Taip gal net ir geriau, paruošiu pietus, o kai ateis mano eilė, galėsiu tik šūktelti: - Pietūs puode, bet būtinai pasiimkit daržovių!
Su vyru šį rytą apsibarėm, jis ir vėl pareiškė, kad grįš vėlai, kai papriekaištavau, kad bent po darbo galėtume kartu kažkur ištrūkti, tai net balsą pakėlė, esą nesuprantu jo, ir jo darbo svarbos, nes atostogauju.
Susikaupiau ir paklausiau: - Kaip tu manai, jei būtum tik pažįstamas, o ne sutuoktinis, ar aš dar kartą eičiau su tavim į pasimatymą, jei šitaip rėki?
Vyras pažiūrėjo kažkaip atidžiai į mane ir išėjo. Štai čia, pagalvojau, santuokos privalumas, net ir aštresnį žodį pasakęs, žinai, kad vakare sugrįš…Menkas konfliktas, bet tai dar viena priežastis, kodėl noriu virtualuas bendravimo… Be pykčio.
Taip, turiu prisipažinti, kad turiu šitą silpnybę - bendravimą kompiuteriu. Ir net nesivaržau, nes manau, kad mano amžiaus moteriai turėti kokią silpnybę yra ne trūkumas, o privalumas... Mano “Skipe” kontaktų sąrašas gana ilgas, dauguma iš jų - užsieniečiai, ir absoliučiai visi vyrai.
Su vyrais bendrauti įdomiau, net tam tikra įtampėlė kyla, kartais kokį komplimentą išpešti pavyksta. “Delfi moterims” dažnai rašo, kad komplimentai pasitikėjimą sustiprina. Ir aš pasikraunu geros nuotaikos, nors nė vieno iš tų žmonių niekada nesutikau ir turbūt niekada nesutiksiu. Net ir nenorėčiau…
Realybėj esu gal kitokia, labiau santūri, o čia leidžiu dažniau pašmaikštauti, pasierzinti. Yra dar viena priežastis, kodėl kasdien, net atostogų dienomis, prisėdu prie kompiuterio. Tai tas naivokas, “muilo” serialus primenantis konkursas “Vasaros romanas”.
Scenarijai beveik nuspėjami: jūra, kopos, saulė (ji, beje, labiausiai ir sužadina erotinius centrus, todėl taip greit atsiduodame meilės kerams). Neretai veikiantis asmuo - užsienietis, veriantis jo žvilgsnis (juk dažniausiai traukia tai, kas iki galo nepažįstama). Lietus, kaip nostalgijos, ilgesio simbolis, išsiskyrimas…. Siužetą beveik nuspėju pradėdama skaityti, bet vis tiek skaitau…
Kai kurios istorijos turi net pretenziją į meno kūrinį, na, to vyruko istorija, kuris savo gražuolę ant sūpuoklių pamatė. Gražu. Bet moteriškė tiesiog plieninė ledi…Net neatsisveikinusi dingo. Tokia romantiška ir še tau… Skaitau ne tik tuos romanus, bet ir komentarus permetu akimis. Vieni ašaras lieja kartu su autoriais, kiti - piktinasi, kad “visos jos tokios”, treti patarimus dalija.…Gyvas puslapis, ir visas - apie meilę.
Todėl ir skaitau. Ne tik ieškodama kūrybos perlų, bet, atvirai prisipažinsiu, dar ir dėl to, kad šią vasarą mano atostogos namie… Būsto paskola, būsima studentė... Taupom pinigus. Nesiskundžiu, tik pasiteisinu, kodėl mėgaujuosi svetimais nuotykiais ir išgyvenimais. O kita vertus, negaliu net įsivaizduoti, kaip atrodytų tokia situacija, kai praneščiau trims savo paaugliams vaikams, kad išvykstu prie jūros viena…
- Kaip tai viena? - išpūstų akis vidurinioji. - O mes ką, namie?
