Taigi įsikūrėme LDK pasienyje. Miestuose ir miesteliuose jau prisižiūrėję lozungų, bandėme juos taikyti sau. „Nėra santechnikos – nėra civilizacijos“ atmetėme iškart. Kokia santechnika, kai aplink vien krūmai ir aukštesni už žmogų Sosnovskio barščiai. Užtat „Bystraja eda bez ossobogo truda“ (greitas valgis be didelio triūso), regis, beveik tinka mūsų gyvenimo būdui.
Jurga ir Giedrė šįkart pravirė bulvių, kurios papildė ir šiaip platų asortimentą – lietuviški lašiniai, agurkai, pomidorai, svogūnai, česnakai. Visko į valias, tik Vidmanto Staniulio keptą duoną, kurios jis mums įdėjo į kelionę, tausojame kaip vaistą.
Vakarieniavome jau po medžiu, juokais dar ir išsirikiavę. Apie devintą Lietuvos laiku pradėjo pilti kaip reikiant, žaibai smaigstė, kaip atrodė, čia pat – griausmas beveik neatsilikdavo. Teko nerti į palapines, o ten jau gyvenimas pagal patyrimo ir pasirengimo kelionei laipsnį.
Rytą, suvynioję šlapias palapines, o kai kas ir pamirkusį miegmaišį, leidomės Juchnovo link. Privažiavę kaimą vardu Olchi, aiktelėjome – išsišovusi virš žolynuose skendinčių namelių dunksojo kažkada didinga, bet laiko ir žmonių nuniokota cerkvė.
„Kiek gyvas, visada tokia buvo – be durų, be langų“, – paaiškino pusamžis mechanizatorius. Netikėtai iš kažin kur išdygusi senutė pasiguodė, girdi, čia buvo valsčius ir teismas, dabar nieko nelikę. Bet buvo valdžia iš Kalugos atvažiavusi, apžiūrėjo, sakė, reikia atstatyti cerkvę. „Ar atstatys?“, – klausė mūsų senolė. Žinoma, močiute, turi atstatyti, būtinai.
Už kelių kilometrų Ščiokanovo kaime iš tolo raudonuoja panašaus architektūrinio stiliaus ir taip pat nuniokota cerkvė. Šiai, kaip matyti, žmonės jau bando grąžinti dvasią – ant užrakintų durų kabo pamaldų tvarkaraštis. Vietoje varpų – trys dujų balionai nupjautais dugnais.
Zubovo kaime – vėl aukšta augalija aplipęs kupolas. Toks pat vaizdas ir dar už kelių kilometrų ant Vezvelės kranto. Jei tokios šventyklos, kokie čia turėjo būti kaimai! Ir kokios šėtoniškos jėgos reikėjo bolševikams, kad visa tai sugriautų!
Kaluga – tai Konstantinas Ciolkovskis, raketų muliažai atvirose erdvėse ir ekspozicija Kosmonautikos muziejuje. Kaluga – tai ir originalūs urbanistikos akcentai, ir cerkvių kupolai. Kraštotyros muziejus susispaudęs jaukiame senoviniame dviejų aukštų name, kažkada greičiausiai priklausiusiame miesto savivaldai. Kompaktiškose erdvėse išdėstytoje ekspozicijoje yra visko, pradedant mamutų kaulais. Nė užuominos tik apie Spalio revoliuciją ir Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, nors Kaluga pirmą kartą paminėta Algirdo rašte 1371 metais. Nuo tada ir skaičiuojama miesto istorija.
Užtat tarp knygų aptikome įdomų leidinį „Kalugos metraštis nuo tolimųjų laikų iki 1841 metų“. Štai jau ir Lietuva: „1248 m. žiemą, kai Mindaugas, Lietuvos didysis kunigaikštis, nesitenkindamas Šiaure iki Karačevo, Skirmundo iš Rusijos atimta, plėtė sienas tolyn Maskvos link, Maskvos kunigaikštis Iziaslavas IV, arba Michailas Jaroslavičius, pramintas Narsiuoju, stojo prieš lietuvius prie Porotvos, susikovė ir buvo užmuštas“.
„Nuo 1340 m. Algirdas, Lietuvos kunigaikštis po Gedimino, tęsė Rusų kunigaikštystės užkariavimą, pamynęs Šiaurės Novgorodą, išplėtė savo valdas, užimdamas dalį dabartinės Kalugos gubernijos miestų“, – rašyta XIX amžiaus pirmoje pusėje.
„1368 m. Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, atėjęs su kariuomene prie Porotvos , mūšyje džiūgaudamas užmušė Obelensko kunigaikštį Konstantiną Georgijevičių, kunigaikščio Jurijaus Taruskio sūnų ir Šv. Michailo kunigaikščio Černigovskio vaikaitį“.
Metraštis taip pat byloja, kad 1396 m. dalis čionykščių žemių atiteko Vytautui, o Možaiskas, Borovskis, Kaluga ir Aleksinas tapo pasienio su Lietuva kunigaikštystėmis.
