Ypač tai pajuto Ilona, su orlaivių pilotavimu atsisveikinusi daugiau nei metams. Dabar ji džiaugiasi motinystės atradimais, o atostogaujantis Linas su malonumu atlieka tėvelio pareigas.
Iš pradžių – šokas
Saulėtą rudens popietę Rūtelionių namuose Vilniuje tvyro tingi ramybė. Tylą drumsčia tik Deimantės čiauškėjimas. Ne vienus metus buvęs tarpine stotele darbų maratone pilotų šeimos būstas pamažu tampa šilumos ir jaukumo salele, kurioje gera visiems drauge.
Ilona nebijo prisipažinti, kad auginti vaiką daug sudėtingiau, nei pilotuoti „Boeing“: „Du pirmuosius mėnesius buvau ištikta šoko.“ Paklaustas, ar nebijojo paimti į rankas vos gimusios dukrytės, Linas santūriai atsako: „Bijojau, bet turbūt visi bijo. Viskas pirmą kartą neįprasta.“
Tačiau visa tai jau praeityje. Ilona puikiai susitvarko su dukrele be jokių auklių, nors vyras namuose būna tik 7–8 dienas per mėnesį. Linas nė kiek nebesijaudina pasilikęs su Deimante vienas. Pažaisti, užmigdyti, vystyklus pakeisti – viskas pavyksta.
„Nesuprantu, ir ko ji vos spėjusi išvažiuoti skambina, negali ramiai net poros valandų pabūti“, – nepiktai patraukia per dantį žmoną Linas.
„Žinau, kad nieko neatsitiks, bet man vis tiek rūpi, ar viskas gerai“, – teisinasi ši.
Ilona guodžiasi, kad neišsimiega, ir šiąnakt teko ne kartą keltis, verkiančią dukrą raminti, gal dantukai dygsta. „O tėvelis sau ramiausiai parpė, nieko negirdėjo“, – juokais papriekaištauja vyrui. Jis tik nusišypso: matyt, labai saldus miegas savo lovoje, kai žmona su dukryte šalia.
Leiskit paskraidyti
Laimingas tėvelis jau užsimena, jog Deimantei reikia broliuko ar sesytės.
„Kur skubėti? Leiskit paskraidyti. Girdėjau, genetikai nustatė, kad kai tarp vaikų didesnis nei trejų metų skirtumas, išauga tikimybė, kad jie bus skirtingos lyties. Gal palaukim, kad porelė būtų“, – svarsto pilotė ir priduria tikrai nesitikėjusi, kad būti mama, oi, kaip nelengva. – Kai anksčiau žiūrėdavau į draugių vaikus, viskas atrodė taip paprasta“. „Jei kas būtų perspėjęs, dar, ko gero, būtum gerai pagalvojusi, ar gimdyti“, – juokelius laido Linas.
Ir pasakoja, kad žmona ką tik sugrįžo iš oro uosto, kur tvarkėsi su sveikatos patikrinimu susijusius dokumentus. „Kolegos nustebo: ką tu čia veiki? Sakau, į lėktuvą noriu. Vienas pajuokavo: atsinešk mažylę, pilotų kabinoje vietos tikrai užteks“, – sako Ilona.
Vos sužinojusi, kad laukiasi, dirbti nustojo. „Jau daugiau kaip metai prabėgo“, – su nostalgija atsidūsta. Nesinori per daug atitrūkti, todėl artimiausiu metu ketina atnaujinti pilotavimo įgūdžius su treniruokliu. Pilotė apsisprendusi: kol dukrai sueis metai, bus namuose. Paskui bandys viską suderinti. Gal močiutės padės, gal auklės ieškos.
Ilona svajoja įsidarbinti tokioje kompanijoje, kad skraidyti galėtų iš Vilniaus. Nors keleto skrydžių per savaitę užtektų. Tik nežinia, ar planus pavyks įgyvendinti. Sunkmetis palietė ir aviaciją.
Gimtadienis viešbutyje
Bankrutavus kelioms lietuviškų skrydžių bendrovėms, pilotams tenka ieškotis darbo užsienyje. Linas nuo pavasario darbuojasi Ukrainoje, privačioje skrydžių kompanijoje. Skraido iš ten po visą pasaulį, dažniausiai tolimaisiais maršrutais – pasiekia net Pekiną, Bankoką, Kanadą.
„Kokia romantika? Juokaujate? Tai žurnalistų išsigalvojimas“, – net pykteli Linas, kai paprašau prisiminti romantiškus susitikimus su žmona, susikirtus jųdviejų skrydžių maršrutams. Kur nors Londone, Atėnuose ar Paryžiuje. Kur pasimatydavo dažniau, nei savuose namuose Vilniuje.
„Kartais praleidi kartu vakarą, pernakvoji viešbutyje. Mūsų nesimatymo rekordas – pusantro mėnesio. Būna, sėdi vienas svetimame mieste viešbučio kambaryje prie torto su žvakutėmis ir šventi gimtadienį“, – prisimena pilotas.
