Aplink ją besidriekiančiuose slėniuose keliauja šiaurės elnių bandos, skamba užburiančios ir monotoniškos samių melodijos, miškai vilioja išsukti iš tako ir įbristi į prisirpusių uogų kilimus. Atšiaurūs vėjai, vakarais atvėstantis oras ir permainingas dangus atsirenka labiausiai užsigrūdinusius, turinčius daugiausiai ryžto ir patirties, o paskui tarsi sukužda patyliukais, kad dar ne metas sustoti – iki princesės karūnos jau visai netoli.

Dvi viršūnės smailės

Kebnekaisė yra ne tik aukščiausia Švedijos viršukalnė (2104 m), bet ir aukščiausia visoje Laplandijoje, besidriekiančioje per visą Skandinavijos šiaurę (Norvegiją, Švediją, Suomiją) ir Rusiją. Tai aukščiausias šiauriau poliarinio rato esantis Europos kalnas. Viršūnė iškilusi tarp populiarių Abisko ir Sarekso nacionalinių parkų, tačiau nėra jų teritorijoje.

Nepaisant to, keliautojų čia netrūksta. Kebnekaisė yra šalia Karališkojo kelio (Kungsleden) – garsaus pėsčiųjų maršruto, vedančio nuo Abisko iki Hemavano apie 450 kilometrų. Daugelis žygeivių neįveikia visos trasos vienos kelionės metu, tačiau Kebnekaisę neretai pasirenka kaip kelionės kulminaciją.

Kalno viršus turi dvi smailes: pietinę (Sydtoppen) ir šiaurinę (Nordtoppen). Tradiciškai aukščiausia yra laikoma pietinė Kebnekaisės smailė, nors ji už šiaurinę aukštesnė tik dėl daugiau nei 30 m storio ledo, kuris dengia viršūnę visais metų laikais. Šiaurinė smailė siekia 2097 m aukštį, tačiau ledo sluoksnio neturi.

2003 m. mokslininkai paskutinį kartą atliko matavimus Kebnekaisės viršūnėje ir nustatė, kad kasmet dėl globalinio atšilimo jos aukštis mažėja. Dėl šios priežasties senesniuose žemėlapiuose ir aprašymuose galima surasti didesnį Kebnekaisės aukštį (2111 m, 2114 m, 2117 m ir t.t.). Manoma, kad ateityje šiaurinė smailė pranoks tirpstančią pietinę ir perims aukščiausios vietos statusą.

Samių žemė

Esant palankiam orui, Kebnekaisės viršūnę galima pasiekti per 2 – 3 dienas, kai keliaujama nuo Nikaluoktos (Nikkaluokta) kaimo. Jis yra netoli nuo didžiausio Švedijos Laplandijos miesto Kirunos – žymaus dėl jo pakraštyje esančios ir didžiausios pasaulyje veikiančios geležies rūdos kasyklos. Daugelis Kirunos gyventojų dirba šioje kasykloje, o keliautojai gali autobusu nusileisti į 540 m gylį ir apžiūrėti geležies rūdos gavybai skirtą ekspoziciją.

Kiruna taip pat svarbi ir samiams – vietiniams gyventojams, nuo seniausių laikų gyvenantiems Skandinavijos šiaurėje ir išlaikiusiems šiaurės elnių auginimo tradiciją. Šiame mieste veikia samių parlamentas (Sametinget) ir samių kultūros centras (Samegarden), kuriame įrengtas nedidelis, bet informatyvus muziejus.

Dabar samiai jau negyvena kailiais dengtose palapinėse ir negano elnių važiuodami su šunų kinkiniu – tam naudojami modernūs sniegaeigiai. Tačiau tai samių žemė (Sapmi). Vietiniai jos nevadina Laplandija, o savęs lapiais – taip šį kraštą ir jos gyventojus pavadino atvykėliai.

