Pražydusių jazminų, rožių krūmais ir tūkstančiais prieskonių aromatų. Viduržemio jūros pakrante driekiasi paplūdimiai, Sacharos dykuma svajingai linguoja kupranugariai, miestuose gaudžia arabiško turgaus šurmulys.
Daugiau nei 3000 metų Tuniso istorijos šalies miestuose paliko skirtingų epochų pėdsakų. Lipdami pirmiesiems pakrančių gyventojams berberams ant kulnų, iš Libijos atklydę finikiečiai jau XII a. pr. Kr. jose ėmė kurti prekybos uostus. Dėl Tuniso kariavo romėnai, vandalai, bizantiečiai, ispanai, turkai, arabai, prancūzai. Šiandien šalyje likę apie 3 500 architektūros paminklų, iš kurių 8 įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Jūros ir saulės vonios
Romėnai, Viduržemio jūros pakrantėse statęsi termas ir mėgę pasilepinti vandenyje, vertino Tunisą, kur po atviru dangumi įkūrė didelius pirčių kompleksus. Imperatoriaus Antonijaus termos Kartaginoje pagal dydį užėmė trečią vietą Romos imperijoje. Kurortuose įsikūrę talaso terapijos centrai ir dabar siūlo poilsį derinti su gydymo ir sveikatos stiprinimo procedūromis, tikindami, kad jūros vanduo palankiai veikia organizmą ir gydo daugelį ligų.
Dėl švelnaus klimato, smėlėtų paplūdimių ir SPA bei talaso paslaugas siūlančių viešbučių gausos į Tunisą plūsta turistai iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos. Procedūrų ir masažų su gydomuoju Viduržemio jūros vandeniu kainos čia žemesnės nei Europoje. Pagal sveikatinimo kompleksų, besiskiriančių dydžiu, procedūrų kiekiu ir pobūdžiu, skaičių ši šalis yra antroji pasaulyje po Prancūzijos.
Tunise sausa, pietinėje šalies dalyje lyja tik keletą dienų per metus, todėl vešliu ir žydinčiu gamtovaizdžiu toliau pakrančių retai kur pasidžiaugsi. Žaluma trykštantys kurortai gerokai skiriasi nuo žemyne įsikūrusių gyvenviečių ir kaimų, kurie pravažiuojant atrodo ištroškę ir išdžiūvę.
Prancūzų palikimas
Nuo 1881 iki 1956 metų Tunisas buvo Prancūzijos kolonija. Tai pati liberaliausia islamą išpažįstanti šalis. Tunisietės rengiasi beveik europietiškai, net pietuose neslėpdamos veido. Gatvėse dažnai sutiksi moteris, pardavinėjančias suvenyrus, važinėjančias mopedais, dviračiais.
75 priklausomybės Prancūzijai metai padarė įtaką Tunisui: kurortai su uostuose besisupančiomis jachtomis, restoranais ir viešbučiais primena Prancūzijos pajūrio miestelius, o gyventojai kalba arabiškai ir prancūziškai. Turizmas – vienas iš pagrindinių Tuniso pajamų šaltinių.
Riedant per šalį automobiliu, peršasi mintis, kad ji vienoda ir nyki: reljefas lygus, iki horizonto tęsiasi akmenuotos dykumos su mažais krūmokšniais. Tačiau žinančiam kur pasukti vairą šios šalies istorijos paveldas ir kvapą gniaužiantys peizažai atsiveria visu gražumu. Todėl prieš keliaujant į Tunisą vertėtų pasklaidyti kelionių vadovus.
Kaip keliauti?
Po Tunisą nebrangu keliauti autobusais ir traukiniais, galima naudotis tarpmiestinių taksi, vadinamų luažais (louage) paslaugomis. Luažai vežioja keleivius autobuso kaina iš anksto nustatytais maršrutais, tačiau tikslaus išvykimo laiko nežino net pats vairuotojas. Jis sėdasi prie vairo tada, kai keleivių susirenka tiek, kiek automobilyje laisvų vietų. Didžiuosiuose miestuose galima išsinuomoti automobilius, o visureigį su vairuotoju - beveik kiekviename miestelyje.
Daug kelionių į Tunisą organizuoja Lenkijos kelionių agentūros, todėl iš Varšuvos oro uosto patogu tiesiogiai nuskristi į skirtingus Tuniso miestus. Į Varšuvą iš Lietuvos kasdien kursuoja naktiniai ir dieniniai autobusai. Tunise pinigus geriausia išsikeisti oro uoste, nes valiutos kursas viešbučiuose ne toks palankus. Už 1 eurą keityklose duoda 2 dinarus. Keisti geriau mažomis sumomis ir tik tiek, kiek planuojama išleisti. Išvežti dinarus iš Tuniso draudžiama.
