Žygis prasidėjo 2007 metų rugpjūčio pradžioje Kaukaze ir baigėsi šių metų gegužę Himalajuose.
Iš S.Venskaus žygio dienoraščio:
2007 m. rugpjūčio 9 d. Kaukazo kalnų masyve įkopta į aukščiausią Europos kalną Elbrusą (5 642 m)
2007 m. rugsėjo 26 d. Tanzanijoje įkopta į aukščiausią Afrikoje Kilimandžaro kalną (5 895 m)
2007 m. spalio 1 d. įkopta į antrą pagal aukštį Afrikoje Kenijos kalną (5 200 m)
2008 m. kovo 22 d. Andų kalnyne įkopta į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę Akonkagvą (6 962 m). Aklimatizuojantis įveikti trys kalnai:
- kovo 14 d. – Katedra (5 254 m)
- kovo 18 d. – Ragas (5 400 m)
- kovo 19 d. – Klusnioji (5 434 m)
2008 m. rugpjūčio 8 d. įkopta į aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną (4 810 m)
2009 m. balandžio 27 d. Himalajuose įkopta į aukščiausią iš vadinamųjų žygio kalnų – Merą (6 654 m). Aklimatizuojantis įveikti trys kalnai:
- balandžio 24 d. – Šingonas (5 603 m)
- balandžio 25 d. – Amfu Labsa (5 780 m)
- balandžio 26 d. – Pietų Mera (6 065 m)
Į žygio pirmą viršukalnę Elbrusą, kaip paprastai, Stasys planavo kopti vienas. Tuo metu į šį Kaukazo kalną iš Lietuvos susirengė ir alpinistų grupė. Jie kvietė alpinistą vykti kartu, bet jis pasakė, kad gali kartu su jais nuvažiuoti, tačiau kops savarankiškai.
Likus savaitei iki išvykimo, susirgo tos grupės vadovas, Stasio pažįstamas. Pastarasis paprašė padėti be vadovo likusiai grupei – keturiems jauniems keliautojams.
„Ką darysi, sutikau. Juk vyrukai bilietus nusipirko, vizas gavo ir už jas sumokėjo, kelionei pasirengė, – sakė Stasys. – Ir tada aš tai grupelei vadovavau. O jie net nežinojo, kad pradėjau tokį žygį. Tik kai įkopęs išsitraukiau specialią kapsulę su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio ir mūsų šalies miestų ženklais, jie išsiaiškino, koks mano kelionės tikslas. Kapsulę paslėpiau šiek tiek žemiau viršūnės, nes aiškiai matėsi artėjantys audros debesys ir pačioje viršukalnėje tai nebebūtų pavykę“.
Į Monblaną 2008 metų vasarą Stasys jau kopė vienas. Palyginti su ankstesniais kartais, tai buvo pats sunkiausias kopimas į Alpių aukščiausią viršukalnę. Tą vasarą jos prieigose žuvo pusšimtis alpinistų – toks netikęs oras buvo.
„Man pavyko per laikinai aprimusią audrą įkopti, – pasakojo Stasys. – Ties viršūne mane pasivijo du jauni amerikiečiai ir čekų grupė. Visos kitos grupės iš bazinės stovyklos beveik keturių kilometrų aukštyje nusileido uolų siena žemyn. Gal išsigando audros: dalį kelio ir ant pačios viršūnės siautėjo uraganinis vėjas su kruša. Kad vėjas nenupūstų žemyn ir kruša nesukapotų veido, kelis kartus teko gultis ant sniego. Tai buvo pavojingas kopimas. Alpės yra gana rizikingi kalnai: dažnos sniego lavinos, labai staiga keičiasi oras.“
Pašnekovo žodžiais, ne ką smagiau buvo ir Kaukaze. Pradėjus leistis nuo Elbruso, užėjo audra. Kaip sakoma, kalnai nuo krušos dainavo – visos uolos skambėjo. Pasisekė, kad jau buvo spėjęs tarp akmenų paslėpti kapsulę su specialiais ženklais.
Stasys mėgsta į kalnus kopti vienas, nors paprastai alpinistams rekomenduojama į kalnus kopti grupėmis – taip saugiau.
„Aš mėgstu laisvę, tad ir kalnuose noriu būti laisvas, - patikino. - Kodėl būtinai turiu kopti su grupe? Ar palenktyniausi su jaunimu? Trisdešimt metų vadovavau kalnų keliautojų grupėms, visą laiką eidavau grupės priekyje, kopdavau pirmas. Tai yra panašiai kaip ir kopti vienam. Virvėmis susirišdavome vienas su kitu tik eidami per ledyną“.
Nori į kalną, užkopk ir į „kalniuką“
Stasys planavo įveikti devynias viršukalnes, o įkopė į dvylika. Kaip jis sako, taip išėjo netikėtai. Ir dėl to esąs patenkintas. Tiesiog taip susiklostė situacija Anduose ir Himalajuose, kad nori nenori jis privalėjo įkopti į kelis kalnus, kurių į savo planus nebuvo įtraukęs.
„Tie papildomi kalniukai reikalingi aklimatizuotis“, – sakė Stasys.
Himalajuose jis nusižiūrėjo Meros kalną, aukščiausią vadinamųjų žygio kalnų grupėje. Jis ne iš tų kalnų, kai alpinistų grupę sraigtasparnis nuskraidina į bazinę stovyklą, ir tada iš jos kopiama į viršūnę.
