Gyvybės simbolis
„Tai – margučiai, kiaušinėliais jų vadinti negaliu. Kiaušinis man – šventas gyvasties pradas. Žinia, iš jo prasidėjo viskas: žemė, augalai, gyvūnai, žmogus. Niekada nenaudoju plastikinių kiaušinių, nors jie pigesni, patogiau dirbti, nedūžta. Perku tik kaimiškus kiaušinius, pasirenku juos pagal formą ir dydį, pagal konkretų sumanymą. Noriu, kad mano margutis būtų toks pats gyvybingas, kad džiugintų ne tik akis, bet ir širdį, sielą, sveikintų: „Šiandien Prisikėlimas! Būkit pasveikinti! Man gera jūsų namuose!“– džiugiai pasakoja moteris, rankoje laikydama trapiais raštais dekoruotą margutį.
Jos dekoro technika gerai žinoma daugeliui meniškų žmonių: kiaušinėlį ji apsuka siūlais ir apklijuoja supjaustytomis medžio šakelėmis. Tiesa, sąvoka „žinoma“ tik tiek ir reiškia. Be „žinojimo“, reikia turėti nesenkančias kantrybės ir kruopštumo atsargas, tobulą, niekada neklystančią geometrinę vaizduotę, lakią fantaziją, kūrybinį polėkį, savitą gyvenimo filosofiją, itin dosnų, meilę gamtai ir kiekvienam sutiktam žmogui spinduliuojantį vidinį pasaulį. Būtent neišsemiami jo turtai kiekvieną šios moters dieną paverčia laukiama, turininga, pilna džiaugsmo ir tikėjimo.
Kai daryti „bet kaip“ nesinori...
Eilinę dieną vos iš lovos pakilusi Regina Nekrašienė pradeda aplankydama „savo vaikučius“– taip švelniai ji vadina margučius. „Kaip gyvenate? Ar nenukrito nė viena sagelė?“ – pasidomi ji. Ta sagelė – tai ploniausia, dažnai adatos galvutės dydžio medžio šakelės skerspjūvio detalė.
Pasak moters, norint sukurti originalius raštus, tokių detalių reikia pasiruošti apie 70 pozicijų – skirtingo dydžio, kitokios formos. Beje, viename margutyje atsikartojanti rašto detalė turi būti visiškai vienoda – kitaip kuriamas motyvas nebus tvarkingas, taisyklingas, sugrius visas menininkės sumanymas. O ji daryti bet kaip nenori...
„Pirmas mano margutis, kaip vaikai sako, buvo „krūtas“, mat išėjo kreivas, raštas – neteisingas, su tarpeliais. Praėjo pusantrų metų, kol pati ištobulinau savo kūrybą. Ilgai ieškojau tinkamo medžio: išbandžiau obelį, lazdyną, kriaušę, kraitelių pynimui naudojamas vyteles be žievės, kol radau raudonąją sedulą. Tačiau ir jos ne kiekviena šakelė tinka mano sumanymams įgyvendinti: reikia rinktis, žiūrėti, bandyti...
Kiekviena detalė nėra nė milimetro skersmens, tad, norint gražiai supjaustyti, nesutrupinti medienos, išlaikyti tą patį pjovimo kampą, reikia ne tik įgudimo, bet ir gerų darbo priemonių. Todėl nepagailėjau pinigų ir nusipirkau net 1000 Lt kainuojantį peilį, kurio niekada nereikia galąsti“, – sako Regina.
Gyvenimo iššūkius galima įveikti!
Šios netradicinės kūrybos pradžia siejasi su ne itin linksma moters gyvenimo data. Mirus vyrui, šeima neteko ne tik vyro, tėvo – mylinčio ir mylimo artimo žmogaus, bet ir pagrindinio pragyvenimo šaltinio, juolab kad reikėjo mokėti už sūnaus mokslą. „Negi sūnus dėl to nebaigs aukštosios? Aš būtinai turiu ką nors sugalvoti!“– šios mintys ilgai nedavė ramybės rūpestingai mamai.