Susas
Trečiasis pagal dydį šalies miestas Susas Antikos laikais buvo garsus prekybos centras, per kurį driekėsi aliejaus, javų, vilnos ir druskos keliai. Jį Viduržemio jūros pakrantėje, už 150 km į Pietus nuo Tuniso sostinės Tuniso IX a. pr. Kr. įkūrė finikiečiai.
Siena apjuostą Suso mediną (senamiestį) VII a. atstatė arabai. Žymiausias likęs šios miesto dalies architektūros paminklas – Ribatu vadinamas tvirtovė-vienuolynas, į kurio bokštą galima užlipti pasigrožėti panorama. Pastate veikiantis archeologijos muziejus yra antras pagal dydį po sostinėje esančio Bardo mozaikų muziejaus. Jame eksponuojamos ir romėnų kolonos bei skulptūros.
Iš Ribato bokšto matyti apačioje šalia jo 851 m. pastatyta Didžioji Suso mečetė ir visas miestas su jūroje plaukiojančiais laivais. Dabar Susas – vienas didžiausių ir populiariausių Tuniso kurortų, kuriame gyvena 170 tūkst. žmonių. Be jų, čia visus metus knibžda minios turistų.
Turgai turgeliai
Į turgų pavilioja spalvoti prieskonių kalnai. Jei norite būti gerbiamas ir laikomas protingu, čia būtina derėtis. Pardavėjas pasakys daugiau nei du ar tris kartus aukštesnę kainą už tą, kurią tikisi gauti, tačiau naivių turistų, manančių, kad prekės ir taip pigios, netrūksta. Pardavėjų akimis nesiderantis pirkėjas - nuobodeiva ir nemokša.
Žaidimas greit virsta azartiniu - smagu pasiderėti ir nesiruošiant pirkti. Tačiau pardavėjui nusileidus iki jūsų pasiūlytos kainos, prekę reikėtų nusipirkti. Antraip rimtai supyks, lieps daugiau nebegrįžti, o kitąkart prasilenkiant nebesisveikins dėl įžeisto orumo. Tokios turgaus taisyklės – žaidžiama tik iki tam tikrų ribų. O štai susidraugavęs su pardavėju, kitą kartą visko nusipirksi pigiau.
Turgaus prekeiviai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo įkyrūs. Kai apsukę kelis ratus jau būsite įsidėmėtas, daugiau už rankos nebegraibstys. Jei elgėtės mandagiai arba ką nors pirkot - pasisveikins, pamojuos ar pakvies išgerti arbatos. Jei elgėtės netinkamai – nusisuks ir nekalbės.
Nenusiteikusieji derėtis Tunise gali įsigyti prekių tikromis kainomis valstybinėse parduotuvėse, kurių sąrašai spausdinami ant lankstinukų.
Port El Kantaui
Į šiaurę nuo Suso esantis Port El Kantaui miestelis - turistams pastatyta jachtų prieplauka, aplink kurią išsirikiavę viešbučiai, restoranai, barai ir suvenyrų parduotuvės. Palei jūrą tęsiasi paplūdimiai. Šio guvaus, gausiai turistų lankomo miestelio uoste telpa 340 jachtų. Prieplaukos restoranėliuose verta paragauti žuvies ir jūros gėrybių patiekalų.
Mahdija
Senąją Tuniso sostinę Mahdiją (nuo XIII a.) vagoja siauručių gatvelių tinklas. Jos gyva, spalvinga ir prieskoniais kvepianti medina užima visą liežuvio formos iškyšulį, kurio gale baltais paminklais mirga jūreivių kapinės. Tarp jų baltuoja švyturys ir stūkso tvirtovė. Netoli kapinių esančiame senoviniame name veikia „Musee dar Sghir“, kuriame galima pasižvalgyti, kaip atrodo tipiškas tunisietiško namo interjeras.
Kiekviename pakrantės miestelyje šurmuliuoja žuvų turgūs. Juose gyvenimas teka sava vaga: prekeiviai, švaistydamiesi ašmenimis, skrodžia, kapoja, metriniais peiliais pjausto tunus, kiloja rajas, pasidėję kavos puodelius ant prekystalių su nutįsusiais aštuonkojų čiuptuvais smagiai šnekučiuojasi.
