Kvaila neigti, jog nesitikiu sulaukti atsakomosios žinutės. Po to, kai mudu paskyrė dirbti prie vieno projekto, rodyti, jog esame vienas kitam draugiški ir paslaugūs nesisekė. Kandžios pastabos iš pradžių buvo vos pastebimos, gal net dviprasmiškos. O su laiku tai peraugo į tylų karą elektroninėmis žinutėmis. Kalbėdavomės mažai, labai trumpai ir sunkiai tramdydami pyktį: “Buka višta”.
Norisi kažką atrašyti, bet spėju, kad eletroninis flirtas su epitetais gali užtrukti, tad elgiuosi kaip gerai išauklėta mergina ir tyliai ištrinu žinutę.
Savaitę viskas nurimsta. Už lango karštis sprogsta drebindamas termometrus. 28,30,32... Keikiu darbovietę ir visas gero etiketo taisykles... Kostiumėliai, pėdkelnės, aukštakulniai, jaučiu kaip kūnas prašosi gaivesnio oro. Svaigstu apie jūrą, gultus, įdegusius vyrus, supuosi kėdėje pamiršusi “deadline”, kol pro duris vos ne su vyriais įsiveržia mano taip mylimas kolega.
Pašoku, stengiuos užgult stalą, kad pataisyčiau palinkusios prie darbų moters laikyseną. Neišsilaikau, užgriūnu stalo kraštą, slysteliu nuo kėdės, vos pritūpus stengiuos išsitiesti. Šis stebi mano pastangas, ciniškai šypsodamasis.
“Jeigu per tave vėluosim, nepadės nei trumpas sijonas, ponička”, - pasakė, apsisuko ir trinktelėjo durimis. Po kelių sekundžių lygiai taip pat trinktelėjo savo kabineto duris.
Tyliai nusikeikiu. Tada pakartoju garsiau ir susikaupiu darbui. Nepaisant gerų manierų bei poros diplomų man sunkiai sekasi imituoti sėkmingą karjeros moterį, kiauras dienas panirusią darbuose, maloniai ir aktyviai dalyvaujančią veikloje bei apsalusią nuo gyvenimo teikiamų malonumų.
Nervina toleruoti pasipūtusius gaidžius, su jais maloniai šnekučiuotis prie kavos ir tyliai tikėtis beribės naudos ateityje.
“Mano trumpas sijonas ir tai kas po juo - ne tavo reikalas”, - greitai suspaudau ir, apimta spontaniško džiaugsmo, išsiunčiu. Po minutės vėl save iškeikiu už kvailumą ir vaikiškumą. Iki vakaro jokio atsakymo negaunu. Darbui minčių nėra. Matyt, ištirpo kartu su vasaros karščiais.
Vasara įsibėgėja. Mano svajones apie atostogas palaidoja žinia, kad projektas pavyko ir gavome užsakymą. Kolega trinasi koridoriais išdidus kaip povas ir priima sveikinimus, pridurdamas kaip sunkiai dirbo prie šio užsakymo.
Apie mane jokios kalbos, nors dirbome dviese. Žinutės dingusios.
Eilinė darbo diena prasideda nesėkme. Nuo piktnaudžiavimo kėde nulūžta ratukas. Blogai išsimiegojus ir pikta. Aprėkiu kolegę, trankau durimis. Prisėdu nusiraminti. Ekrane jau žiba nauja žinutė. “Ko tokia nervinga, seniai pamylėta?” - klausia.
“Turiu kas manim rūpintųsi ir be tavo dėmesio”, - įgeliu.
“Susireikšminusi senmergė”, - atrėžia.
“Sekso ištroškęs nevykėlis”, - nepasiduodu.
“Debilė”, - atsako.
“Kompleksuotas storžievis”, - rašau atgal.
Jau pradedu stebėtis savimi. Norisi paprastai pasiųsti velniop. Nesinori suteikt jam džiaugsmo. Susitinkam po darbo koridoriuje prie to paties lifto. Akylai mane stebi, spoksau į sieną. Nesuprantu kaip jaučiuosi, bet artimas gėdai jausmas. Burbteli apie sėkmingą vakarą išlipdamas iš lifto ir skubiai sėda į automobilį.
Vakare pagaunu save mąstant, kaip dar kandžiau kovoti su tuo niekšu. Kuriu įsijautus strategiją, dėlioju kaip elgsiuosi jį sutikus. Užmiegu manydama, kad esu pasirengusi naujai atakai. Dar nejučia pamąstau apie jo priešiškumą. Nukrato šiurpulys.
Deja, planas žlunga. Įnirtingai visą dieną maigydama “send/receive” nieko nesulaukiu. Šliaužioju iš lėto į rūkomąjį ir atgal. Pentadienį laikas sustoja. Kaip ir darbai. Savaitgalį vėl karšta, o planų ir pasiūlymų lyg tyčia jokių. Kalbinu koleges, čiaušku apie artėjančius batų ir drabužių išpardavimus, mados tendencijas. Ir vis kažko laukiu.
“Darbščioji kolegė tinginiauja?”
Išgirstu, kai užgulus palangę spoksau į praeivius. Pirmąkart nesureaguoju. Net nepajudu iš vietos.
“Ne tavo reikalas. Tu juk dirbi už mus abu“, -toliau spoksau į vieną tašką.
