Braliukams, regis, šiek tiek imponavo mūsų kelionės tikslas ir jie neprieštaravo, kad sektume paskui jų automobilį. Taigi prasmukome be eilės, todėl procedūra užėmė tik keturias valandas.
Ypač bejėgiškai atrodė postai Rusijos pusėje. Magistralė Ryga – Maskva judri ir be latvių, per sieną važiuojančių pigesnio benzino bei degtinės, o čia vienoje stiklinėje dėžutėje – savo darbą dirba pasienietė, kitoje – muitininkas. Pusamžis vyriškis – tikras šio permatomo narvo įkaitas. Vairuotojai ir keleiviai, kone surėmę nosis į stiklą, nekantraudami spokso, o jis, kairėje laikydamas pasą, dešinės smiliumi maigo kompiuterio klaviatūrą. Žmogus mandagus ir paslaugus, bet per abi mūsų įgulas – valandos kaip nebuvę.
Pirmą nakties jau Rusijos laiku ėmėme žvalgytis, kur apsistoti. Sebežo mieste radome lempučių girliandomis padabintą viešbutį. Vienam – 150 litų. Pagal kelionės kalkuliaciją tokia suma skirta trijų dienų išlaidoms su maistu, muziejais, ekskursijomis, nakvyne ir kitais reikalais. Gal yra dar koks viešbutis? „Važiuokite iki Lenino, ten pamatysite“.
Tamsia ir duobėta gatve dardėję gal pora kilometrų iki visiškai neapšviestos centrinės aikštės, radome Leniną, tačiau negalėjome įvertinti meninio sprendimo – proletariato vado paminklas šmėkštelėjo lyg tamsesnė už naktį šmėkla. Viešbutis apšviestas, bet kaina dar geresnė – 190 litų. Kažkokios nesveikos kainos nykiame pasienio mieste, nors čia pagyventi atvažiuodavęs pats Markas Šagalas.
Porą valandų neva pamiegoję automobiliuose, išaušus jau artėjome prie Velikyje Luki. Sustoję suvilgėme delnus ryto rasa – vis šioks toks gaivumas limpančioms akims. Gali tik stebėtis, kaip paprasta atsikratyti kai kurių kasdienių ritualų ir įpročių!
Iš Velikyje Luki tvirtovės liko tik dvi raudonų plytų arkos, užtat šalia, nukreipęs į Vakarus vamzdį, ant tam reikalui supilto kalno stovi tankas T-34. Tačiau mums rūpi kiti laikai ir kiti žygiai.
Kraštotyros muziejuje akys ne bergždžiai šokinėja nuo stendo prie stendo – Lietuvai ir lietuviams čia skirta nemažai vietos. Gaila, daug vargo su senąja rusų kalba rašytais tekstais, paprasčiau su glaustais faktais, kaip antai „1198 – litovcy podožgli choromy“ (lietuviai sudegino rūmus), „1325 – novogorodiečiai sumušė Lietuvą prie Lukų“, „1405 – Vytautas sugriovė tvirtovę“, „1580 – tvirtovę sudegino Steponas Batoras“.
Tiesa, karalius po trejų metų pats ją ir atstatė. Šiaip ar taip anuos šimtmečius atspindinčioje ekspozicijoje vienas iš dviejų portretų – Stepono Batoro. Antras, kabantis šalia, – Ivanas Rūstusis.
Steponui Batorui skirtos ir anais laikais rašytos įmantrios eilės, tik kas galėtų jas išversti: “Kopil to korolj silušku, kopil to on, sobaka, 12 let, nakopil to on siluški smety net...“ Finalas toks, kad „a Velikyje Luki on naskvozj prošol“.
Pirmąją stovyklą įkūrėme ant Toropos kranto. Jeigu ne pirmtakų šiukšlės, vieta būtų apskritai neapsakoma. Grožis! Upė neskubri, netoliese – smėlėta pakrantė, už trijų žingsnių nuo kranto – jau gelmės, vanduo tamsus, o šiaip švarus švarutėlis. Jokios laivybos – nei baidarių, nei ančių.
Vakare, kai jau stovėjo palapinės ir nebešnypštė primusas, o iš puodų virto garai, įvyko tik man vienam iki tol nematytas ritualas.
Nuskambėjo valdingas Gedimino: „Respublika, rikiuokis!“ ir stovyklos atidarymo progai derantys žodžiai. Ant išlakios pušies šakelės iškilo žalia žygio vėliava su tūkstantmečio ženklu ir metraščio faksimile, kurioje – ir vargšas Brunonas, ir Lituae.