Žmona pritaria, kad tik lėktuvų keleiviams jų profesija atrodo nuo žemės pakylėta ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme. Iš pradžių – taip, būna euforija, adrenalinas kaitina kraują. Džiaugiesi vaizdais už lango. Jautiesi pakylėtas, kad sėkmingai pakilai ar nutūpei.
Tačiau vėliau tai tampa kasdienybe. Apie darbą namuose jie kalba nebent norėdami pasitarti. Ar kai nutinka koks incidentas – tada analizuoja, galvoja. „O kartais viskas tampa taip monotoniška. Nori grįžti namo, užsidaryti kambaryje savaitei. Sėdėti ir į sieną žiūrėti“, – išsitaria Linas.
Planuoja atostogas
„Mūsų Deimančiukas“, – taip jiedu švelniai vadina mažiausiąją šeimos narę, žvelgdami į ją mylinčiomis akimis. Netikėtai jų gyvenime atsiradęs stebuklas suteikia tiek daug laimės ir pilnatvės. Pasak Ilonos, vardą dukrai išrinko Linas, o ji pritarė.
„Vaikelis nebuvo planuotas, bet kai sužinojome, kad laukiuosi, apsidžiaugėme. Dėl savo ir kūdikio sveikatos tuojau pat nustojau skraidyti, nors besilaukiančioms pilotėms tai leidžiama iki 26-os savaitės. Be to, neįsivaizduoju, kaip būčiau įsispraudusi už šturvalo“, – juokiasi laiminga mama.
Pagaliau tėveliui atostogos, beveik mėnesį jis praleis su šeima. Abu su žmona pradeda dėlioti planus: lankys vieno ir kito tėvus, važiuos į Druskininkus, kur nori išmėginti naują slidinėjimo trasą, pailsėti gamtos apsuptyje visi trys.
Slidinėti mėgstantiems sutuoktiniams teks tai daryti pakaitomis. Kol vienas mėgausis žiemos malonumais, kitas prižiūrės vaiką. Tik reikės labai pasisaugoti, kas būtų su Deimante, jei koją nusilaužčiau, svarsto Ilona, dar abejojanti, ar rizikuoti verta.
Atostogų pabaigoje mama su dukrele ketina palydėti tėvelį į Kijevą ir ten kartu su juo praleisti keletą dienų. Tai bus pirmoji Deimantės kelionė lėktuvu. Išskyrus tas, į kurias ji leidosi mamos pilvelyje, kai ši dar nežinojo apie užsimezgusią naują gyvybę.
Akys vis dar dega
Dėl skrydžio su vaiku Ilona nė kiek nesibaimina: ji ir pati skraidė kartu su mama, kai ši jos laukėsi, o vėliau, nuo pat ankstyvos kūdikystės, su tėvais keliaudavo lėktuvu atostogauti, giminių į Krymą aplankyti. Gal tada ir užsikrėtė skrydžių magija?
„Tikiuosi, Deimantei patiks skraidyti kaip ir man. Ką gali žinoti, gal būsimoji pilotė auga“, – šypsosi mama. Tačiau patikina, kad dukros ateities neprojektuoja, kad ir kokią profesija ji pasirinktų, bus gerai, svarbu, kad dirbtų mėgstamą darbą.
I. Rūtelionienė prisimena, kad tėvai neprieštaravo, kai dvyliktoje klasėje ji, perskaičiusi skelbimą laikraštyje apie priėmimą į Gedimino technikos universiteto A. Gustaičio aviacijos institutą, nedvejodama nutarė ten stoti. Ir iš karto pirmąja įrašė specialybę – orlaivių pilotavimas.
Ilonai pavyko įveikti didelį konkursą, daugybę įvertinimų, testų. Kol mokėsi teorinių dalykų, ji vis spirgėjo: kada gi pagaliau leis į lėktuvą. Pirmą kartą savarankiškai pakilusi pajuto – čia jos vieta. Ir vyrą lėktuve sutiko: ji studijuodama dirbo orlaivio palydove, o jis buvo pilotas.
Ir dabar, prabėgus penkeriems metams, Ilonos akys dega, kai pasakoja apie skraidymą: „Įsivaizduokite piloto kasdienybę. Dažnai tenka keltis ketvirtą valandą ryto, vykti į oro uostą, kartais tą pačią dieną kyli ir leidiesi kelis kartus, o vakare grįžti namo. Arba negrįžti savaitę. Jei nemėgtum to, sunku būtų.“
Prie puodų netraukia
Jau seniai Ilona nebuvo užsivilkusi pilotės uniformos. O taip norėtų, prisipažįsta. „Tai apsirenk ir gali išeiti pasivaikščioti aplinkui namą, jei jau taip nori“, – nepiktai šaiposi Linas. Gal jam ir sunkoka suprasti, kad žmonai ne taip paprasta buvo į žemišką gyvenimą įsijausti.
