Tada ištikimiausiais draugais tampa geras ūpas ir įkvėpimas, o pačiu mieliausiu ir tobuliausiu įrankiu – mažos žirklutės ar aštrus rėžtukas. Sakysite, kad trapius karpinių ažūrus geriausiai geba iškarpyti tik moteriškos rankos? Anaiptol, karpinių meistras Klaidas Navickas mano, kad vyrai taip pat moka būti ir kruopštūs, ir kantrūs, ir, be abejo, tapti tikrais pasirinktos veiklos meistrais. Kaip neginčijamas išsakytų minčių įrodymas yra Klaido kuriami subtilūs, išraiškingi ir plastiški karpiniai, kurie gali vaizdais „pasekti“ pasaką ar legendą, „papasakoti“ maloniausius įspūdžius, išgyvenimus ar prisiminimus. Kiekviena linija, kiekvienas vingis ar simbolis baltame popieriaus lape turi „šnekėti“ apie tai, kuo gyveni, kuo kvėpuoji, ką jauti. Kūryba turi būti dinamiška, kad visą laiką judėtum į priekį ir nenustotum tobulėti.
Kur sklando įkvėpimo mūza...
Kažkada K. Navickas išbandė ne vieną vaizduojamojo meno sritį: rankose tvirtai laikytas ir kalvio kūjis, minkytas molis, drožinėta, raižyti linoleumo lakštai. Tačiau bėgant laikui atrastas širdžiai maloniausias užsiėmimas – karpymas. Tai kone „kompaktiškiausia“ veikla, leidžianti tai daryti bet kurioje vietoje, kur tik galima rasti ramesnį kampelį.
Dabar tautodailininkas, dažniausiai neskaičiuodamas valandų, dirba savo kūrybinėse dirbtuvėse. Ne tik kuria, bet ir priima moksleivius, studentus, visus besidominčius tautodaile, supažindina su karpymo ir raižinių technikomis, jų atsiradimo istorijomis, suteikia galimybę praktiškai išbandyti ir „pačiupinėti“ šias meno rūšis. Todėl čia gali išgirsti ne tik vaikų skardų juoką, bet ir išvysti susikaupusius suaugusiųjų veidus, pajausti, kaip spurda kūrybinio džiaugsmo apimtos širdys.
Dažniausiai į K. Navicko dirbtuvių duris pasibeldžia iš įvairiausių mūsų šalies kampelių atvykę vaikai, jų mokytojai, tėvai ir net kolektyvai. Karpinių meistras apgailestauja, kad jaunieji vilniečiai retai kada pareiškia norą išmokti šio subtilaus popieriaus meno.
Pasak kūrėjo, šiuolaikiniai jaunuoliai per daug nualinti materialinio pertekliaus ir iškankinti moralinio nepritekliaus, todėl jų kūrybinis pradas neretai būna užgniaužtas, pažeisti mentaliteto pamatai. Tačiau bent kartą bandžiusieji žirklutėmis „prakalbinti“ popieriaus lapą neretai sugrįžta dar ir dar kartą, kad patobulintų įgūdžius. Kitaip ir būti negali, juk visuomet įkvepia geras pavyzdys ir konkretūs įrodymai, pavyzdžiui, jau bemaž septynerius metus dirbtuvių patalpose vykstanti nuolatinė Klaido Navicko karpinių ekspozicija. Į šias dirbtuvėles užsuka ir žmona, dukros, panorusios ne tik pakarpyti popierių, bet ir pabūti su tėčiu, vyru ir studijos svečiais.
Mažų žirklučių istorija
Ši istorija prasidėjo tada, kai Klaidas kartą eidamas aikšte rado nedideles žirklutes ir parsinešęs jas namo pabandė iškirpti savo pirmąjį karpinėlį. Tai buvo nedidelis paukščiuko atvaizdas, kuris, progai pasitaikius, virto kukliu atviruku. Vėliau piešinėliai sudėtingėjo, karpiniai didėjo ir gražėjo, o noras karpyti neblėso. Klaidas karpinius kuria jau daugiau kaip 20 metų. Išleista ir knyga, kurioje sutilpo 15 metų triūsas, siekiant baltą popieriaus lapą paversti meno kūriniu.