Daugelyje skandinavų kalbų žodis „lapp“ reiškia drabužių lopą arba skiautę. Tad galima manyti, jog samiai buvo pavadinti lapiais dėl jų aprangos. Šiandien dedamos didžiulės pastangos išsaugoti klajoklišką samių kultūrą, unikalią kalbą, užburiančią muziką ir spalvingomis juostelėmis papuoštus tradicinius drabužius. Vietiniai džiūgauja, jog po ilgai užsitęsusio priespaudos laikotarpio pavyko sugrąžinti samių pasitikėjimą savimi ir pasididžiavimą savo kultūra.

Pradėjus kelionę pėsčiomis nuo Nikaluoktos kaimo galima sutikti vietinių gyventojų, kalbančių samių kalba. Kaip ir daugelyje prieškalnių vietovių, Ladjujohkos (Laddjujohka) upės slėnyje ganosi šiaurės elniai. Dažniausiai jie sutinkami atokiau nuo turistinių takų ir klajoja neaptvertose ganyklose, tačiau nėra visiškai laukiniai, nes turi šeimininkus, kuriems ir priklauso.

Vėlyvą pavasarį šiaurės elniai iškeliauja aukštyn slėniu į kalnus, o vasaros pabaigoje sugrįžta žemyn į labiau miškingas vietoves, kad per žiemą galėtų susirasti daugiau maisto. Šiaurės elnių žiemojimui žemumose priešinasi Švedijos miškų savininkai, tačiau samių bendruomenės stengiasi išsaugoti tradicines ganyklas, kurios tęsiasi nuo 50 iki 200 km ir yra padalintos į atskirus plotus pagal metų laikus. Iš viso Švedijoje priskaičiuojama apie 300 tūkst. šiaurės elnių.

Samiai Kebnekaisę dažniausiai vadina Katilo viršūne (Giebmegaisi), tačiau ji gana retai minima jų folklore. Seniau jie tikriausiai nežinojo, kad Kebnekaisė iškyla aukščiau kitų kalnų, todėl neskyrė jai ypatingo dėmesio. Tuo tarpu piečiau esantis ir labiau išraiškingas Akos (Ahkka) kalnas buvo laikomas šventu ir neretai būtent jam atitekdavo Laplandijos karalienės titulas.

Šiandien žinoma, kad tai penktoji pagal aukštį Švedijos viršūnė (2016 m), todėl ji mažiau populiari. Keliautojai neretai ją aplenkia ir dėl kopimo sudėtingumo. Šiuo požiūriu Akos kalnas pranoksta Kebnekaisę.

Pėsčiomis per medinius lieptus

Pirmoji žygio atkarpa nuo Nikaluoktos iki Kebnekaisės kalnų stoties tęsiasi apie 19 km palei Ladjujohkos upę ir ežerą. Tai puikiai sutvarkytas ir išilgai slėniu vedantis takas, kuris mažai kyla aukštyn, todėl paprastai įveikiamas per 5 – 6 valandas. Keliaujant šiuo maršrutu daugybę kartų tenka žingsniuoti mediniais lieptais, nutiestais per šlapesnes slėnio vietas. Keletą kartų tenka pereiti kabančiais metaliniais tiltais per upę.

Nuėjus pirmuosius penkis kilometrus, pasiekiama ežero pakrantėje įkurta stovyklavietė. Ten galima atsigerti, užkąsti ir net nusipirkti suvenyrų. Kartais vietiniai lauko pavėsinėje, kuri smagiai pavadinta „Lap Danalds“, kepa sumuštinius su elniena. Be to, šioje vietoje galima sutrumpinti maršrutą pėsčiomis šešiais kilometrais ir perplaukti ežerą laiveliu, nors plaukimas gana brangus – 160 kronų (54 litai) už kelionę į vieną pusę.

Skubantys ir daugiau pinigų turintys pasiekia Kebnekaisės kalnų stotį dar greičiau – vos per 10 min., nes pasinaudoja keletą kartų per dieną skraidančiu sraigtasparniu, tačiau šis patogumas dar brangesnis – 700 kronų (240 litų) žmogui su 20 kg kuprine.