Paskui prie laužo prisiminėme, ką matę dieną ir net leidomės į fantazijas: kokioje čia vietoje buvo įsikūrę lietuviai, kai į vaivados palapinę įžengė nuo caro rūstybės bėgęs kunigaikštis Andrejus Kurbskis. Vakaras ilgas – perskaitėme ne tik puikų grafo Aleksejaus Tolstojaus eilėraštį apie ištikimą Kurbskio balnininką Vasilijų Šibanovą, bet ir pasklaidėme plačią studiją apie kunigaikščio Kurbskio ir caro Ivano Rūsčiojo susirašinėjimą, kuris pelnytai priskiriamas unikaliems literatūros reiškiniams. „Nemanyk, kad tai teisinga, įniršus ant žmogaus, sukilti prieš Dievą!” Vien ši caro frazė ko verta!
Rytą, nuvažiavę vos keliolika kilometrų, vėl sutikome Dauguvą, kuri čia vadinama Zapadnaja Dvina ir yra ne platesnė už Šventąją ties Ukmerge. Kiek šiuose kraštuose važiavome, tiek mus lydėjo abipus kelio nusidriekę lapuočių miškai. Prie posūkio į Rževą jaunas ir šnekus milicijos leitenantas paaiškino, kaip surasti Kraštotyros muziejų: „Prieš tiltą – į dešinę. Ten negalima, stovi ženklas, bet važiuokit, juo labiau, kad vokiečiai. Razve net?“
Mes, deja, negalime išbraukti iš maršruto pirmadienių ir antradienių – Rževe muziejus užrakintas abi tas dienas. Tiesa, mes ir be muziejaus žinome, kad XIV amžiuje Lietuva ir Maskva dėl šių vietų aršiai kovėsi, ir Rževas ėjo iš rankų į rankas. 1356 metais jį užėmė lietuviai, bet išsilaikė tik porą metų. 1359-aisiais – vėl lietuviai, dabar jau dešimtmečiui. 1376 metais Rževas vėl minimas kaip Lietuvos valda. Ir XV amžiaus viduryje lietuviai čia buvo įkėlę koją, tačiau po metų pagal taikos sutartį atidavė Rževą Tverės kunigaikščiui.
Jeigu ne spyna ant muziejaus durų, tikriausiai užtiktume čia tolimos praeities ženklų, jaudinančių liudijimų. O miesto bibliotekoje, kiek beklaustum apie XIV amžių, moterys vis apie rusų amžiną žaizdą – „Didįjį Tėvynės karą“. Pasirodo, kaip tik Rževe 1943-ųjų vasarą Stalinas sužinojo apie pergales prie Oriolo bei Belgorodo ir išleido įsaką saliutuoti.
Nuo Rževo mūsų kelias suko į pietus. Įvažiavus į Smolensko sritį, kuo toliau tuo labiau akiai vėrėsi didžiuliai apleisti laukai. Istorinė Dykvietė plytėjo, regis, ne čia, bet šiandien tas vardas neabejotinai geriau pritiktų šiems laukams. Jokio namelio, jokio gyvenimo – vien nužydėjusios usnynės, kiek akys užmato.
Po kurio laiko vaizdas staiga pasikeitė – šiuolaikiškas kompleksas, plokščiastogiai statiniai, žaliuoja kukurūzai, kitoje kelio pusėje pūpso šieno ritiniai.
Vakarop mūsų akims iš tolo atsivėrė aukso kupolais tvieskianti Viazma. Prie cerkvės, prieš kurią kažkada išdygo Leninas, prisiglaudęs Kraštotyros muziejus, deja, užrakintas. Belieka pacituoti Sankt Peterburgo istoriką Michailą Kromą: „1403 metais Viazmą užėmė Lietuvos kariuomenė ir paėmė į nelaisvę kunigaikščius Ivaną Sviatoslavovičių ir Aleksandrą Michailovičių. Taip prasidėjo 90 metų trukęs lietuvių viešpatavimas Viazmoje. Vietinė kunigaikščių dinastija liko, bet priklausė nuo Vilniaus dvaro“.
Kai privažiavome prie Viazmos Joano-Predtečenskio moterų vienuolyno, „Jettos“ prietaisų skydelyje pasirodė skaičius 1000. Pirmasis mūsų kilometrų tūkstantis.