Dabar karpinių meistras kuria iškalbingus paveikslus, kuriuose jis vaizduoja gamtą, miesto ir kaimo gyvenimą, įvairius ūkio darbus, mitologines scenas, legendas, atkartoja dainų ir pasakų motyvus. Šiam menininkui būdinga savita karpymo maniera, jam nepatinka sekti kažkieno pramintais takeliais, laikytis nusistovėjusių taisyklių. Dėl to kartais buvo nesuprastas ir neįvertintas. Tačiau visuomet žinojo, kad dirba dėl malonumo ir saviraiškos, o nuoširdus darbas, nors ir atliktas ne pagal kažkieno sugalvotas taisykles ar nurodymus, visuomet paperka tą, kuris randa kuo žavėtis.
Nors daug kam gali pasirodyti, kad tai praktiškai nieko nekainuojantis ir nesunkus užsiėmimas, meistras pasakytų kitaip: mat po keleto valandų uolaus karpymo ima tirpti pirštai, žirklės pritrina pūslių. Tuomet darbą tenka nutraukti. Anot Klaido, jei užsiimi edukacine veikla, jei propaguodamas šį meną dalyvauji įvairiausiose mugėse, šventėse, pristatymuose, parodose ir kituose kultūros renginiuose, jei turi išlaikyti patalpas, kuriose įsikūrusios dirbtuvės ar studija, net ir materialiai atsieina nepigiai. Tačiau nusiminimo gaidelės balse nebuvo girdėti, juk kiekvienas laisvalaikiu užsiimame sau malonia veikla: vieni žūklauja, kiti medžioja, treti žavisi automobilių sportu...
Viskas, ką darai gražiai, yra verta...
Šie žodžiai buvo ištarti vieno žymaus japonų karpymo meistro viešnagės Japonijoje metu, kuomet lietuvaičiui 2005 m. vykusioje pasaulinėje parodoje EXPO-2005 teko pristatinėti karpymo meną ir eksponuoti savo darbus. Šie prasmingi žodžiai pasirodė išties vertingi, nes, pasibaigus viešnagei Tekančios Saulės šalyje, praėjus šiek tiek laiko, visi susikaupę įspūdžiai, senosios kultūros samprata, to krašto papročiai ir gyvenimo būdas išsiliejo išraiškinguose karpiniuose. Sudalyvauta ir kitose tarptautinėse parodose Gdanske bei Varšuvoje (Lenkija), Maskvoje, Peterburge (Rusija) ir Lince (Austrija). Tais pačiais metais respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ III laipsnio diplomu buvo įvertinti Klaido Navicko nuopelnai puoselėjant šį vaizduojamąjį meną. Visų nuopelnų net ir neišvardysi – sąrašas išties įspūdingas.
Paskutiniaisiais metais tautodailininkas daug plušėjo prie teminių darbų ciklų, kurie buvo skirti iškiliausioms Lietuvos istorijos datoms paminėti. Taip atsirado siužetinis karpiniais iliustruotas žygio dainų ciklas, skirtas Žalgirio mūšio sukakčiai, ir ciklas „Senieji mūsų dievai, dievybės ir mitinės būtybės“, kuriuo autorius norėjo parodyti ir kartu priminti pačias seniausias lietuvių dievybes, stilizuota ornamentika papasakoti jų gyvenimo istorijas.
Teko pastudijuoti nemažai specializuotos literatūros, pasitelkti fantaziją ir, perleidus per savąją vidinio pajautimo prizmę, mintis išlieti karpiniuose bei stilizuotuose medžio raižiniuose. Norėdamas netradiciniu vaizduojamuoju menu iliustruoti lietuviškas žygio dainas, autorius siekė dar kartą priminti, kad lietuviai visuomet gyveno ir kovėsi su daina. Taip atsirado kylančiomis eilėmis įspūdingai sukomponuoti ir išsamiais vaizdais dainos tekstus perteikiantys paveikslai „Stok ant akmenėlio“, „Paduok, sesute, kardą“, „Ant kalno mūrai“ ir kitos. Visi K.Navicko darbai išsiskiria savita piešinio plastika, personažų tikroviškumu, subtiliu temos pajautimu.
Sukurti darbai kiekvienam menininkui būna it kūdikiai – ilgai sūpuoti, auginti, nešioti, todėl su kai kuriais būna ypač sunku atsisveikinti, kuomet jie suranda naujųjų šeimininkų erdves. Tokių darbų yra ir karpinių meistro Klaido Navicko kolekcijoje, su kuriais jis niekuomet nenorėtų atsisveikinti. Jie dažniausiai saugų prieglobstį randa paties kūrėjo, draugų ar mylimų žmonių jaukioje aplinkoje: „Taip aš visuomet žinosiu, kad begaline širdies ir rankų meile sušildytas popierius gali kaskart mums „pasakoti“, kuo mes buvome, kuo esame, ir kuo būsime..."
