Kodėl Antalija?
Prieš gerą dešimtmetį mūsų tautiečiai atrado Turkiją. Ar dar pamenate tuos, kurie išvyko pirmiausia ir ką pasakojo grįžę? Sunku būdavo patikėti, kad sąlyginai neturtinga, priedo musulmoniška, šalis turėtų ten ką pasiūlyti be jūros ir Saulės? Beje, pastarosios ten išties netrūksta.
Remiantis oficialiai Turkijos meteorologijos centro duomenimis, Antalija – daugiausiai saulėtų dienų turintis Turkijos regionas. Per metus čia vidutiniškai lyja tik 64 dienas, dar apie 50 dienų gali būti apsiniaukę, tad saulės voniomis mėgautis lieka apvalios 200 dienų. Vidutinė metinė temperatūra – 30 laipsnių, o žemiausia kada nors užfiksuota: tik -4 laipsniai. Mūsiškės žiemos vietiniams visiškai nepažįstamos.
Jūra taip pat reikalautų bent kelių atskirų paminėjimų. Jos šilumos ir skaidrumo galėtų pavydėti ne vienas kurortas, o jūros gėrybių pakanka nelepiems vietiniams ir įnoringesniems atvykstančiųjų skrandžiams. Regione dar yra ir išlikusių laukinių paplūdimių, kuriuose gali ramiai dėti kiaušinius didieji jūriniai vėžliai.
Nors beveik visi tokie paplūdimiai saugomi valstybės ir lankymasis juose apribotas, bet labiau mėgstantys laikinę gamtą nei šurmuliuojančius bazarus ras kur akis paganyti. Beje, maudytis čia drąsiai galima ištisus metus. Jūros temperatūra, net šalčiausią vasario mėnesį nebūna žemesnė nei 15 laipsnių.
Prakalbus apie laukinę gamtą, negalime nepaminėti ir trijų nacionalinių parkų, kuriuose išsaugota unikali regiono įvairovė. Antalijos regionas ypatingas ir tuo, kad be jūros čia yra ir aukštų kalnų, miškų, dykumingų vietų, kvapą gniaužiančių upių slėnių, įspūdingų krioklių ir negyvenamų salų.
Mėgstantys gamtinį turizmą turės kur pasivažinėti dviračiais, keliauti vandeniu ar žygiuoti pėsčiomis. Tik būkite atsargūs. Tarp vešlių ir dygių krūmų galite sutikti ir skorpionų ar pavojingų gyvačių. Būtent dėl to daugelis (net ir vietinių) mieliau renkasi paplūdimius, nei kalnus ar miškus. Būtent dėl to ten, gamtoje, dar galima atrasti visišką civilizacijos nesunaikintą ramybę.
Jei mokykloje žavėjotės romantiškai skambančia Antikos istorija – taip pat turėsite ką veikti. Regionas kadaise priklausė senovės graikų ir romėnų kultūrinei sferai, o vėliau regione karaliavę krikščionių ir musulmonų valdovai nepajuto tam priešiškumo, todėl ir išliko dešimtys tūkstančių paminklų ir griuvėsių. Graikų amfiteatrai, romėnų pirtys, šventyklų kolonos ir kruopščiai iškaltos sienos ar grindiniai vis dar ten. Ir vis dar tokie patys.
Tačiau daugiausiai žmonių vis tik ten atvyksta dėl paprasčiausio nerūpestingo poilsio. Iš pirmo požiūrio ne itin turtinga Turkija čia pražysta kitomis spalvomis: plačios, nei duobelės neturinčios asfaltuotos gatvės, prabangių prekybos centrų, kailinių, juvelyrikos ir automobilių parduotuvių gausa, čia pat, šalia šaligatvių augantys granatmedžiai, apelsinmedžiai, bananai, citrinos, figos, datulės ir alyvuogės. Apsistoti galima labai pigiai hostelyje ar svečių namuose, kiek brangiau mažuose viešbučiuose ir labai brangiai pasaulinio lygio viešbučiuose, kuriuose poilsiauja ir garsiausi planetos verslo ir pramogų atstovai.