„1406 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui nelauktai užpuolus Pskovo žemes ir paėmus į nelaisvę 11000 pskoviečių, didysis rusų kunigaikštis Vasilijus Dmitrijevičius pasiuntė kariuomenę į Serpeiską, Koriolską ir Viazmą, kur viešpatavo Lietuva, bet karžygiai grįžo nieko nelaimėję“.
Gana. Per daug neaudrindami vaizduotės, patraukėme Tulos link. Pusiaukelėje, kol išvirė makaronų sriubelė, išdžiūvo palapinės ir ant aukštų žolynų paskleisti rūbai. Po geros valandos, automobiliams vėl riedant pirmyn, ėmė rastis javų laukai, ir mes daugiau neklausinėjome vienas kito, kaip važiuodami per dykvietes Smolensko srities pakraštyje: negi žmonės čia duonos nevalgo?
Įvažiuojant į Tulos sritį, nuo kalno atsiveria platybės. Miškai tolumoje kaip liniuote brėžia horizonto liniją. Apačioje upė Upa. Tokio žodžių panašumo mums užteko, kad prisimintume klasiką: kas gali paneigti, kad tą vardą upei paliko, tarkime, Algirdas ar Vytautas. Netoli Tulos kelio ženklas mums primena, kad arčiau Maskvos jau nebūsime – 156 km. Panašiai tiek tikriausiai truko ir prieš šimtmečius...
Prie Levo Tolstojaus memorialinio muziejaus, pasaulyje žinomo Jasnaja Poliana vardu, atvažiavome anksti rytą, kai iki atidarymo buvo dar kone dvi valandos. Devintą iš dviejų tarnybinių autobusų pasipylė darbuotojai, tada jau ir mums leido įeiti pro vartus, vaikštinėti po dvaro teritoriją.
Iškart krito į akis gražiai tvarkoma aplinka. Po kurio laiko apėmė jausmas, kad dvaras gyvena kažkokį ypatingą savo gyvenimą, kuriame viskas tikra – ganosi poniai, joja jaunos raitelės, prie senos, grafą menančios klėties pjovėjas kala dalgį. Nieko netikro nėra ir ant didžiojo rašytojo kapo – tik žalia žolele apžėlęs kauburys.
„Karo ir taikos“ kūrėjo name ir jo puoselėtame parke – toje dvasingumo oazėje – galėtum būti valandas, užmirštum, rodos, ir apie laukiantį maršrutą. Tačiau mūsų kelionės laikas suspaustas, kilometrai pedantiškai suskaičiuoti, važiuojame bent kol kas pagal griežtą grafiką, užtat kasdien tenka kažko atsisakyti, neaplankyti, nors ir labai vertėtų, arba tik prabėgomis užmesti akį ir skubėti tolyn.
Dabar jau – į Tulą, kažkada svarbų Maskvos kunigaikštystės gynybos bastioną. Gintis reikėjo nuo Krymo totorių, kita vertus, visai šalia driekėsi siena su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Pats gyvenimas vertė statyti įtvirtinimus, o pagrindiniu branduoliu tapo galinga siena apjuostas kremlius.
Kaip tik prie kremliaus mus ir užkalbino Leninas. Ne toks didingas, kokį matėme daugelyje Rusijos miestų, kaip ir antai stovintis aikštėje už šimto žingsnių. Nedidelio ūgio ir iš veido labai panašus, tarsi nukopijuotas iš knygelės pionieriams, proletariato vadas, šelmiškai nužvelgęs atvykėlius, už pabendravimą per visus paprašė tik penkiasdešimties rublių.
Puiki artikuliacija, balsas, šmaikšti kiekviena net ekspromtu ištarta frazė. Kada pavyko prisikelti? „Žinote, aš tai – čia, tai vėl atsigulu“. Negi neatsiranda žmonių, kuriems nelabai patinka tai, ką čia darote? „Man priekaištauja, kad sunaikinau cerkves. Ne, gerbiamieji, Leninas cerkvių negriovė. Aš tik pametėjau mintelę, o liaudžiai ji patiko“, – nutęsė išsisukęs nuo atsakymo.
Važiuodami per Rusiją, „mintelės“ padarinių matėme tiek ir tiek. Negali nepastebėti ir priešingo proceso – nusivylę komunizmu, rusai griebėsi Dievo, atsigręžė į sugriautas cerkves. Ankstyvą rytą Jeleco mieste virš Dzeržinskio, Komunarų, Komjaunuolių, Lenino ir panašiai tebevadinamų gatvių vienu metu ėmė gausti cerkvių varpai.
Šiame Lipecko srities mieste, plytinčiame abipus Sosnos, cerkvių, kaip mums atrodė, ypač daug. Restauruojamų ir jau atstatytų tikriausiai daugiau negu apleistų. Nepaprastai turtingas menų, puošnus Prisikėlimo soboras rengiasi šventei – rugsėjį minės 120 metų jubiliejų, ir jau dabar gali spėti, kokios tai bus iškilmės. Palaiminęs keletą vargetų, šventasis tėvas, kaip stačiatikiai vadina dvasininkus, mums pasakė: „Kur žmogui eiti? Kelias vienas – pas Dievą“.