- Na, tu galėsi būti viena, mes ten draugų susirasim, - nuramintų vyriausioji.
O mažylis būtinai paklaustų:
- O tėtis bent savaitgalį atvažiuos? Gal pažvejotume nuo tilto…
Bet vis dėlto
Sudėtinga atostogų romano situacija. Teks mėgautis svetimom istorijom. Taigi, puodelis stiprios kavos ir aš jau keliauju į virtualųjį pasaulį. Viskas iš eilės. Perskaitau naujas meilės istorijas, pasitikrinu elektroninius laiškus, nors vasarą dažniausiai ir jie nieko intriguojančio nepasiūlo, vien SPAMą. Trinu vieną po kito nežinomus adresus, tačiau vienas iš jų kažkodėl mane sudomina…
Aišku, kad bus kažkokia nesąmonė, bet skaitau:
Žinau, kad nustebsi, skaitydama šį laiškelį. Bet labiausiai bijau, kad neištrintum, radusi nepažįstamą adresą. Jį ir sukūriau specialiai Tau. Seniai norėjau parašyti Tau laišką, ir pasakyti tai, ką norėjau, bet nepasakiau.
Kartais mūsų neištarti žodžiai kaupiasi, pradeda slėgti, tad gal ir vėluodamas, pasakysiu tik tiek, kad viską, kas kažkada tarp mūsų buvo, saugau kaip brangenybę savo atminty. Vakar mačiau mėnulio pilnatį, tokią, kurią mes matėm abu. Aš to vakaro ir to, ką jautėm, niekad nepamiršiu. Aš neprašau atsakymo. Parašyk tik tuomet, jei pati norėsi.
Tavo pažįstamas
Va čia tai bent! Tikrai kažkas netikėto. Čia tai vasaros intriga. Tačiau kas taip juokauja? Gal mano mokiniai tikisi pasišaipyti, jei parašysiu atsakymą. O gal... Dešimtis kartų skaitau vėl ir vėl tą trumpą laiškelį, tarsi norėdama rasti tiesą, kuri užkoduota po žodžiais. Pokalbių svetainę išjungiu. Įjungiu savo atmintį.
Visai dienai pasineriu į prisiminimus, vaikštau jaunystės takais, prisimenu visus mėnulius, ir tuos, su kuriais mačiau... O gal tikrai kuris nors iš senų gerbėjų, gal tikrai prabudo jausmai? Visaip gi būna. Aš ir pati kažkada galvojau susirast savo pirmąją meilę, bet taip ir nesusiradau, gal pabūgusi amžiaus ar galimo nusivylimo.
Tą vakarą apie laišką nesakiau namiškiams nieko. Manau, kad mažytės paslaptys - tai irgi mano amžiaus moterų privalumas. Vakare patikrinu paštą, nieko nėra, bet juk aš nieko ir nelaukiu.
Vyras grįžo vėlai, mat buvusi komisija, užtrukę, kaip paprastai po patikrinimų. Tiek to. Šiandien mano mintys užimtos kitkuo.
Ryte snūduriuoju ir neskubu keltis. Matau, kaip vyras skuba, rengiasi, lyg tarp kitko paklausia:
- Ar aš tau nesakiau, šiandien išvykstu į komandiruotę, ataskaitas reikia nuvežti. Jei seksis gerai, grįšiu šiandien, jei ne, tai rytoj. Pakšteli į skruostą ir išeina.
- Paskambink, - šaukiu. - Kai nuvažiuosi.
- Gerai, - išgirstu kartu su durų trinktelėjimu. Tačiau tai tik formalumas, frazė, kurią tariu kaskart jam išvykstant.
Tuo pačiu atsėlina kažkoks apmaudas. Mąstau apie mus, apie tai, kaip praradom romantiką, apie tai, kaip kasdienybė lyg parazitas graužiasi į tarpusavio santykius... Komandiruotė? Ar tikrai? Juk visi anekdotai komandiruotėm prasideda. Gal todėl ir griebiuosi lyg šiaudo neaiškaus laiško, kuriu romantinius vaizdus.