Baigusi Vilniaus universitete pramonės ekonomiką Regina apie dvidešimt metų dirbo Žemės ūkio ministerijos finansų skyriuje, tačiau žinojo turinti prigimtinį menišką pradą, kurio, deja, nebuvo lavinusi, o vėliau, sukūrus šeimą, jam ugdyti nebeliko nei laiko, nei galimybių. Kaip tik todėl savo ieškojimų pradžioje moteris bandė tapyti, išmėgino grafiką. Deja, ramybės nedavė žinojimas, kad ji – ne profesionalė, tik diletantė, mėgėja, tad mintis nukreipė kitur.
„Kažkaip kilo margučių „patobulinimo“ idėja. Turėjau prisikaupusi siūlų, tad sumaniau jais apklijuoti tuščiavidurius kiaušinių lukštus. Pradūrusi mažas skylutes pūčiau iki pamėlynavimo, kol galiausiai pasisekė išpūsti kiaušinėlio vidų“, – prisiminusi pačią pradžią juokiasi Regina Nekrašienė. Dabar ji gudresnė: per penkerius kūrybos metus ištobulino ne tik darbo procesą, technologiją – ištobulėjo ir jos mintys!
Kūryba – ištisus metus!
Nors išmarginti kiaušinėliai – Velykų simbolis, tačiau juos kuria ištisus metus, diena po dienos. Vasarą, rudens pradžioje moteris ruošia „pagrindą“: renka tinkamos formos kiaušinėlius, kuriuos jau nesibaimindama pramuša galuose tiek, kad kiaušinio turinys pats išbėgtų, lukšto vidų kruopščiai išplauna, išdžiovina, o paskui kiaurymes „užlopo“ apklijuodama keliais popieriaus sluoksniais, taip kaip dirbant papjė mašė technika, tada lukštą apklijuoja tankiomis medvilnės, lino siūlo vijomis. Per dieną siūlais apsuka 3–4 kiaušinius. Ruduo ir žiema, pavasario pradžia – intensyvios kūrybos metas.
„Atsikeliu anksti rytą ir bėgu į mišką, pasportuoju, pasidžiaugiu gamta, apkabinu savo medžius, sukalbu maldą. Grįžusi namo palendu po šaltu dušu ir... švariomis mintimis sėdu dirbti. Raštas veja raštą: dar nebaigus dėlioti vieno, mintyse jau gula trys į priekį! Raštai, kaip poetui žodžiai, ateina iš sielos gelmių! Pradedu ir baigiu darbą visada su džiaugsmu – laiminga esu dirbdama, nors dažnai nurimti atsigulus neleidžia priekaištas: kodėl dar vieno margučio nepadariau?..“ – atvirauja moteris, kartais einanti miegoti tik 2–3 val. naktį. Skaitytojams smalsu bus sužinoti, jog vieną margutį Regina dailina 8–9 val.
Raštas veja raštą
Jos margučių motyvų išmonę, puošnumą ir išskirtinį atlikimo subtilumą galima sutapatinti su įspūdingo grožio Faberžė kiaušiniais. Iš tiesų, smulkiausi šakelių pjaustiniai sudėliojami ir atsikartoja stebėtinu tikslumu. Regina prisipažino, kad jaunystėje puikiai piešė, itin gerai sekėsi braižyba, turėjo kažkokį „konstrukcinį“ matymą, gal todėl dabar visos raštų linijos „sueina“ į pagrindinius centrus neįtikėtinai tiksliai.
„Nusipiešti motyvą?.. Ne, juk ant siūlų pagrindo visos žymės labai gerai matosi ir nenusivalo! Geriausiu atveju galiu mažu taškeliu pasižymėti tik centrus. Todėl manau, kad šis margučių dekoro būdas yra daug sudėtingesnis nei ažūrinių margučių darymas grąžteliu, kai norui esant galima visą ornamentą nusipiešti pieštuku“, – teigia kūrybinga moteris.