Kalėdų Senelis gyvena ne Suomijoje
Sidės miestas – bene dažniausiai turistų lankoma vieta. Sidė – tai vienas didelis griuvėsis (teigiama prasme). Grindinys, sienos, kolonos, kanalizacijos sistema, šventyklų liekanos ir antikinės skulptūros tebestūkso primindamos apie praėjusius amžius, kuomet čia buvo didelis uostas, ir trapiais buriniais laiveliais prekės iš viso Viduržemio jūros baseino pasiekdavo tuometinius gyventojus.
Nerastumėte parduotuvės, restorano ar gyvenamojo namo, kuris neturėtų bent dalelės Antikinio paveldo. Sunku net patikėti, kad šitiek šimtmečių atlaikę pastatai randa prieglobstį ir interneto bei kosmoso užkariavimo amžiuje. Lėtai bevaikštinėdamas tomis siauromis, turistų klegančiomis gatvelėmis, sėdėdamas vis dar puikią akustiką turinčiame amfiteatre ar stebėdamasis praeities amatininkų rankomis iškaltomis skulptūromis muziejuje, susimąstai apie pačią pažangos prasmę...
Kodėl tai, ką laikome istorija, taip mėgstama ir šiandieną? Lygiai taip pat ir šiandien čia atplaukia laivai, gatvėse šurmuliuoja triukšmingi prekeiviai, su jais derasi pirkėjai, kuriuos už skverno tampo jų vaikai, pirštu rodydami į šalia pastebėtą išsižiojusią skulptūrą ar augantį granatą, nuo kurio ir kilęs miesto pavadinimas.
Jei griuvėsių Cidėje nepakaks, užsukite į senovinį Miros miestą. Čia – įspūdingo dydžio amfiteatras ir vientisoje uoloje iškaltos kapavietės, skaičiuojančios jau 2,5 tūkst. metų. Puikiai išsilaikiusiame graikų-romėnų teatre ir šiandien tebevyksta vaidinimai, koncertai ir imtynių varžybos. 10 tūkst. žiūrovų talpinantis statinys galbūt šiais laikais ir nublanksta prieš kelis kartus didesnius šiuolaikinius stadionus, bet anais laikais tai buvo analogų neturintis kultūros centras.
Šalia Miros galite rasti ir tikruosius Kalėdų Senelio namus. Būtent čia, po Viduržemio jūros saule IV a. gyveno ir kunigavo Šv. Nikolasas. Būtent šis stačiatikiams itin svarbus asmuo yra dabartinio Kalėdų Senelio prototipas. Apie šį vyrą tebesklando daug legendų: jis prikėlė iš numirusių tris vaikus, per didelę sausrą stebuklingai padaugino kviečių derlių, bet bene populiariausia, kaip kunigas išgelbėjo tris dukteris.
Pasakojama, kad kadaise mieste gyveno neturtingas miestietis, kuris turėjo tris dukteris. Vyras vos galą su galu sudurdavo ir labai pergyveno, kad negalės ištekinti savo nuostabaus grožio dukterų, nes nesugebės joms sukrauti kraičio. Apie tai išgirdęs Šv. Nikolasas ir jam labai pagailo žmogaus, nes neištekėjusios moterys dažniausiai pasukdavo prostitucijos keliu.
Negalėdamas jam šiaip sau duoti pinigų (nes anuomet buvo didžiulė negarbė priimti pašalpą) jis tris naktis iš eilės ateidavo prie jo namų ir pro langą įmesdavo po maišelį su auksinėm monetom. Neturtingas vyras labai norėjo atsidėkoti savo geradariui, tad trečią naktį nemiegojo ir laukė, ar paslaptingasis vėl pasirodys, bet Šv. Nikolasas nenorėjo atskleisti savo tapatybės ir auksą į metė pro kaminą.