Nors patys švedai dažnai nepraleidžia progos pasinaudoti transporto galimybėmis ir sako, jog taip galima išsaugoti daugiau jėgų tolimesniems žygiams, tačiau esant geram orui atsisakyti pasivaikščiojimo palei ežerą tikrai neverta.

Vasaros pabaigoje šalia kruopščiai įrengto tako raibuliuoja mėlynių ir bruknių laukai. Kur tik bepažvelgsi, gausybė geriausių grybų, ypač raudonviršių, kelia aukštyn savo kepures. Vietiniai patys nerenka miško gėrybių ir net atsigręždami stebisi mėlynėse paskendusiais lietuviais. Bent keletą metrų išsukus iš tako, galima tikėtis ir vertingesnių radybų – elnio pamestų ragų.

Skirtingai nei daugelyje Europos kalnų, Kebnekaisės apylinkėse nėra griežtesnių apribojimų dėl palapinių statymo, todėl keliautojai dažnai pasinaudoja galimybe neišlaidauti kalnų trobelėse ir daugiau laiko praleisti gamtoje. Atėjus žiemai, takas nuo Nikaluoktos iki Kebnekaisės kalnų stoties tampa puikia trasa slidininkams.

Kalnų stoties patogumai

Kebnekaisės kalnų stotis (Kebnekaise fjallstation) pastatyta 670 m aukštyje, šalia slėnyje iškylančio ir nuo vėjo stotį apsaugančio Kaipako kalno (772 m). Nors iš tolo ji primena tradicinę kalnų trobelę, tačiau tai tik pirmas ir klaidingas įspūdis. Kebnekaisės kalnų stotį sudaro keliolikos pastatų kompleksas, kuriame nustebina patogumai ir net prabanga, apie kurią kitur kalnuose būtų galima tik pasvajoti. Ne veltui patys švedai šią stotį vadina kalnų viešbučiu.

Pagrindinis pastatas skirtas administracijai ir restoranui. Ten veikia parduotuvė, kurioje galima įsigyti ne tik maisto produktų, suvenyrų ir žemėlapių, bet ir kalnams tinkamų drabužių. Vos įėjus per duris, keliautojus pasitinka dešimtys ir net šimtai batų porų – viduje per kilimus galima vaikščioti tik su šlepetėmis arba vienomis kojinėmis. Vakarais įsitaisius foteliuose prie liepsnojančio židinio galima žiūrėti filmus apie kalnus. Kadangi stotyje yra internetas, keletą kartų per dieną yra atnaujinamos orų prognozės.

Greta esančiame pastate įrengta didžiulė virtuvė ir valgomasis. Tereikia turėti maisto produktų, nes pasinaudoti galima ne tik viryklėmis, bet ir puodais, indais bei stalo įrankiais. Daugybė keliautojų ir skirtingi patiekalų kvapai sukuria išskirtinę nuotaiką šioje vietoje.

Čia pat galima pasimėgauti sauna ir atgauti jėgas po kelionės. Vietiniai kalnų gidai renka grupes kopimams į kalnus ir nuomoja reikalingą inventorių. Galima išsinuomoti ne tik alpinistines priemones, bet ir drabužius bei žygio batus.

Kituose nameliuose įrengti miegamieji. Ten pastatytos dviaukštės lovos, o kambariuose telpa iki keliolikos žmonių. Už papildomą mokestį galima gauti baltą patalynę. Atskiri kambariai įrengti drabužių ir batų džiovinimui. Kai kuriuose nameliuose įrengtos atskiros virtuvės ir valgomieji. Galima pažaisti net stalo žaidimus.

Toks komfortas pranoksta visus lūkesčius ir gali pasirodyti, jog kalnų stotis skirta išlepusiems turistams ir neatitinka įprasto kelionių stiliaus kalnuose. Tačiau tenka pripažinti, kad šioje vietoje švedai pastatė įspūdingą ir vertą dėmesio kompleksą, atitinkantį visus keliautojų poreikius, o nakvynė jame stipriai padidina šansus geriau pasiruošti pagrindiniam kopimui iki viršūnės.

