DELFI rašyta, jog pasibaigus skyrybų procesui G. Ritchie tikriausiai pasiners į romantiškus santykius.
„Guy‘us visada buvo populiarus tarp moterų. O gerbėjos nesidrovėdavo siūlytis į jo lovą net ir žinodamos, kad jis yra vedęs. Kaip bebūtų, Guy‘us buvo ištikimas vyras. Dabar viskas pasikeitė ir jis planuoja šiek tiek pasilinksminti“, - sakė šaltinis.
Dr. P.Sparr visas poras skirsto į dvi kategorijas: pirmai kategorijai priklausančios poros mano, kad seksas – geras sveikų santykių rodiklis, o antrai kategorijai priklausantys – nekreipia į tai dėmesio. Madonną ir G.Ritchie, kurių santuoka jau suiro, ji priskiria pirmajai kategorijai.
Remdamasi 20 metų psichoterapeutės-seksopatologės darbo patirtimi, autorė teigia, kad didžioji dauguma žmonių neišvengiamai traktuoja seksą ir potraukį partneriui kaip santykių “lakmuso popierėlius”.
Taip pat gydytoja pažymi, kad vis dažniau toks traktavimas susiduria su realiu gyvenimu: darbu iki vėlumos, sportavimu, nuovargiu, būtinybe užsiimti su vaikais. Žmonės pavargsta nuo gyvenimo ritmo ir, neturėdami jėgų smagiai pasimylėti, pradeda galvoti, kad jų santykiai ima „trūkinėti“.
Vis dėlto daugybė gydytojos P.Sparr praktikoje pasitaikiusių pavyzdžių rodo, kad atviri pokalbiai ir abipusis problemų pripažinimas iš tikrųjų padeda daugumai porų įveikti sunkumus.
Dr. P.Sparr teigia, kad gauti labai įdomūs neseniai atlikto biocheminio seksualinio elgesio tyrimo rezultatai. Paaiškėjo, kad mūsų protėviai aistringai vienas kitą mylėdavo šešis-dvylika mėnesių, po to sekdavo nėštumas ir seksualinis aktyvumas baigdavosi.
Gydytojos teigimu, tam tikra reliktinė atmintis apie tai liko mumyse – būtent taip ji aiškina “atsijungimo po dvejų metų” efektą: neretai po dvejų bendro gyvenimo metų partneriai nustoja eksperimentuoti sekso srityje.
Psichoterapeutė tikisi, kad jos knyga padės žmonėms suprasti, jog daugeliu atveju dėl santykių pabaigos reikia kaltinti save; ir suteiks praktinių patarimų, kaip, esant nuolatinės streso būsenos, įveikti atšalimą ir padidinti seksualinį aktyvumą.