“Mano rūpestis yra piktos, savimi nepatenkintos, kompleksuotos ofiso pelytės”, - pajaučiu, kaip įžūliai brūkšteli pirštais per šlaunį. Norisi melodramiškai skelt antausį, bet pagalvoju, kad atrodyčiau juokingai. Pasitraukiu į šalį. Jis šypsosi. Net nežinau kaip. Gal ciniškai, gal nuoširdžiai, gal su gailesčiu.
Kažką sumurmu apie darbo santykius, o gal seksualinį priekabiavimą. Nesugebu prisiminti. Galvoje ūžia.
“Na na, ponička, neduok valios fantazijai apie laukinį seksą ofise”.
Jis garsiai kvatoja.
“O jeigu duočiau tau į snukį, kas nors mane nubaustų už smurtą ofise?”, - sugrabalioju kažkokią nesąmonę ir laukiu pašaipaus žvilgsnio. Jis prieina arti. Žiūri tiesiai į akis.
“Pabandyk. Būsi nubausta”.
Neišsigąstu. Atsitraukiu. Tyliai nusuku akis. Galvoju, kad reikia gelbėt situaciją. Ar bent jau save, o gal net kažkokiu būdu savo garbę. Durnė. Prie ko čia garbė. Jis akimirką nužvelgia mane ir iš lėto išeina. Kvėpteliu oro ir žengiu paskui jį. Drąsiai atlapoju duris ir susidūrusi su klausiančiu jo žvilgsniu suglembu.
Norisi pasakyti daug. Bobiškai, gailiai išrėkt nuoskaudą, nuslopint įtampą, apsimest nepalaužiama ir stipria, bet pradedu bliaut. Stoviu, drebu, trūkčioju, jaučiuos nerealiai įžeista ar tai nuskriausta. Laukiu, kol mane apkabins, bet praeina pro šalį ir uždaro duris.
“Suskydai? Vadinas, pralaimėjai”, - tyliai burbuliuoja naršydamas kišenes. Braukia pirštais ašaras. Stoviu ir kūkčioju. Toks jausmas kaip užklupta nuoga ir neturinti kur dėtis. Sąmyšis lyg bučiau darželinukė, pirmąkart atvesta prie svetimų vaikų ir palikta motinos. Net nemoku papasakot to jausmo. Jis perbraukia delnais ašaras.
“Neverk, aš nervinuosi, kai moteris verkia”.
Po truputi raminuosi, bet pajudėt negaliu. Nieko neklausęs pasilenkia ir bučiuoja skruostus.
Išraustu kaip paauglė. Kai paliečia lūpas, atsitokėju. Pasitraukiu atgal, kai jo ranka sugriebia stipriau. Bučiuojamės kokias 5 minutes. Liežuvis skrodžia gerklę. Aš kaip beprotė gaudau jį. Pagalvoju apie lūpų minkštumą. Jaučiu kaip mane stumia. Jėga spaudžia prie lentynos. Pirštai per šlaunis. Bėgantys ir nieko nelaukiantys, aukštyn.
Vėl bučiuojamės. Šiltas kvėpavimas užgožia vasaros karštį ir visus savisaugos instinktus. Atsakau tuo pačiu glostydama nugarą. Pagriebia už šlaunies ir kelia į viršų. Kvėpavimas sutankėja. Kitas kvėpavimas labai arti. Užverčiu galvą.
“Bloga mergaitė”, - lemena braukdamas liežuviu per kaklą.
“Negalima”.
Žodžiai tabaluojas, kai ištaršęs palaidinę čiumpa už krūties.
“Man viskas galima. Jaučiu tai senai”.
Nebesugebu priešintis. Užgulu jį. Ieškau lūpų, liežuvio. Staigiu judesiu apsuka mane ir stumteli link stalo. Paklusniai atsisėdu ir laukiu, kol suėmęs už šlaunų trūktels į save. Pasineriu į jį.
Atsikeliu, skubiai tvarkaus drabužius, perbraukiu išsitaršiusius plaukus, akies krašteliu stebi jį. Po kelių minučių viskas nurimsta. Nieko netaręs, tyliai uždaro kabineto duris paskui save.
Nesuvokiu realybės ir kelių minučių praeities. Kaltės jausmo nėra. Priekaištai sau nurimę. Kelias dienas Po To vaikštau darbe kiek išsiblaškiusi. Mano kolega komandiruotėje. Galvoju, kad kažko trūksta. Nuobodu. Prisimenu tas kelias akimirkas jo saldaus keršto. Sudrebu ir vėl toliau dirbu.
Po savaitės lauke atvėsta. Susitinkam koridoriuje. Jis linkteli galvą ir praeina be jokių emocijų. Šlykštus jausmas tikėtis, laukti, viską neigti ir vėl tikėtis. Laukti įspūdžių. Kažko tokio lyg ir aptariančio.
Pasiūlymo pamiršti kas buvo, pasiūlymo pratęsti kas buvo, pagaliau pripažinimo, kad manęs geidžia, o gal nekenčia. Dar tuzinas visokiausių svaigalų galvoje. Sėdžiu kabinete ir matau kaip begėdiškai bučiuoja mano blauzdas. Kelia sijoną viršun ir dejuoja, kad manęs pasiilgo. Apsalus nuo tokių vaizdų susikeliu rankas už galvos ir supuosi kėdėje.
Pašte užsidega nauja žinutė: auka žiūri į medžiotoją gailiomis akimis, tikėdamasi išsigelbėti. Bet ar žinai, kad dažniausiai tai reiškia tik mirtį?
Kolegė
Atsiųskite savo meilės istoriją konkursui ir laimėkite šaunių prizų.