Ši istorija galų gale pasiekė Olandiją, kur Šv. Nikolaso persona persikūnijo į dovanas nešantį geradarį, kuris pro kaminą mėto dovanas. Tradicijai per imigrantus pasiekus JAV žemės, iš ten ji išplito po visą pasaulį.
Šv. Nikolasas nemažiau svarbi ir religinė figūra. Išlikusiose jo bažnyčios griuvėsiuose kelis kartus per metus vyksta pamaldos, o paliesti jo kapo atvyksta tūkstančiai tikinčių iš viso stačiatikiško pasaulio (daugiausiai rusų). Pasakojama, kad čia žmonės stebuklingai išgyja ar išsprendžia rimtas problemas. Slaptas takas po altoriumi taip pat išpildo norus, o ant stebuklingo altoriaus bažnyčios kieme palikus monetą sulaukiama sėkmės gyvenime.
Heraklis ir Olimpo kalnas
Prakalbus apie Olimpo kalną, pirmiausia visiems į galvą ateina Graikijos peizažai. Nedaugelis žino, kad pasaulyje yra ne vienas, o net 7. Vienas jų stovi būtent Antalijoje. Tiesa, dabar turkiškai jis vadinamas Tahtali, bet senasis pavadinimas lygiai toks pat, kaip ir visiems gerai žinomos graikų dievų buveinės, šalia kurios pradėtos rengti Olimpinės žaidynės.
Kalną galima pasiekti pėsčiomis arba pasinaudoti moderniu funikulieriumi, kuris nemažiau įspūdingas nei pats kalnas. Šveicarų gamybos funikulierius – vienas ilgiausių pasaulyje. Autobusu pakilus į kiek daugiau nei 700 metrų aukštį, keltuvu galima pakilti dar beveik 2 km. Lynų ilgis – 4350 m.
Patys turkai teigia, kad ilgesnio pasaulyje tikrai nerastumėte. Techniškai, tai yra vienas sudėtingiausių tokių pobūdžio projektas planetoje: 3,6 tūkst. kub. m betono, 460 t plieno ir 8,6 tūkst. tonų žvyro reikėjo užkelti į aukštas, stačias ir storomis akacijomis apaugusius kalno šlaitus. Dauguma vietų buvo įmanoma pasiekti tik pėsčiomis, tad statybinės medžios buvo gabentos ant žmonių pečių arba sraigtasparniais.
Kalno viršuje – trijų aukštų pastatas, ant kurio lenta skelbia, kad mes atsidūrėme 2365 m aukštyje. Nuo Tahtali atsiveria neįtikėtini vaizdai. Vienoje pusėje galima grožėtis pajūriu ir miestais, kitoje - panoraminiai kalnų vaizdai, kuriuos dažnai dengia tiršti balti debesys. Įdomu tai, kad čia tuokiasi labai daug porų. Ekstremalių pojūčių mėgėjams organizuojami šuoliai parašiutais, o ramesnių vaizdų, bet fizinio krūvio nevengiantys gali pėsčiomis pasiekti viršukalnę.
Olimpo vardas kalnui atiteko po to, kai čia, pagal legendą, su mitine pabaisa Chimera susikovė ne kas kitos, o pats Heraklis. Pasikinkęs Pegasą, jis ilgai kovėsi su dvigalve pabaisa, kuri galiausiai pralaimėjo ir smigo į žemę. Visas kūnas po ja ir pasislėpė, tik liko kyšoti uodegos galiukas, ant kurio buvo viena iš pabaisos galvų, besispjaudžiusių ugnimi. Dar ir dabar kalnas kartais ugnimi pasispjaudo, nes jame yra metano dujų, kurios besiverždamas iš žemės ima degti.
Apsipirkimo ypatumai
Nors Antalijoje išties yra ką pamatyti, bet geriausia čia ilsėtis. Jei saulės vonios nusibos – apsilankykite hamame – turkiškoje pirtyje. Tiesa, ši nėra jau tokia ypatinga, kokią ją vaizduoja reklaminės iškabos. Be įprastinių karštų saunų ir šaltų baseinų čia dar teikiamos ir prausimo paslaugas.