„Pažadink man širdį“, „Pasveikinimas“, „Močiutės saulėtekis“, „Pavasario proveržis“, „Spindulys pro Katedros langą“, „Pagarba žemei“, „Saulėtekis prisikėlime“... Kiekvienas menininkės margutis turi savo vardą, kuriuo pakrikštija vos paėmusi į rankas „marginti“ kiaušinėlį. Regina remiasi tiek tradicine, tiek sava simbolika. Štai margutį juosianti ar puošianti verba – susprogusio karklo šakelė yra prisikėlimo simbolis, žiedai – pavasaris, atgimimas, maža saulytė – gimimas, palmės šakelė – sakralinė šventė.
Dažnai naudojamas varpo motyvas ragina pabusti, apsivalyti, švariomis mintimis ir siela ateiti į šventę, tiesa, šiais metais jį autorė tapatina su Lietuvos tūkstantmečio, varpininko ir tautos žadintojo V. Kudirkos 150–osiomis gimimo metinėmis. Varpo gaudesio pažadinta kitoje margučio pusėje sušvinta šviesos žvaigždė, ištirpsta sniego snaigės šaltis, skaisčiau suspindi saulė – žmogaus sielą užplūsta meilė, džiaugsmas, noras bendrauti ir dalinti gėrį...
Margučio viršuje yra Dangus, apačioje – Žemė. Dangus dažnai įgauna saulės ar gėlės žiedo pavidalą, simbolizuojantį atgimstančią gamtą, pavasarį, o Žemė – nedidukas dekoratyvus „taškas“, savotiškas menininkės raginimas sustoti, pamąstyti, ar ne per greitai bėgame gyvenimo keliu, ar mąstome, ką ir kaip darome, kaip gyvename...
Paėmusi į rankas bet kurį iš savo margučių Regina gali nesustodama išpasakoti viską, ką į trapius pjaustinių raštus norėjo perkelti kūrybinio proceso metu džiaugsmu netverianti jos siela, susakyti nuoširdžiausius linkėjimus gražiausios pavasario šventės proga...
„Berže, duok man stiprybės...“
Nuolatiniai kūrybiniai ieškojimai, vidinės ramybės siekis Reginai Nekrašienei padėjo ištobulinti ir savo gyvenimo filosofiją. „Supratau, kad ir vienatvė yra draugė – reikia tik išmokti su ja gyventi. Aš myliu gyvenimą ir vadovaujuosi taisykle: niekada nepykti, nepavydėti ir netingėti. Tik tada gyvenimas bus gražus, nesirgsime, atkris daug ligų ir bėdų! Aš su niekuo nesipykstu ir nesibaru, myliu žmones. Iš prigimties esu stipri, priimu iššūkius, turiu itin didelį atsakomybės ir pareigos jausmą“, – prisipažįsta moteris.
Vidinę ramybę, energiją, kūrybos polėkį jai dovanoja santarvė su gamta, kurioje stengiasi praleisti nemažai laiko: vasarą sėdasi ant dviračio ir lekia išsimaudyti į Žaliuosius ežerus, šaltuoju metų laiku bėgioja miškelyje greta namų. Moteris moka džiaugtis viskuo, kas ją supa, pastebėti dangaus grožį, iš žemės išdygusius daigelius.
„Parduotuvės man nerūpi. Jos mane domina tik tiek, kad galėčiau patenkinti savo poreikius“, – sako Regina ir prisipažįsta itin mėgstanti keliauti, lankytis rytietiškuose turguose, bendrauti su tenykščiais žmonėmis. „Tam net anglų kalbos pramokau“, – prasitaria menininkė, laisvalaikiu noriai lankanti teatrus ir koncertus, itin mėgstanti klausytis klasikinės muzikos.
Šiauliuose gimusi ir užaugusi, dažnai lankydavosi tenykščiame teatre, kuris nukeldavo mergaitę į visiškai kitą pasaulį, filosofinę erdvę. Regina visur kur stengdavosi įžvelgti gėrį ir nors maža jo kruopelyte praturtinti save. Taip yra ir dabar. Tiesa, būna dienų, kai norisi palaikymo... Tada ji praveria miegamojo langą, rankomis apkabina po langais augančio beržo, energijos atžvilgiu stipriausio medžio, šakas ir jo paprašo stiprybės...