Ilona laukia sugrįžtančio vyro paruošusi kurį nors jo mėgstamą patiekalą. Nors maisto gaminimu moteris pernelyg nesižavi, stengiasi palepinti vyrą. Dažnai ruošia jam patinkantį guliašą, šonkauliukus.
„Prie puodų man suktis sunkiau nei pilotų kabinoje. Nejaučiu malonumo. Jei galėčiau, negaiščiau tam laiko. Norėčiau, kad vyras dažniau pasisukiotų virtuvėje, bet dabar retai jis to imasi“, – kritikos strėlytes laido Ilona.
Tik po penkerių kartu pragyventų metų Rūtelionių šeima randa laiko pamažu kurti šeimos tradicijas. Pernai pirmą kartą namuose šventė Lino gimtadienį. Net keista buvo. Anksčiau, kol susibėgdavo abu, tekdavo kone visas progas vienu kartu paminėti.
Kai gimė dukrelė, Ilonai nebetenka nuobodžiauti. Tik spėja suktis, juk didžiąją dalį laiko viena tvarkosi. Laimė, turi gydytoją, kuri bet kuriuo paros metu į namus gali atvažiuoti, prireikus gali jai paskambinti, pasitarti. Auginant pirmagimę tai svarbu.
Pomėgis tapo profesija
Ant lentynos Rūtelionių svetainėje rikiuojasi lėktuvų modeliukai. „Rūsys pilnas prikimštas lėktuvų modelių dėžučių, pamatau parduotuvėje ir neatsilaikau, tik jau nebeklijuoju“, – tikina šeimininkas, lėktuvais
žavėtis pradėjęs vaikystėje.
Jo skraidymo stažas gerokai ilgesnis nei žmonos. Kaip orlaivių piloto – trejais metais. O pirmą kartą nuo žemės L. Rūtelionis pakilo būdamas 12-os su mokomuoju sklandytuvu. B. Oškinio vaikų aviacijos mokykloje. Po kelerių metų jau pats valdė nedidelį „Vilga“ lėktuvėlį.
Šešiolikmetis Linas dalyvavo varžybose su pilotažiniu lėktuvu. Anksčiau jis yra buvęs jauniausiu Lietuvoje akrobatinio skraidymo pilotu. Akrobatinis skraidymas tapo jo aistra, pasiektas ne vienas rekordas. Tačiau dabar šiam pomėgiui nebelieka laiko ir jėgų.
Lino svajonė – užkopti ant aukščiausio laiptelio, kuris jau nebetoli – tapti orlaivio įgulos vadu. Šiuo metu jie abu su žmona yra antrieji pilotai. Norėtųsi išbandyti ir pačius naujausius, didžiausius lėktuvus „Airbus“.
Ilonos profesinius siekius pristabdė motinystė. Savo įgūdžiais ir profesinėmis žiniomis neabejojanti moteris labiausiai norėtų sulaukti dienos, kai kolegos vyrai ims vertinti pilotes kaip lygiavertes partneres, nes vis dar pasitaiko šnairų žvilgsnių vien dėl to, kad esi moteris.
Saugiau nei dviračiu
Orlaivio piloto profesija iš šalies atrodo gana pavojinga. Teiraujuosi, ar nepasikeitė Ilonos ir Lino požiūris į ją susilaukus dukrytės? Gal nebesinorės kasdien rizikuoti? „Lėktuvai – saugiausia transporto priemonė, griežčiausiai prižiūrima“, – kone vienbalsiai sušunka Rūtelioniai.
Ir su užsidegimu vardija, kiek visokiausių saugumo priemonių juose yra. Visuomet skrenda du pilotai, kurie abu gali atlikti tą patį darbą. Jie valgo skirtingą maistą, kad jei vienam pasidarytų negera, jį pavaduotų kitas.
O kur dar moderni technika, elektroninės viena kitą dubliuojančios sistemos, kontroliuojančios mechanizmų būklę. Ir pilotai ją kontroliuoja, ir skrydžių vadovas. Pilotas turi elgtis griežtai pagal nustatytus algoritmus. Nepaisant to, kartais tenka leistis be ratų, kaip neseniai nutiko Lenkijoje.
Piloto profesionalumas, šaltakraujiškumas kritinėse situacijose taip pat labai svarbūs. Atsakai ne tik už save, bet ir už kelis šimtus keleivių. „Skrendant 10 tūkstančių metrų aukštyje nepasakysi: mano darbas baigtas, linkiu gero skrydžio“, – šmaikštauja Linas.
Laimė, kritinių momentų dar nepasitaikė. Pilotai į lėktuvą lipa ramūs ir kai skrenda kaip keleiviai. „Labiau bijome dviračiu prie ežero nulėkti, kad kokia mašina nenutrenktų“, – lygina Linas. Ilona pritaria: „Vairuoti automobilį buvo daug sunkiau išmokti, nei valdyti lėktuvą.“