Išeinu iš turgaus, ir vėl turgus: vyrukas, nutaisęs gedulingą išraišką, parduoda kibirus harisos - smulkiai maltų čili pipirų pastos. Kitas traukia iš vežimėlio duonos papločius, pailgas lazdeles. Paragavusi saldumyno, išvaizda primenančio didelį padangos dydžio tortą, kurio pardavėjas atkerta su kaltu, vos neišsilaužiu dantų.
Vėl kūgiai – raudoni, oranžiniai, geltoni ir rudi. Žalieji kūgiai – tai chna. Pasidaryti savaitę laikančią tatuiruotę su chna kainuoja apie 15 litų.
El Džemo amfiteatras
Nedideliame El Džemo miestelyje gyvena apie 15 tūkstančių žmonių, tačiau čia yra vienas didžiausių pasaulyje romėnų amfiteatrų. Romos Koliziejus už jį didesnis, bet prasčiau išsilaikęs. El Džemo amfiteatras, statytas II-III a. sandūroje, dar ir šiandien geros būklės. Jame vykdavo garsiosios gladiatorių kovos, kurių metu ant jo akmeninių suolų susėsdavo apie 30 tūkstančių žiūrovų. Jis Tunise ne vienintelis – kitas kiek mažesnis amfiteatras yra Dugoje.
Iš filme „Gladiatorius“ įamžinto ir į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą įrašyto El Džemo amfiteatro matyti visas miestelis. Romėnai jame paliko ir daugiau pastatų – termų griuvėsius ir vilų liekanas. Jų palikimo gausu visoje šiaurinėje šalies dalyje.
Finikiečius nukariavę romėnai pavertė Tunisą savo kolonija ir ėmė sparčiai statyti miestus bei tiesti kelius nuo šiaurinių pakrančių iki Gafsos. Į pietus pasitraukę berberai puldinėjo romėnus, kol galų gale V a. kraštą užvaldė įsibrovėliai iš Ispanijos. Tačiau praėjus vos dviems amžiams visą Šiaurės Afriką užgrobė arabai, paskleisdami šalyje naujus papročius ir naują kultūrą.
Sfaksas
Dar labiau į pietus nutolęs Sfaksas – antras pagal dydį Tuniso miestas ir komercinis centras. Jame spaudžiamas geriausias šalyje alyvuogių aliejus. Be turizmo, daug įplaukų Tunisas gauna iš aliejaus prekybos. Šalis užima ketvirtą vietą pagal aliejaus eksportą pasaulyje.
Aliejaus ir kitų maisto prekių pigiausiai nusipirkti galima nedidelėse užmiesčio ir pakelės parduotuvėlėse. Nuo Sfakso keliaujant dar piečiau, žalias peizažas pamažu gelsta, kol virsta oranžine dykuma. Pakelėse ima dygti pašiūrės su ant karčių kabančiomis kupranugarių išnaromis – jose parduodama kupranugariena.
Virtuvės pagundos
Tradiciniai tunisiečių valgiai – kuskusas ir brikas. Kuskusas – tai biri garuose virtų smulkintų kviečių košė, patiekiama su troškintomis daržovėmis ir ėriena, vištiena arba žuvimi. Brikai primena čeburekus. Į trapios tešlos pusmėnulius įkepami įvairūs įdarai – mėsa, jūros gėrybės, kiaušiniai.
Tunisiečiai mėgsta žuvį ir ėrieną. Ir užkandžiai, ir pagrindiniai patiekalai paskaninami harisa – aštriosios paprikos ir česnako padažu. Pakrančių restoranuose gausu viliojančių žuvies gėrybių patiekalų, kai kur galima užsisakyti kupranugarienos kepsnį (apie 17 DT).
Parduotuvėse, kavinėse ir turguje akys raibsta nuo kvapnių, medumi varvančių pyragėlių ir kitų rytietiškų skanėstų. Tunisietiški saldumynai, vadinami bachlava, gaminami iš sluoksniuotos tešlos. Juose daug medaus, riešutų, migdolų, datulių ir figų.
Mėgiamiausias desertas – datulės, valgomos pusryčiams, pietums, vakarienei ir tarp valgių.
Tunisiečiai jų suvartoja neįtikėtinus kiekius. Tačiau Tuniso datulės nė iš tolo nepanašios į mažas ir sausas špygas, išdėstytas mūsų parduotuvių lentynose. Tokios geriausiu atveju naudojamos tik saldumynų gamybai. Čia valgomos tik didelės, saldžios ir mėsingos datulių rūšys, kurių auksinis cukrumi persisunkęs minkštimas persišviečia. Be datulių, vietiniai smaguriauja apelsinais.
