Nuo 2000 m. ir man tai buvo ketvirtasis kopimas į šią viršukalnę, nes čia visada naudinga pasitreniruoti, pasitikrinti savo įgūdžius, prieš vykstant į aukštesnius kalnus, ir nėra didesnių problemų kopiant vienam. Be to, kiekvienas įkopimas būna skirtingas, turi savų siurprizų, nutikimų.
Jei 2001 m. ant pačios viršūnės vaikštinėjau visą valandą, saulei šviečiant ir šildant, tai 2008 m. net ir 10 minučių (tiek reikėjo kapsulei užkasti) siaučiant pūgai ištverti buvo sunku, o nusimovęs pirštines galėjai nušalti rankas ne dėl šalčio, bet dėl stipraus vėjo. Todėl dažnai kalnų mėgėjai atvykę į Šamoni arba palypėję iki 3000 m. stovyklavietėje ant ledyno laukia orų pagerėjimo, dažnai kopia naktį su žibintais, nes nakties metu aprimsta vėjas, pragiedrėja.
Kita problema yra 700 m aukščio uolėtas šlaitas, kurio keteromis reikia kopti į aukštutinę stovyklavietę (3850 m) ir nusileisti po įkopimo į viršukalnę. Pirmiausia tenka pasiekti tas uolas einant su katėmis (ant batų) suledėjusio sniego šlaitu ir tada jas nusiimti. Tai smulkmena, palyginus su tuo, kad tuoj pat prasideda pavojingasis kuluaras, kuriuo iš viršaus kartais žemyn lekia akmenys, ypač saulei patekėjus, kai jie atitirpsta, arba išjudinami aukščiau tuo momentu vaikščiojančių (kylant arba leidžiantis) alpinistų.
Daug kartų teko tuo kuluaru praeiti (ir kitiems padėti), todėl teko matyti visokių nutikimų. Nors kuluaro plotis toje vietoje nėra didelis (gal 30 - 40 m), tačiau statokas ir apledijęs šlaitas, kuriuo reikia skersai praeiti iki kitos uolų keteros, naudojantis ledkirčiu, ne vienam keliautojui sukelia problemų. Todėl ne kiekvienas išdrįsta eiti vienas, dažnai susiriša keliese saugos virve, tikėdami, kad taip saugiau, tačiau prasidėjus iš viršaus lėkti akmenims, toks ryšys gali atsidurti ,,spąstuose’’ – neaišku ar tuo metu trauktis atgal, ar stoti, ar eiti į priekį (kartais akmenų lavina gali tęstis net kelias minutes, keliomis ,,porcijomis”.
Bet koks sprendimas tuo metu gali būti tiek klaidingas, tiek teisingas. Kartą teko matyti, kaip į tokius spąstus pateko danų alpinistų ryšys (kuluarą buvau praėjęs tik prieš kelias minutes), tačiau jie sustojo užsidengę galvas kuprinėmis, į kurias pataikė ne vienas akmuo, laimei, didžiausi pralėkė pro šalį. Tačiau šioje vietoje yra buvę ir daug nelaimingų atsitikimų.
2008 m. rugpjūčio mėn. pirmą kartą pavojingąjį kuluarą praėjau ir uolų keteromis į viršų kopiau naktį, nes vieną vakarą prieš tai iš savo stovyklavietės, esančios minėto uolėto šlaito papėdėje (3000 m.) stebėjau tuo šlaitu kopiančius alpinistus (matėsi žibintų švieselės). Išėjau link minėto kuluaro 2 val. nakties, kiek palaukęs ir įsitikinęs, kad akmenys iš viršaus nekrenta (naktį jie būna įšalę lede ar sniege), neskubėdamas sėkmingai praėjau pavojingąjį kuluarą.
Tačiau nuotykis ir manęs laukė - toliau kopdamas uolų keteromis paklydau (su žibintu netoli pašviesi), tačiau po 15 min. priverstinio poilsio grįžau šiek tiek atgal ir suradau teisingą kelią (kitą kartą tikriausiai nekopčiau naktį, nes galėjo tekti ant uolos keteros prasėdėti iki kol pradės aušti, o naktis šalta...).
Auštant (dar prieš saulės patekėjimą) užkopiau uolomis į alpinistų prieglaudą (3800 m.). Informacinėje lentoje parašyta ,,štormas”, tačiau jokio vėjo nebuvo, tik viskas skendėjo rūke. Papusryčiavęs nusprendžiau eiti į žvalgybą – gal aukščiau nėra debesų, gal ten šviečia saulė (kalnuose taip būna), tokiu atveju palypėčiau iki Monblano viršūnės, nes kelias man gerai žinomas.
