Pradžią davė Čičinskas

Greta Naujamiesčio nupjautuose laukuose įsikūrę šiaudinių skulptūrų statytojai juokauja ne tik meną kuriantys, bet atliekantys ir policijos darbą. Retas kuris pro šalį pravažiuojantis vairuotojas, išvydęs vidury lauko didžiulius šiaudinius statinius, nepristabdo automobilio.

Prie savo darbų plušantys žmonės neabejoja, kad mažinti greitį verčia ne tik prieš įvažiavimą į miestelį pastatytas kelio ženklas.

Nuo savaitės pradžios viena po kitos laukuose kylančios šiaudinės skulptūros – Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos jau trečią rudenį vykdomas projektas. Idėja rajono ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių tik kraikui naudojamus šiaudus panaudoti menui siejama su žiaurumu garsėjančiu bajoru Čičinsku.

Prieš keletą metų Naujamiesčio kultūros centras buvo gavęs užsakymą seniausios Panevėžio rajono Upytės gyvenvietės 750-ojo gimtadienio spektakliui sukurti legendinį Čičinską. Tuomet vidury laukų liepsnojantis šiaudinis bajoras atrodė taip įspūdingai, kad rudenį deginti šiaudines skulptūras Panevėžio rajone tapo tradicija. Porą metų menininkų gyslelę savyje atradusiems plenero dalyviams buvo leista fantazuoti į valias laisva tema. Šiemet plenero organizatoriai padiktavo „šlapią“ temą: pasidirbęs laivę į marias išplauksiu.

Skeptikams, neįžvelgiantiems sąsajų tarp linininkyste garsėjančio Panevėžio rajono ir jūros, šiaudinės parodos organizatoriai siūlo paleisti į laisvę savo fantaziją. „Tik iš pirmo žvilgsnio tema tolima Panevėžio rajonui. Ją galima susieti ir su politika, ir artėjančiu Lietuvos tūkstantmečiu“, – pastebi Naujamiesčio kultūros centro-dailės galerijos parodų koordinatorė Rima Apšegaitė. Juo labiau kad vienas švedų skulptorius šiaudų skulptūras yra įvardijęs ateities menu.

Nuo stručio iki perlų

Po atviru dangumi iš žemės ūkio bendrovės dovanotų toną sveriančių 6 rulonų šiaudų skulptūras kuria kas tik panorėjęs. Parodos organizatoriai ketina laukuose patupdyti šiaudinį strutį su šmaikščiu paaiškinimu: man jūra iki kelių.

Virš ražienų iškilusi šiaudinė trijų metrų aukščio kriauklės geldelė su viduje spindinčiu perlu – Naujamiesčio vidurinės mokyklos trečiokų darbas. Tos pačios mokyklos penktokai lauke užmetė šiaudinį tinklą su į jį jau įkliuvusiomis aukso spalvos žuvimis.

Kiek tolėliau ant 5-7 metrų aukščio iš lazdyno išpjautų stiebų siūbuojančių šiaudinių žuvyčių porą sukūrė Naujamiesčio darželinukai.

Naujamiestiečio menininko ir mokytojo Daliaus Dirsės mokinių kuriamo trijų metrų dydžio jūrų arkliuko dar tik matyti galva ir kaklas. Jau visą savaitę statomas didžiulis šiaudinis laivas – trijų naujamiestiečių Genučių: Sutkuvienės, Pilkienės, Žiukienės bei jos vyro Felikso darbas.

G.Žiukienė išduoda kūrybinę paslaptį: laivas bus ne mažesnis nei dviejų metrų ilgio, o kiek toli matysis, priklausys nuo to, kokio ilgio kartis pavyks surasti jam iškelti. Maža to, iš šiaudų pastatytame laive plazdės dar ir šiaudinė burė. „Gal kas nors prie mūsų laivo sugalvos atplukdyti ir undinėlę?“ – idėją mesteli G.Žiukienė. Buhaltere dirbanti moteris kasdien bent porai valandų skuba į laukus rišti šiaudų laivui.

„Visą gyvenimą buhaltere išdirbau, taip norisi iš kabineto nuo skaičių pabėgti, prie šiaudų prisiliesti“, – sako G.Žiukienė.