Viršūnės šturmas

Aukščiausią Švedijos viršukalnę galima pasiekti keliais maršrutais nuo Kebnekaisės kalnų stoties. Aukščių skirtumas tarp viršūnės ir kalnų stoties yra nemenkas – daugiau nei 1400 m, todėl paprastai žygis aukštyn ir žemyn tęsiasi apie 12 – 15 valandų. Daugelis išeina link viršūnės anksti ryte, kad suspėtų sugrįžti į trobelę iki nakties.

Trumpiausias maršrutas vadinamas Rytų keliu (Ostraleden). Jo ilgis apie 20 km, tačiau jis veda per Bjorlingso ledyną, o paskui statesniu šlaitu kyla link Kebnekaisės pietinės keteros. Kiekvieną vasarą ledyne atsiranda properšos. Esant rūkui galima nesunkiai išklysti iš tako, o paskui nerasti patogiausios vietos kopimui statesniu šlaitu, kur yra įtvirtinti trosai.

Daugelis pasirinkusių šį maršrutą kopia lydimi vietinių gidų ir naudoja alpinistinį inventorių. Taip rekomenduoja ir Kebnekaisės kalnų stoties darbuotojai, tačiau esant giedram orui ne vienas keliautojas vis tiek pasiryžta eiti šiuo maršrutu savarankiškai.

Labiau populiarus, tačiau ilgesnis maršrutas vadinamas Vakarų keliu (Vastraleden). Jį pasirinkus, reikia žingsniuoti aukštyn Ladjujohkos upės slėniu, o paskui pasukti į šiaurę ir kopti palei šniokščiantį Kitelbackeno upelį, kuris teka iš Kebnekaisės šlaituose tirpstančių ledynų. Šis maršrutas yra kiek ilgesnis – apie 25 km, nes pasiekus 1198 m aukštį tenka daryti vakarų lankstą ir nuošaliau palikti stačiausius Kebnekaisės šlaitus. Tai tikras ištvermės išbandymas, nes pasiekus 1711 m aukščio Vieramvarės viršūnę, tenka leistis žemyn keletą šimtų metrų, o paskui vėl kopti aukštyn. Tas pat laukia grįžtant atgal.

Kopiant Vakarų keliu, ilgai nematyti pačios Kebnekaisės viršūnės. Jos snieguota smailė iškyla tik likus įveikti vos kelių šimtų metrų aukštį. Atrodo, lyg didžiulio akmenuoto lauko gale kažkas būtų supylęs sniego kalną. Tuomet ji primena ledo karūną ir iš tolo atrodo žymiai didesnė nei yra iš tiesų. Tik priėjus arčiau ir pradėjus kopti aukštyn jos dydis išaiškėja – pasirodo, jog pati smailė neaukštesnė už Šatrijos kalną.

Pietų šlaitas taip pat ne statesnis nei Žemaitijos milžino. Tačiau nuvertinti Kebnekaisę būtų neteisinga. Visas smailės šlaitas padengtas slidžiu ir vėjo nugairintu ledu, o viršuje nuolat pučia stiprūs vėjai. Drąsiau kopti aukštyn galima tik turint alpinistines kates, nes šiaurės ir rytų šlaitai pavojingai statūs. Viršūnėje vos keleto kvadratinių metrų aikštelė. Žemyn daugelis leidžiasi atsargiai čiuoždami.

Nuo aukščiausios Švedijos viršūnės Kebnekaisės (2104 m) atsiveria įspūdinga kalnų panorama. Jos neįmanoma palyginti su kitų Europos kalnų vaizdais. Tamsių uolienų šlaitus puošia balto sniego karūnos, o slėniuose plyti ledynų liežuviai. Sakoma, kad nuo čia galima matyti net 9% Švedijos teritorijos. Netoliese iškyla šiaurinė Kebnekaisės viršūnė, tačiau ją skiria gana siaura ir pusiau ledu padengta ketera. Tai pavojinga atkarpa, kurią galima įveikti tik turint alpinistinę įrangą. Jokio ženklo, kad tai aukščiausias šalies kalnas nėra. Matyt, dėl sniego ir negali būti.

