Ramia medinių namelių įrėminta gatvele pasileidžiu pas tave. Jau dvelkia rudeniška vėsa, tačiau dangus vaiskiai mėlynas. Tik virš horizonto susitelkusi siaura debesų juosta tarsi patalas laukia, kol į ją neilgai trukus atguls saulė. Po kojomis šnara vėjo gūsių į takelių pakraščius supūsti išdžiūvę rudi lapai. Šiur, šiur – šnara jie, kai tyčia pažeme braukiu kojomis.
„Svajonių dienos“ – sakydavai tu apie tokias kaip ši, kai visa esybė, nujausdama artėjančią darganą ir tamsą, įgauna naują kvėpavimą ir veržiasi kurti, mylėti, svajoti... Tokiomis dienomis grįžę po darbų imdavome popieriaus lapus ir skubėdavome į miesto parką, patogiai įsitaisydavome ant upės kranto ir susiglaudę pečiais kiekvienas įnikdavome į savąjį popieriaus lapą.
- Ką turi? Skaityk pirmas, – nekantriai dirsčiodavau aš į tavuosius užrašus.
- Dar nesugalvojau paskutinės eilutės - juokdamasis slėpdavai juos nuo mano akių, lyg sąžiningas pirmūnas kontrolinį darbą. Pagaliau po valandos tylos mes pradėdavome vienas kitam savo išpažintis:
- Būk šalia, kai kiekvienąkart lyjant man norėsis lašelio aistros,
Kai svajosiu ištirpt tavo pirštuose.
Aš tyliai ateisiu sapnais ir, kai nieks nežinos,
Pabučiuosiu tave, viską viską pamiršusi... – prisipažindavau aš.
- Susirasiu lūpomis tave,
Prisiglausiu taip, kad nepabustum. Švelniai...
Ir sapnuosiu, kad visi keliai
Man atbėga čia, į tavo delnus, – atsakydavai tu.
Tai buvo mūsų „aukso amžius“ – nurimus jausmų audroms, išblėsus jaunystės maištui. Ramus užutekis, kai visi svarbiausi gyvenimo darbai jau nuveikti – užauginti sūnūs ir medžiai savame sode.
„Pakvaišę seniokai“ – juokais pašiepdavo mus vaikai, kai imdavomės įgyvendinti vis naujas svajones – šokti ne tik tango, bet ir su parašiutu, leistis ir į tolimas keliones, ir nuo pašėlusiai aukštų kalnelių pramogų parkuose. Beveik penkiasdešimt... Argi tai senatvė? Dar niekad nesijautėme tokie jauni ir laisvi savo sielose. Tik ar visada taip buvo?
Prisiminimų kaleidoskope susipina ir laimingiausios, ir skaudžiausios gyvenimo valandos.
Ar pameni pirmąją mūsų vasarą, kai dvidešimtmečiai tuokėmės po pusmečio pažinties. Apsvaigę iš meilės, nekantrūs, kupini dar vaikiško siautulio, bet jau trokštantys visų gyvenimo malonumų. Studentiškose kišenėse švilpė vėjai.
Pinigų vos užteko mano nuotakos suknelei ir kukliai ceremonijai. Išsvajotoji povestuvinė kelionė prie jūros nutolo kaip miražas ir mūsų „medaus vasara“ prabėgo senelių sodžiuje, jaukiai prisiglaudusiame girios pašonėje. Parodei man slaptą miško ežerėlį, retai užklystamą žmonių, apsuptą lieknų pušų ir vaivorų uogienojų. Mažytį ir skaidrų. Žvaigždėtos mūsų naktys plaukė prie jo - pirmosios artumo pamokos kvepiančiose samanose, meilės dainos prie laužo, meteorų lietus...
Atsimenu, sakiau sau: „Jei pamatysiu bent dešimt krintančių žvaigždžių, mūsų gyvenimas bus laimingas“, o danguje vis švysčiojo ir švysčiojo sidabrinės jų uodegos, kol pamečiau skaičių.
O paskui... Paskui prasidėjo gyvenimas. Gimė sūnūs. Meilė kartais degė stipriai kaip laužas, protarpiais, užgožiama rutinos, - vos vos ruseno. Jauni karštakošiai... Mes tikėjomės, kad laimė yra duotybė, kurios nereikia be paliovos kurti ir puoselėti, statyti kaip trapią smėlio pilį pajūryje, kurią, neapdairiai sulipdytą, net mažos bangelės nuplauna be pėdsako.
Nė nepastebėjome, kaip po kasdienybės ir barnių priedanga palengva atsėlino laikas, kai išseko žodžiai ir jausmai. Dilgteli širdį atsiminus tą darganotą lapkričio vakarą, kai tu, nusimovęs nuo piršto, sviedei į kertę savo vestuvinį žiedą ir užtrenkei duris.
Atskirai ištvėrėme ištisą žiemą, paskui - dar vieną... Meilė buvo apverkta ir užliūliuota letargo miegu, lyg žiemkenčių želmenys po storu sniego sluoksniu. Net ir nustoję būti mylimaisiais, mes likome draugais, gerais tėvais savo vaikams – jie buvo tas siūlas po sniegu, amžinai susaistantis dvi širdis, neleidžiantis besąlygiškai paleisti ir pamiršti.