Žygio kalnų grupėje turi dešimt dienų eiti iki viršūnės – pirma žygis, o po to kopimas į viršukalnę. Aukštieji kalnai Himalajuose yra grynas alpinizmas, ten būtina ilga aklimatizacija – nuo mėnesio iki dviejų. O čia aukštyn ir atgal suskumbi per dvidešimt parų, pasakoja Stasys. Jam tokio varianto kaip tik ir reikėjo, nes neturėjo laiko ilgai aklimatizuotis. Tačiau nors kalnai, palyginti su Everestu, neaukšti, bet tai nėra lengvas pasivaikščiojimas.
„Žygiuodami su palydovu, pusšešto kilometro aukštyje sutikome rusų keliautojų grupę. Jos du narius žemyn gabeno paralyžiuotus. Mat ne visi ištveria ir tokius žygius, aklimatizacija jiems buvo per trumpa, – pasakojo Stasys. – Kojų paralyžius ištinka organizmui nespėjus prisitaikyti prie deguonies trūkumo. Įtakos turi ir šaltis. Aukštutinėje stovykloje jis naktį nukrenta iki minus trisdešimties laipsnių, o viršukalnėje – iki minus penkiasdešimties. Todėl ne kiekvienam norinčiajam pavyksta įkopti“.
Keliaujant žygio kalnais, palydovas nėra privalomas, tačiau būtinas, jeigu nori gauti sertifikatą, patvirtinantį, kad įkopei į viršukalnę.
„Mane lydėjo gana jaunas šerpas, vietinis gyventojas. Jis buvo ir kalnų gidas, ir kontrolierius. Kaip kitaip gausi sertifikatą, kad įkopei į viršukalnę, kas tai patvirtins? – paaiškino Stasys. – Kitas dalykas, kad be palydovo gali ilgai klaidžioti kalnuose. O gidas yra tavo pagalbininkas, kartu ir virėjas. Jis padėjo sutaupyti nemažai laiko. Todėl nedūsavau, kad už jo paslaugas reikėjo sumokėti. Neturėjau daug laiko, o man reikėjo šimtaprocentinės garantijos, kad įkopsiu į tą viršukalnę, nes ja ketinau baigti Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtą žygį“.
Žinoma, palydovo gali atsisakyti, jeigu jis tau nepatinka, ir keliauti vienas. Gidas žygio metu gali susirgti, ir tada taip pat lieki vienas, kol jį pakeis kitas palydovas. Todėl kartu su leidimu gauni itin smulkų žemėlapį, kuriuo vadovaudamasis ir kopi. Tą žemėlapį Stasys ir paklojo man prieš akis. Ne, nuo jo nepadvelkė Himalajų vėjai, bet, žvelgdamas į jį ir klausydamasis alpinisto aiškinimų, bent šiek tiek ėmiau suprasti, kas yra tikri kalnai.
„Mane lydėjęs šerpas buvo patyręs, – prisiminė pašnekovas. – Dažniausiai jis ėjo priekyje, kartais – iš paskos. Susitinkame žygeivių grupę, kurią lydi jo draugas, tai nužingsniuoja šnekučiuodamasis su juo ir kelias valandas palieka mane eiti vieną“.
Kaip sakė Stasys, ant Meros jis jautėsi kur kas geriau negu, pavyzdžiui, ant Elbruso. Aklimatizacija išėjo į naudą, kopimas vienas paskui kitą į tuos tris „kalniukus“ labai pravertė. Jeigu ne jie, į Merą įkopti būtų labai sunku.
Bet ir tie aklimatizavimosi kalnai – kietas riešutėlis. Po kopimo į priešpaskutinę viršukalnę Stasys sako buvęs tiek pavargęs, kad net neįstengė iš karto persirengti: palapinėje kokią valandą išgulėjo ant kilimėlio nejudėdamas. O kitą dieną laukė pagrindinė viršūnė. Kai imdavo galvoti apie tai... Bet pailsėjo ir užkopė.
„Į kiekvieną kalną kopiant yra tam tikra rizika. Bet ji turi būti pamatuota, – sakė Stasys. – Aš laikiausi aklimatizacijos taisyklių ir kopiau į vadinamuosius aklimatizacijos kalnus, nes suprantu, kad tai reikalinga. Kitaip paralyžiuotą gali nugabenti žemyn. Bet tas gabenimas dar ne viskas. Turėsi sumokėti nemažą sumą, kad tave nuleistų į keturių kilometrų aukštį, į kur atskrenda sraigtasparnis“.
O jeigu neturėtum pinigų? – kamantinėjau tarsi rytoj ketinčiau keliauti į viršukalnes.
„Prieš kopdamas, privalai palikti rengėjams du šimtus penkiasdešimt JAV dolerių užstatą tam atvejui, jeigu tau kas nors atsitiktų. Aš tą užstatą vos atgavau, nes nenorėjo atiduoti. Vietoje pinigų siūlė aplankyti nacionalinį parką. Ne, sakau, parko nenoriu, man reikia pinigų. Ir apskritai niekur nebenoriu eiti. Teko įrodinėti, kad jau esu pavargęs. Tik į trečią dieną atgavau tuos pinigus. Jie nori viską iš tavęs ištraukti, ką atsivežei...“
Bus daugiau.