Esant prastam orui keliautojai gali pasislėpti negyvenamose trobelėse, kurios pastatytos piečiau Kebnekaisės viršūnės, maždaug 1880 m aukštyje. Jos nėra didelės, tačiau keliasdešimt žmonių gali sutilpti. Ten galima surasti keliautojų registracijos knygą ir palikti įrašą apie save.

Vakarų kelias yra pažymėtas, todėl vietinis gidas nėra būtinas. Tačiau vis tiek reikia būti budriems, ypatingai kopiant sutemus arba per rūką. Tuomet galima nepastebėti raudonai pažymėtų akmenų ir nesunkiai išklysti iš tako. Statesnėse vietose yra daug žemyn iš po batų slystančių akmenų. Po saulėtos dienos upeliai patvinsta ir juos pereiti tampa labiau sudėtinga.

Daugiau ekstremalesnių emocijų trokštantys pasirenka dar kitą maršrutą iki viršūnės. Jie nenakvoja Kebnekaisės kalnų stotyje, o keliauja iki šiauriau esančios Tarfalos trobelės. Kitą dieną jie kopia per ledyną, kol pasiekia šiaurinę Kebnekaisės keterą ir per šiaurinę viršūnės smailę pasiekia aukščiausią vietą. Tai sudėtingiausias maršrutas, todėl kopiantys naudoja alpinistinę įrangą ir eina susirišę virvėmis.

Žygeiviški patarimai

Geriausias metas kopti į Kebnekaisės viršūnę prasideda nuo liepos pradžios, kai pradeda tirpti per žiemą susikaupęs sniegas, ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos. Tačiau net ir tuomet gali užklupti vėsesnis oras, stiprus vėjas ir ilgalaikis lietus, o kalno šlaitai apsipilti šviežiu sniegu. Čia dažniausiai praverčia žieminės kepurės, pirštinės ir šiltesni drabužiai.

Vasarą viršūnėje oro temperatūra gali nukristi iki dešimties laipsnių žemiau nulio, slėnyje prie kalnų stoties gali būti vos keletas laipsnių šilumos. Tačiau giedromis dienomis saulė sušildo orą prie viršūnės iki dešimties laipsnių šilumos, tuomet galima kopti apsirengus marškinėlius trumpomis rankovėmis.

Daugiau galimybių pasiekti viršūnę atsiranda planuojant 2 – 3 nakvynes Kebnekaisės kalnų stotyje arba palapinėje netoli jos. Tuomet galima sekti orų prognozes ir laiku pasinaudoti geriausia proga. Be to, Kebnekaisės kalnų stotyje galima palikti dalį savo daiktų ir taip palengvinti kuprinių svorį. Svarbu nepamiršti prožektorių – galbūt teks kopti naktį, nors vasaromis šiauriau poliarinio rato net ir naktį būna gana šviesu.

Maisto produktai ir patiekalai kalnų stotyje gana brangūs, todėl verta atsinešti kiek galima daugiau maisto, nupirkto Kirunos mieste ar net atsigabento iš Lietuvos. Vasarą slėniuose aprimus vėjui, keliautojus užpuola uodai, todėl nuo jų apsaugančių priemonių tikrai prireiks.

Jaunųjų žygeivių pergalė

2009 m. rugpjūčio 21 d. Kebnekaisės viršūnę pasiekė Kauno jėzuitų gimnazijos žygeiviai ir jų draugai. Vakarų kelią pasirinkusi aštuoniolikos žmonių komanda sėmingai įkopė aukštyn ir tuo pačiu maršrutu nusileido žemyn. Tačiau laikytis pradžioje sumanyto kopimo tvarkaraščio nepavyko. Pirmą žygio dieną pasiekus Kebnekaisės kalnų stotį, dangus apsiniaukė, temperatūra nukrito vos iki dviejų laipsnių šilumos ir pradėjo lyti.