Niekada nenutolome vienas nuo antro, paslapčia stebėdami – ar kitas laimingas, ar vis dar vienišas... Išsiskyrus prasidėsiančio tobulo gyvenimo iliuzija, atrodžiusi ranka pasiekiama, išsisklaidė kaip rūkas. Ir tobula vėl ėmė atrodyti tai, ką turėjome drauge.
Ilgesys, užuot nuslopęs, gniaužė vis stipriau. Jis išdavikiškai prasiverždavo droviais šypsniais vienas kitam, prisilietimais lyg netyčia. Nors ir tramdomi, jausmai budo, kaip po šalčių atsigauna giliai įleidę šaknis daigai.
Vieną pavasario vakarą iš susitikimo su tavimi parbildėję sūnūs atnešė laišką. „Nuo tėčio“, - suokalbiškai mirktelėjo. Iš jo kupinos ilgesio į mano širdį beldėsi eilės:
„Mano mintys visada su tavimi,
Paklydusios pilkuose keliuos, kurie mus skiria,
Sekundėse, praeinančiose be tavęs.
Surask mane iš naujo tyloje, kai tylime...
Ir leisk dar kartą meilėje nuskęst.“
Nesąmoningai priėjau prie lango. Tu stovėjai tuščioje gatvėje po žydinčiu kaštonu, dulsvos žibinto šviesos pluošte. Negalėjau įžiūrėti tavo veido, tik mačiau, kaip nerimastingai mindžiukuoji nuo kojos ant kojos, nevykusiai slėpdamas už nugaros gėles. Nedrąsiais žingsniais išėjau pas tave.
- Jei uždarai duris visoms klaidoms, tiesa lieka už durų, – pasitikai mane R.Tagorės žodžiais. – Mano tiesa - su tavimi ir tavyje. Atleisk man už tai, kad jos ieškojau tavo skausmo kaina.
- Aš nesilioviau mylėjusi, – atsakiau, atgniauždama ranką su tavo vestuviniu žiedu delne.
Taip, gyvenimas dar kartą dovanojo mums švarų popieriaus lapą ir išmintį rašyti mūsų ateitį į jį ne kaip niūrią prozą, o – kartais giedrą, kartais liūdną, bet vis dėl to - poeziją.
Jei paklaustum manęs, kuris laikas buvo laimingiausias mano gyvenime, nedvejodama atsakyčiau – ta, pirmoji mūsų naujo gyvenimo vasara. Jos prisiminimai tokie gyvi, jog, rodos, ir dabar jaučiu ryto rūkuose paskendusių žydinčių pievų kvapą, pieno ir mėlynių skonį. Tada pirmąkart po ilgų išsiskyrimo metų vėl nuvažiavome į apleistą mūsų jaunystės sodybą. Visi kartu – tu, aš, mūsų vaikai. Pačią pirmąją naktį, dar prieš švintant prabudau nuo tavo bučinių, pabirusių ant mano veido.
- Kelkis, – raginai tu ir mane, nustebusią, pagautą smalsumo, išsivedei į lauką.
Sparčiai, tarsi kas vytųsi, perbridome nenušienautą pievą šalia namų, ėjome drėgna miško paklote. Jau žinojau, kur mane vediesi, ir nostalgiško graudulio pritvinkęs kamuolėlis taip spaudė krūtinę, jog darėsi sunku kvėpuoti.
Brėško. Virš ežerėlio kabojo tiršta migla. Sustojome ant kranto. Viskas buvo kaip tada, pirmąją mūsų vasarą – prisirpę vaivorai, staiga gilėjantis krantas, švelnus dugno smėlis. Panirome į pernakt nespėjusį atvėsti vandenį ir ilgai stovėjome nejudėdami, apkabinę vienas kitą. Mūsų sukelti raibuliai nusirito ir dingo samanotuose krantuose; ežeras liko lygus kaip stiklas, kaip tabula rasa auštančiai naujai dienai.
Niekada kava nebuvo tokia skani, kaip tą rytą, kai lengvai sužvarbę grįžome į sodybą. Atgužėjo nuo mūsų bruzdesio pakirdę vaikai; apsivijo šiltomis rankutėmis, įsitaisė ant kelių, klausdami, kodėl taip anksti pabudome. O mes žiūrėjome vienas į kitą ir šypsojomės, tarsi turėtume brangią, tik mums vieniems priklausančią paslaptį.
Paskendus prisiminimuose kelias pas tave pasirodo toks trumpas. Jau beveik atėjau. Atsidarau medinius vartelius. Amžinybės miestas pasitinka tyla. Tavo kapelis pačiame pakraštyje, prisiglaudęs didžiulių tuopų paunksmėje.
Pamerkiu tau gėles. Atsisėdu šalia. Mano mylimas vyre, nekeisčiau nė vienos su tavimi praleistos valandos, net klaidų, kurias padarėme. Jos tik sustiprino mus. Mudviejų vaikuose regiu mūsų brangintas vertybes – gerbti, mylėti, aukotis, drąsiai keltis suklupus, prisipažinti suklydus, atleisti...
Gyvenimas po tavęs nesibaigė – aš toliau keliauju, juokiuosi, rašau tau eiles. Esu dėkinga už tą laiką, kuris buvo mums duotas. Pasidedu ant kelių baltą popieriaus lapą ir į jį palengva gula mintys:
Šaltos pievos prausis rasoje,
Tu ateik jomis manęs ieškoti.
Tekant saulei atsigulk šalia.
Aš norėčiau tavo meile užsikloti...
I.