Kartu atsiradęs paslaptingas ryšys kelia nerimą, gal todėl visai be reikalo išbariau vaikus, gal be reikalo pamokslavau apie kompiuterio ir televizoriaus žalą, nors pati vos tik atrandu laisvą darbo vietą, vėl skubu skaityti laiškus...
Net skuostai nukaista, kai pamatau vakarykštį adresą. Ryju akimis žodžius, o širdis virpa lyg prieš pirmą pasimatymą...
Tikiuosi, kad perskaitei mano laišką, todėl rašau vėl. Kartais mes praleidžiame esminius dalykus bendraudami su mums svarbiais žmonėmis. Galima sakyti, tarsi pavagiame iš jų tai, kas jiems priklauso. Aš nenoriu būti vagis, labai noriu ištaisyti tą klaidą. Dažnai apie tai galvoju, nors Tu tuo gal netiki. Tu kasdien esi mano mintyse, kiekvieną minutę. Aš manau, kad mes dar galim kažką pakeisti...
Tavo pažįstamas
Abu laiškai rašyti iš ryto. Tad leidžiu spėti, kad tai nėra naktinis vienišius, kuris apimtas neaiškaus ilgesio siuntinėja visais internete rastais adresais laiškelius. O gal tai tikrai kažkoks slaptas gerbėjas?
Atsakymo nerašau. Reikia išlaukti. Kelios eilutės, tokie bendri žodžiai, o aš tiek apie juos mąstau, kiek daug įžvelgiu, kiek daug malonių prisiminimų atrandu...Paslapčia net šypsausi. Ir manęs kažkas ilgisi, apie, mane galvoja. Greičiausiai jau ne vienerius metus. Leidžiu sau patikėti, kad rašytojas nuoširdus, tiesiog mėgaujuosi tuo.
Šiandien neskaitau net „Vasaros romanų“. Reikia vienatvės. Randu ją vonioj, prie didžiojo veidrodžio. Atidžiai ištyrinėju veidą, reiktų atgaivinti, kaukę uždėti... Ir paakiai įkritę, ir plaukai pablukę. Viskas. Šią dieną skiriu sau.
- Ar kur nors eisi, kad taip ruošiesi, - nuo kompiuterio atskrieja vieno iš trijų balsas.
- Ne, tik šiaip...
Ateina mintis, kad norėčiau pamatyti, kas tas paslaptingas rašytojas. Juk galima susitikti mieste, išgerti kavos. Apie rimtesnį „ romaną“ pagalvojus net juokas ima. Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįsta, paslaptis greitai būtų atskleista. O ir nenorėčiau, kiek papildomų, rūpesčių, kiek nerimo. Žinau, kaip jaučiasi žmonės, gyvenantys dvilypį gyvenimą.
Kitą rytą laiškelio negavau. Mano reakcija buvo netikėta: „intrigantas“, „ žaidėjas“ ir kiti žeminatys vardai skriejo „seno pažįstamo“ adresu. Prie dėmesio ir malonių žodžių netrunki priprasti.
Viso mano žavesio neliko akimirksniu. Ir prie veidrodžio neisiu daugiau. Dirbsiu, dirbsiu, dirbsiu. O galvoj viena mintis: “Kodėl daugiau neparašė?“. Ir vėl piktdžiugiška mintis, kaip gera, kad aš turiu savo neklaužadas, patinginiauti mėgstančius vaikus ir savo žmogų. Štai kur tikroji mano laimė ir džiaugsmas
Tačiau vakare, prieš miegą ir vėl randu kelis žodžius:
Visada mane labiausiai žavėdavo tavo svajonės. Aš norėjau, kad jos išsipildytų. Aš tikiu, kad daug ką galima pakeisti, jei abu patikėsim ta svajone. Todėl noriu pakviesti tave į pasimatymą rytoj, 18.00 val. “Svajonių“ kavinėj. Aš lauksiu.