Daugelis trobelėje įsikūrusių švedų nusprendė atidėti kopimą į viršūnę ir pabandyti kitą kartą. Tačiau jaunieji žygeiviai iš Lietuvos apie kitą progą negalvojo ir veržte veržėsi aukštyn. Buvo nuspręsta vieną dieną laukti geresnio oro, o paskui pasinaudoti poliarinės nakties šviesa ir per parą įveikti dvigubą maršrutą. Ne vienam švedui tai sukėlė didelę nuostabą ir jie skubėjo perspėti, kad tai gali padaryti tik labai patyrę ir daug ištvermės turintys žygeiviai.

Kai 2 valandą nakties žygeivių kuprinės jau buvo ant pečių, visi kiti dar miegojo. Teko prožektoriais pasišviesti taką ir taip kopti aukštyn. Po keleto valandų debesys pradėjo sklaidytis ir tarsi leistis į slėnius, pro rūkus prasimušė pirmieji tekančios saulės spinduliai. Poilsio sustojimai buvo trumpi, nes atšiaurus vėjas greitai įveikdavo visus šiltus drabužius ir vertė sparčiai judėti pirmyn.

Kopiantieji jautė didžiulį palaikymą iš draugų, tėvų ir mokytojų, nes į telefonus plūdo žinutes. Galbūt todėl debesys stebuklingai traukėsi iš kelio ir tarsi atvėrė kelią iki viršūnės.

Ant Kebnekaisės ledo karūnos suplevėsavo Lietuvos tūkstantmečio ir Kauno jėzuitų gimnazijos vėliavos. Viršūnė buvo pasiekta ir šypsenos nušvito jaunųjų žygeivių veiduose. Tačiau žygis nesibaigė, nes tądien dar reikėjo nusileisti žemyn ir sugrįžti iki pat Nikaluoktos kaimo. Žygiuojant paskutinius kilometrus, vėl prireikė prožektorių, nes artėjo vidurnaktis. Tai buvo įsimintina para, nes jaunųjų keliautojų žygis užtruko ilgiau nei 21 valandą, buvo įveiktas 1550 m aukščių skirtumas ir dar daugiau nusileista žemyn, iš viso pėsčiomis nueitas apie 44 km atstumas.

Kopdami Švedijos Laplandijos kalnuose žygeiviai apsirengė ryškiai žalius marškinėlius, prisirišo žalius kaspinus, pamainomis nešė žalią vėliavą su užrašu „Individuality unites us“ (liet. „Mus vienija išskirtinumas“). Sutiktiems žmonėms buvo dalinami lipdukai su šiuo šūkiu.

Žygeiviai buvo priimti Kirunoje įsikūrusiame samių parlamente, kurio atstovams įteikė tradicinės lietuviškos juodos duonos. Jauni ir neabejingi žmonės linkėjo visiems būti vieningiems, nepaisant kultūrinių skirtumų.

Savo kopimą žygeiviai paskyrė Lietuvos tūkstantmečiui, Kauno jėzuitų gimnazijos 360 metų jubiliejui, visoms mažoms tautoms ir žmonėms, kurie stengiasi išlikti saviti globaliame pasaulyje, turėti tvirtą racionalią nuomonę ir stiprų tikėjimą. Jaunieji žygeiviai galėjo pajusti, kad jie taip pat atsakingi už pasaulinės darnos kūrimą ir padėti mažoms tautoms net gyvendami už tūkstančių kilometrų.

Švedijos Laplandijos princesė Kebnekaisė maloniai priėmė jaunus žmones ir suteikė ne vieną įsimintiną pamoką. Tą kartą ji neleido suabejoti savo didybe ir įrodė, jog kalnuose nebūna sėkmės be ryžto, susitelkimo ir tikėjimo. Ilgo žygio išvarginti, tačiau Kebnekaisės globojami žygeiviai buvo saugiai palydėti namų link. Šiandien jie ragina kiekvieną išbandyti save ir pasiekti Kebnekaisės ledo karūną.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)