Pakeliui į Voronežą – Zadonskas, žinomas religinis centras, nuo seno vadintas Rusijos Jeruzale. Šiame nedideliame miestelyje veikia net trys vienuolynai. Du iš jų – moterų. Tačiau į kelią!
Už kokių penkiasdešimties kilometrų nuo šių vietų yra miestelis Novosilskoje, Vytauto laikais vadintas Novosilj. Vietovei vardą davė garsi kunigaikščių Novosilskių giminė.
Senieji raštai byloja, kad iki 1425 metų kunigaikščių Novosilskių klanas buvo paklusnus Maskvai, bet paskui perėjo tarnauti Vytautui. Istoriniai šaltiniai taip pat mini Vytauto laišką, 1427 metais rašytą Ordino grosmeisteriui – Lietuvos valdovas pranešė, kad jam prisiekė kunigaikščiai Novosylskiai su vaikais, Odojevskiai ir Vorotynskiai su motina našle. Tik istorikai galėtų pasakyti, kiek tai susiję, tačiau rašoma, kad 1424 metais Vytautas sumušė totorius, puolusius šiuos Lietuvai vėliau nusilenkusius kunigaikščius.
Tačiau užverskime kol kas amžių klodus. Esame jau Voroneže. Nereikia nė statistikos – vos įvažiavę pajutome, jog tai didžiausias iš mūsų kelionėje aplankytų miestų. Maskvos prospektas platus, tačiau be linijų. Kažkada buvo nubrėžta tik centrinė priešingus srautus skirianti žymė. Dauguma vairuotojų laikosi įsivaizduojamų trijų eismo juostų, tačiau kai kuriems atrodo, jog galėtų būti ir keturios, todėl sykiais tarp veidrodėlių lieka tik sprindis.
Kraštotyros muziejus mums jau kaip liga – norėdami neužmirštume. Tačiau vienintelis neva lietuviškas pėdsakas – 1917 metų atsišaukimas. „Iš leibgvardijos lietuviškojo pulko formuojamas socialistinės gvardijos lietuviškais pulkas. Užsirašykite! Revoliucija pavojuje!“ O kur XV ir jam gretimi amžiai? „Deja, mūsų ekspozicijoje tas laikotarpis neatspindėtas“, – lyg atsiduso ekskursijų vadovė. Užtat ji maloniai nustebino, prabilusi apie lietuvių bendruomenę Pirmojo pasaulinio karo metais.
Žinoma, mes nuo pat Vilniaus nė minties neturėjome, kad galėtume aplenkti tą vietą, kur kažkada veikė lietuvių gimnazija. Nėra abejonės, kad, be direktoriavusio Prano Mašioto, joje apsilankydavo šviesiausi Voronežo lietuviai – Juozas Balčikonis, Jonas Jablonskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Jurgis Baltrušaitis, Zigmas Žemaitis...
Gimnazija smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Nežinia, kaip pastatas atrodė pokaryje, tačiau šiandien čia – modernus statinys, kuriame įsikūręs Lėlių teatras. Ant sienos – memorialinė lenta „...pirmasis lietuvių proletarinis poetas Julius Janonis“. Suprantame, nebūtų „proletarinio“, nebūtų ir lentos, tačiau mums Janonis telieka kaip idealistas, neramios dvasios, poeto talentu apdovanotas jaunuolis.
Kas dar – su Lietuva?
Klaidžiojant netoli geležinkelio stoties, iš tolo buvo matyti ant aukšto postamento nugarą mums atsukusi figūra. Kam tas paminklas? Inteligentiška moteris sutriko, šypsojosi lyg susigėdusi, prašė atleisti, girdi, „užkrito“. „Rokosovskis! – staiga kone šūktelėjo. – Ačiū Tau, Viešpatie, prisiminiau“.
Priėję artyn, kai monumentą jau galėjome matyti iš šono, aiktelėjome ir mes – Černiachovkis! Armijos generolas Ivanas Černiachovskis, dar ne taip seniai stovėjęs Vilniuje priešais Vyriausybės rūmus.
Kur bekeliautum, šventovės akį patraukia pirmiausiai. Voroneže jų daug nematėme, tačiau užteko ir vienos. Prieš dešimtmetį, 1998-aisiais, Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II pašventino kertinį Blagoveščensko katedros akmenį. Dabar ši milžiniška šventovė jau iškilusi visa didybe, tik viduje dar pastoliai. Sutikti žmonės neslėpė pasididžiavimo: Katedroje galės susirinkti puspenkto tūkstančio maldininkų!
Rusija, Rusija, tavęs iš tikrųjų, kaip rašė poetas, protu nesuprasi.