Papuolus pas „pirtininkus“ jus nupraus nagingi meistrai bei tuo pačiu nepagailės palaužyti specialiu masažu aptingusių poilsiautojų kaulų. Daliai gali nepatikti tai, kad juos prausia koks nors pilvotas nepažįstamas, kitiems gali ne pernelyg higieniškai atrodyti pati aplinka, tretiems traškantys kaulai gali sukelti daugiau streso nei atsipalaidavimo. Neskaitant to, galbūt bent kartą ir verta pamėginti, vien dėl to, kad sužinotumėte, kad egzistuoja ir visiškai kitokių pirčių tradicijų nei lietuviškos, rusiškos ar suomiškos.
Antalija ar Kemeras taip pat garsūs ir kaip apsipirkimo miestai. Čia ne tik ant kiekvieno kampo galima rasti suvenyrų, turkiškų saldumynų ar persiškų kilimų krautuvėlių, bet ir prabangių prekybos centrų ar tokių parduotuvių į kurias be padorios dolerių sumos įžengti net atrodo nepadoru. Beje, nors oficiali Turkijos valiuta yra lyra, Antalijos regione galite drąsiai atsiskaitinėti JAV doleriais ir eurais, o kai kur priims ir kita valiuta. Neapsigaukite, būna, kad kaina doleriais, eurais ar lyromis visiškai vienoda, nors valiutos vertė skiriasi po kelis kartus.
Prie kiekvienos mažesnės krautuvėlės durų jus pasitiks ir pardavėjas arba šauklys. Šių darbas - užkalbinti turistus ir pakviesti juos užeiti. Užėję ir radę tai, kas jums patinka visuomet derėkitės. Turkijoje neįprasta kainas rašyti ant etikečių. Nors kelias parduotuves su fiksuotomis kainomis galima rasti (daugiausiai maisto), visa kita – derybų objektas.
Būkite atkaklūs, bet neužsispirkite per daug. Turkai – itin gabūs derybininkai, jie gali pradėti šaukti, mosuoti rankomis, net gali pasirodyti, kad ant jūsų užpyks, kai mėginsite jo pasiūlytą kainą numušti per pusę, bet neišsigąskite – viskas yra tik derybos. Derėdamiesi naudokite visus „ginklus“, kuriuos turite, o jei vis tik susitarti nepavyks – sekančioje gatvelėje rasite lygiai tokiomis pat prekėmis prekiaujantį sukalbamesnį prekeivį.
Grįžtant prie šauklių, verta pridurti, kad jie savo darbą dirbti moka. Būtinai paklaus, iš kur jūs atvykęs. Skirtingai nei Vakarų europiečiai, nepavadins jūsų lenku ar rusu, o iš karto įvardins Lietuvos sostinę ir dar vieną kitą miestą, ištars kelis lietuviškus žodžius ir būtinai paminės Arvydą Sabonį ir Kauno „Žalgirį“. Turkai - ne mažesni krepšinio gerbėjai nei lietuviai, tad mūsų žvaigždes jie puikiai žino.
Tiesa, visos žinios apie Lietuvą - tai tik jų darbo dalis, bet net ir tai žinodamas mielai dalyvauji jų žaidime ir patikrini jų žinių ribas. Kartais gali likti nustebęs, bet visuomet liksi maloniai patenkintas, kad apie mūsų 3 mln. dydžio valstybėlę žino 25 kartus daugiau gyventojų turinčios valstybės piliečiai. Ir nesijaudinkite, kad plati šauklio šypsena, greiti gestai ir kalba sužavės jūsų protus ir net nepastebėsite, kaip atsidursite parduotuvėje, kur jau deratės dėl šilko skaros savo draugei. Juk jūs čia atvykote atostogauti.