Neskubėdamas kokias dvi valandas kopiau į viršų per rūką, sutikau grįžtančius du jaunus vyrukus amerikiečius, sako vėjas stiprėja, rūkas tirštėja (faktiškai tai debesyse vaikščiojome). Pasakiau, kad ir aš neužilgo suksiu atgal. Po 15 min. išgirdau „dainuojant” stiprėjantį vėją, o neilgai trukus audra (štormas) užgriuvo visa savo galia – uraganinis vėjas su kruša privertė gulėti įsikniaubus į sniegą, nes galėjo nupūsti nuo keteros, o kruša – veidą sukapoti.
Kol nusileidau į alpinistų prieglaudą dar ne kartą teko šitaip apsiginti nuo audros, labai pravertė ir ledkirtis (įsmeigęs į sniegą gali už jo laikytis). Visą vakarą ir iki pusiaunakčio siautė pūga. Visos palapinės buvo išardytos ir visi alpinistai slėpėsi namelyje.
Anksti ryte pastebėjau, kad dangus pragiedrėjęs, o debesys laikos šiek tiek žemiau, viršukalnės - atviros. Dauguma grupių leidosi uolėtuoju šlaitu žemyn, gal pesimistai, arba labai sušalo, arba laikas ribotas. Vis tik nusprendžiau dar kartą pabandyti, nes patekėjo saulė ir gerai matosi kalnų viršūnės.
Ankstesniais kartais nuo alpinistų prieglaudos kopti teko tik naktį (su žibintu), o saulei tekant būdavau netoli Monblano viršūnės. Šį kartą išėjau saulei patekėjus, tačiau galėjau eiti žymiai greičiau, nors ir daug sniego priversta, juk matomumas labai geras, taigi skuodžiau į viršų kaip koks „kiškis“ nuo vilko bėgdamas. Ne veltui skubėjau, nes netoli viršūnės vėl užklupo nedidelė audra.
Netoli viršūnės, likus sunkiausiam etapui (siauros keteros, šlaito statumas, gilus sniegas) naudinga pailsėti. Besiilsint mane pasivijo čekų alpinistų grupelė ir du jau pažįstami amerikiečiai. Pasakojo, kad jei nebūčiau išėjęs į viršūnę, tai ir jie nebūtų ėję (nes ėjo pirmą kartą), kelio nežinojo.
Mandagiai juos praleidau į priekį, juk nusibodo man vienam pėdas giliame sniege minti. Tačiau ant viršūnės prasidėjo stiproka pūga, pūtė ledinis vėjas, tad mano pakeleiviai ant viršūnės išbuvo gal porą minučių. Man gi reikėjo kapsulę su tūkstantmečio ženklu ir kitais ženklais užkasti sniege su ledkirčiu, o sniegas buvo labai kietas, todėl nelabai giliai pavyko ją paslėpti.
Leistis žemyn per pūgą prieš vėją siauromis keteromis nelengva, dar blogiau, kad nėra galimybės fotografuoti. Tačiau keletą nuotraukų padariau. Nusileidus žemiau vėjas gerokai aprimo, net saulė pradėjo šviesti, tad grįžau į stovyklavietę neskubėdamas, gėrėdamasis pažįstama kalnų panorama.
Dar vieną naktį teko nakvoti alpinistų prieglaudoje, nes leistis uolėtuoju šlaitu žemyn bei praeiti pavojingąjį kuluarą geriau anksti ryte, kol iš viršaus nėra akmenų lavinų. Leidžiantis dieną rizika gerokai padidėja, nes vienos grupės leidžiasi, o kitos kopia aukštyn ir dažnai išjudina akmenis, kurie yra jau atitirpę po nakties įšalo.
Dar vieną naktį nakvojau žemutinėje stovyklavietėje (3000 m), nes turėjau palikęs čia ir palapinę, ir maisto atsargas (tik atėjęs radau palapinę apverstą dugnu viršuje, nes audra ir čia siautėjo, kažkas buvo uždėjęs keletą akmenų, kad nenuneštų). Ant dujinio primuso gaminau valgį (sriubą ir košę), nes reikėjo „atsigriebti” – viršuje maisto turėjau ribotą kiekį.
Vakare netikėtai šalia savo palapinės išgirdau lietuviškai kalbant, tai buvo mišri grupė keliautojų (iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės ir kt.). Šiek tiek pasidalinau patyrimu ir prieš auštant kitam rytui jie išėjo į viršų uolėtuoju šlaitu, tą pačią dieną ruošėsi kopti į Monblano viršūnę. Nežinau, kaip jiems sekėsi, nes man buvo laikas leistis link elektrinio tramvajaus ir į Šamoni, tačiau tą dieną buvo geras oras, todėl lietuvaičiams galėjo ir pasisekti, tikiuosi. Iš Šamoni iki Berno (Šveicarija) pavežė su mikroautobusu pažįstami danų alpinistai, o iš ten – autobusu į Vilnių.
Su geriausiais linkėjimais,
Stasys Venskus