Tavo pažįstamas.
Olia-lia... Vaizduotėje pati kūriau pasimatymo situacijas, bet nesitikėjau, kad pakvietimo sulauksiu taip greitai. Gaila, kad nepasakiau namiškiams iš karto, dabar jau nebegaliu sakyti. Bent jau iki susitikimo. Pažiūrėsiu, kas jis toks, tada ir nuspręsiu, ką daryti toliau. Juk taip smalsu.
Vakare po dviejų komandiruotės dienų grįžęs vyras pasakoja kelionės įspūdžius, o aš lengvai juokauju, slėpdama nerimą, nes man labai knieti rytojaus vakaras. Rūpi, kuo apsirengsiu, kad nebūtų per daug puošnu, ir ne per daug kasdieniška, kad atrodyčiau jaunatviškai, bet ir romantiškai kartu.
Dar vakare žvilgteliu į spintą. Manau, kad geriausiai tiks ilga lino suknelė, dar skarelę priderinsiu ir bus gerai.
Kitą rytą viskas dėliojosi labai palankiai. Lyg tarp kitko paklausiau vyro, kad grįš namo, pasakė, kad po darbo turės dalykinį susitikimą, tad šiek tiek vėluos. Vaikai nuo pietų kažkur išdulkėjo, tad ramiai galėjau ruoštis svarbiausiam vasaros pasimatymui. Šyptelėjau į ūsą - “prisiskaičiau vasaros romanų“.
Apgalvojau, iš kurios pusės prieiti, kad aš matyčiau, kas sėdi kavinėje, o manęs ne, tam, kad galėčiau apsisukti ir pabėgti, jei matysiu, kad situacija man nepalanki. Viską apmąsčiau. Juk diena, miestas žinomas, aš ne mažutė mergaitė, smalsu, linksma ir tiek, bijoti nėra ko.
Einu. Šypsausi. Būtų gerai nesutikti pažįstamų, nes viską gali sutrukdyti. Likus kelioms minutėms iki 18.00 valandos suskamba mano telefonas. Skambina vyras. Paklausia, kur esu, atsakau, kad mieste.
-A-a-a numykia, - norėjau kai ko tavęs paprašyt, bet jei eini, tai eik. Ir padėjo ragelį.
Nerimas sumišo su smalsumu, lengvas virpulys bėgioja ir rankose, ir kojose, ir krūtinėj. Bet einu pasitempusi, jaučiu, kad švytinti.
Jau iš tolo pamatau vaikštinėjantį kostiumuotą vyriškį. Santūriai besišypsantį. Rankose baltuoja ramunių puokštė, tų, mano pačių mėgstamiausių. Pamatau aš jį ir jis mane kartu, juk tiek daug metų pažįstami. Kiekvienas gestas, kiekvienas bruožas tarsi savi. Kitą žmogų galiu juo palaikyti, bet niekad neapsirikčiau pamačiusi jį. Prieinu ir apsikabinu žmogų, su kuriuo jau daugiau nei 20 metų kartu. O jaučiuosi taip, lyg pirmą kartą.
- Tos mėnesienos aš niekad nepamiršau, kai pirmąkart tave palydėjau. Aš daug kartų norėjau parašyti Tau laišką, bet vis nesiryžau. Bet kai tu tą rytą pasakei apie pasimatymą, aš kažką akimirksniu suvokiau. Pagalvojau, ką jau ką, o elektroninius laiškus tu visada gi perskaitai...
- Bet juk mūsų pažinties metinės rytoj, jei dar atsimeni.
- Žinau, kad rytoj, bet norėjau, kad nesuprastum.
- Kaip aš tave myliu, - ištariau, vos sulaikydama džiaugsmo ašaras.
Padavėjos šypsojosi dengdamos romantišką stalą penkiems...
Tavo pažįstama
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