Tik bėda, kad bemeistraujant laivą pakilusi temperatūra į lovą paguldė vyrą. Jam teko sunkiausias, moters rankoms vargiai įveikiamas darbas – iš girininkijos atvežtų lazdynų sumeistrauti didžiuliam laivui karkasą.

Skulptūros aptaškytos krauju

G.Žiukienės nuomone, svarbiausia – sugalvoti, ką kurti. Anot moters, pradėjęs rišti šiaudus nebegali sustoti ir nežinai, koks bus galutinis rezultatas. Plenero dalyvė pamena, jog prieš porą metų su tokiomis pat entuziastėmis parodai surištas ožys Rasputinas buvo sugalvotas spontaniškai.

„Kai pamatėme neišvyniotus šiaudus, iš karto žinojome – čia kūnas, čia galva, ten – kojos. O jau paskui prie jų derinome ragus, barzdą ir kitus vyriškus atributus“, – pasakojo G.Žiukienė. Statomas laivas, kaip ir kadaise Rasputinas, su kitomis šiaudinėmis skulptūromis savo egzistenciją užbaigs ugnyje. G.Žiukienė tikina, jog šį kartą nebus gaila matyti, kaip liepsnos laižo darbą, nors degant Rasputinui širdį ir spaudė.

Tačiau pirmą kartą plenere dalyvaujanti lieptą į dangų rišanti Jurga Girdzijauskienė nė neslepia negalėsianti sulaikyti ašarų. „Anksčiau, nors ir neprisidėdavau prie parodos darbų, gailėdavau matydama, kaip jie nyksta liepsnose, o dabar tikrai verksiu, kai degins. Bet gyvenimas pilnas laikinumo, o grožis – juo labiau“, – filosofiškai mąsto J.Girdzijauskienė.

Moteris kartu su Berčiūnų pagrindinės mokyklos direktoriumi Leonu Miliuku, girininku Jonu Masioku ir būriu kitų pagalbininkų iš šiaudų riša į dangų kylantį lieptą. Jo šonus puoš gyvenimo ratai, o ant turėklų tupės šiaudiniai paukščiai. J.Girdzijauskienė neslepia: pirminė idėja sukurti laivą į dangų transformavosi į lieptą nepavykus iš šiaudų surišti tobulai apvalaus laivo vairo.

Jurgos rankos – nusėtos pūslėmis ir nuo šiaudų rišimo špagatu nutrintos iki kraujo. Maža to, kartą šiaudų lauke nuo ryto iki sutemų užtrukusi moteris iš skausmo nebegalėjo pajudinti nei rankų, nei kojų.

Tačiau vakar Jurga vėl įnirtingai darbavosi ne tik su šiaudų kūliais, bet ir pjūklu. Pati susipjausčiusi lazdyno šakas jas rišo, vyniojo šiaudais ir taip sumeistrautais kelių metrų ilgio „rąstais“ klojo būsimojo liepto dugną.

„Aplinkui ištisi laukai, kartais girdėti išskrendančių gervių klyksmas, dar tokia graži bobų vasarą – dirbu ir džiaugiuosi, kad Dievas šitaip mane myli“, – rišdama šiaudus kalbėjo J.Girdzijauskienė.

Užbaigs ugnies fiesta

Šiaudų pridrabstytame lauke šią savaitę verda darbas. Unikalios galerijos po atviru dangumi atidarymas planuojamas spalio 1-ąją. Iki tol ant nupjautų ražienų turėtų iškilti bent dešimt aukso spalva saulėje žėrinčių skulptūrų.

„Labai norime, kad bent dvi-tris savaites išsilaikytų gražus oras ir skulptūros dar pastovėtų, nes labai lankomos žmonių. Ir užpernai, ir praėjusiais metais prie jų atvažiuodavo vestuvininkai fotografuotis, ir šiaip smalsuolių prisirinkdavo“, – „Sekundei“ kalbėjo R.Apšegaitė.

Šiaudinių skulptūrų parodą užbaigsiančią ugnies fiestą planuojama surengti prieš pat lapkričio 1-ąją ir būtinai – jau sutemus. Tuomet laukus ir padangę nušvies teatralizuotai viena po kitos uždegtų didžiulių skulptūrų ugnies spektaklis.