjo laiko, tebestudijavo, o uošvė sąmoningai atsisakė globėjos vaidmens. Ją erzindavo drėgni suglamžyti rankšluosčiai vonioje ir koridoriuose besivoliojančios nešvarios žento kojinės.

Pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais Darius, kaip ir anksčiau, vis tebebandydavo sužavėti uošvę, pasakodamas anekdotus ir laidydamas juokelius. Tačiau kartą, gavusi iš žento gėlių puokštę, ji nepatenkinta burbtelėjo: „Geriau dešros būtum parnešęs, juk Vilija po paskaitų pareis alkana, o šaldytuvas – tuščias“.

Taip pamažu buitis pakirto romantikui sparnus. Jis buvo įpratęs žavėti, kerėti, gaudyti įsimylėjusius žvilgsnius. „Su tokiais neįdomiais ir žemiškais žmonėmis kaip tavo tėvai aš nenoriu gyventi“, – pareiškė jis kartą Vilijai.

Kitų variantų pasiūlyti jis negalėjo, nes stigo pinigų. O užsidirbti jų nebuvo įpratęs. Beje, nebuvo pratęs jis nei šiukšlių išnešti, nei bulvių pasikepti. Tiesiog norėjo būti dovana: gražia, linksma, šventiška.

SPECIALISTO KOMENTARAS

Saldųjį laikotarpį keičia kartusis

Tuokdamiesi esame įsitikinę, kad tai JIS (arba JI), bet prabėga dveji treji metai, ir imame tuo abejoti. Beveik kiek¬vienas yra patyręs romantiškojo meilės periodo pabaigą. Tačiau meilės laužai galėtų ir negesti. Kaip išsaugoti meilę? Pataria psichologas GEDIMINAS NAVAITIS.

Supraskite, kas vyksta

Šeimą sukuria du skirtingi žmonės, atsinešdami savitą požiūrį į bendrą gyvenimą, pasisemtą iš savų gimdytojų. Jeigu šie požiūriai labai skiriasi, konfliktinių situacijų galimybė yra gana didelė. Aišku, bręsdami mes įgyjame ir asmeninės patirties, tačiau tėvų nuostatų dalis mumyse vis dėlto yra tvirtai įsišaknijusi ir visada turi įtakos mūsų elgesiui.

Kaip padėti sau? Reikėtų suprasti, kas vyksta. Ne vien jums sunku prisiderinti prie naujų aplinkybių, jūsų partneriui – taip pat. Nesmerkite vienas kito, o ramiai apsvarstykite susiklosčiusią situaciją, pasidalykite išgyvenimais. Pasilikę vieni, nuspręskite, kokį savo antrosios pusės elgesį galite toleruoti, o kokio – ne. Ir pagalvokite, ką galėtumėte pakeisti savyje, o ko – niekada.

Pratęskite šventiškumą

O kodėl nepratęsus to šventiškumo kasdienybėje? Kodėl nepažaidus toliau? Jis nenori imtis buities darbų, vengia atsakomybės? O ko nenorite daryti jūs? Virti barščių?

Susėskite vakare ir aptarkite, kokių darbų kuriam griebtis. Suprantama, vyrui neatrodo normalu, jei grįžęs į namus, kuriuose be jo gyvena dvi moterys, nėra išvirtų barščių. Jums galbūt neatrodo normalu, kad jis neišneša šiukšlių. Taigi barščius lai įsipareigoja virti moteriškoji pusė, o produktus lai superka jis.

Sakysite, tampa banalu, kada meilūs telefoniniai pokalbiai ir žinutės virsta į nurodymus, ką parnešti iš parduotuvės. Tačiau ir tai galima paversti žaidimu bei nekaltais juokeliais... Pažįstu vieną šeimą, kurioje abu sutuoktiniai stengdavosi vienas kitą kuo nors kasdien nustebinti, – jei nerasdavo ką tinkamo vienas kitam padovanoti, parnešdavo bent jau obuolį, perrištą kaspinėliu, o į kišenes vienas kitam prikaišiodavo malonių laiškučių. Jų turinys būdavo linksmas ir lakoniškas, pvz.: „Pasvajokime apie troškintus kopūstus su orkaitėje keptomis bulvytėmis vakarienei. Deja, šaldytuve jų nematyti. Aš tikiuosi, jog tu neužmirši jų nupirkti? 33 bučiniai.“

Kai įpranti prie žaismingo bendravimo tono, tai įkvepia ne tik gerą nuotaiką bei šypseną, bet ir deda pamatus tvirtiems tarpusavio santykiams.

Įsiklausykite į partnerio norus

Pradėjus gyventi kartu, rausvi susižavėjimo akiniai sudūžta. Ir vienas, ir kitas su nuostaba pastebi, kad jų dievintas objektas visiškai nepanašus į tą idealą, su kuriuo eita prie altoriaus. Lūkesčių ir fantazijų susidūrimas su realybe neretai skaudžiai nuvilia. Kad neatsirastų skaudaus nusivylimo, dar draugystės periodu pamėginkite realiai įvertinti vienas kitą ir neužmerkti akių prieš tuos dalykus, kurie jums ne itin patinka.

Atvirai sakykite partneriui, kas jus erzina jo elgesyje, o svarbiausia, neužmirškite akcentuoti, ko labiausiai iš jo norėtumėte. Jeigu partneris bando įsiklausyti į jūsų žodžius, viskas bus gerai. Jeigu ne – pamąstykite, ar galėsite priimti jį tokį, koks šiuo metu yra?

Būkite atviri

Jaunų porų per pirmuosius trejus gyvenimo metus laukia dar vienas pavojus – atvirumo stoka tarpusavio santykiuose. Tai jiems kelia kur kas didesnę grėsmę negu poroms, turinčioms šiokį tokį santuokinio gyvenimo stažą. Mat sutuoktiniai su stažu galimą tarpusavio uždarumą kompensuoja pakankamu vienas kito pažinimu.

Jeigu pradėjusi kartu gyventi pora nesidalys informacija vienas apie kitą, neaptarinės jiems abiem svarbių dalykų, pradės vienas kito nesuprasti. Bandymai skaityti vienas kito mintis gali tik pabloginti situaciją, iškreipdami tik¬rąją padėtį. Konfliktų neišvengiama, jei partneriai gyvena svajonių pasaulyje. Reiktų stengtis kalbėtis atvirai, nesivaržyti aptarinėti netgi, atrodytų, akivaizdžių dalykų, remtis realiais faktais, o ne asmeninėmis fantazijomis.

Dirbkite su savimi

Problemos tarp jaunų sutuoktinių gali kilti dar ir todėl, kad anaiptol ne išsyk vienam iš jų (arba abiem) pasiseka prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių, prie naujų pareigų. Įprasto gyvenimo būdo pakeitimas reikalauja laiko.

Kiekvieną dieną reikia dirbti su savimi, nesitikint, kad santuoka – tai ištisi malonumai ir naujos taisyklės. Pareigų jums taip pat prisidės. Ir neskubinkite savojo partnerio, kuriam taip pat reikia laiko naujam statusui įsisąmoninti. Tiktai tarpusavio pakantumas, taktas ir palaikymas padės įveikti nelengvą adaptacijos periodą.