Vienas jų – Adomas Svirskas, kurio kelionių maršrutai susiraizgę beveik aplink visą Žemės kamuolį. Ištikimas keliautojo „draugas“ – fotoaparatas. Nuotraukos iš egzotiškų ir atokių kampelių – lyg išryškinta prisiminimų juostelė, sustabdžiusi dalelę matyto ir pajausto pasaulio grožio.

Papasakokite apie save – kuo dirbate, ką veikiate?

Profesijos prasme esu „tiksliukas“ – informatikos mokslo atstovas. Šiuo metu dirbu tyrėju Prancūzijos pietuose, Europos mokslo ir technologijų parke „Sophia-Antipolis“ esančiame tyrimų centre EURECOM, kuris rengia telekomunikacijų bei kompiuterių tinklų specialistus. Taip pat bendradarbiauju su Kingstono universitetu Londone bei vadovauju keleto VU Matematikos ir informatikos fakulteto studentų kursiniams bei magistriniams darbams. Dabartinių tyrimų bei profesinių interesų sritis – šiuolaikinių interneto galimybių naudojimas verslo ir viešojo sektoriaus uždaviniams spręsti, sistemų saugumas.

Vien darbu gyvas nebūsi – mėgstu kalnus ir šiaip keliauti, fotografuoti, slidinėti...

Žiūriu į gausybę Jūsų nuotraukų iš įvairiausių pasaulio kampelių ir svarstau – kas Jus nešioja po svietą? Darbo reikalai, turisto azartas?..

Kelionių prasme man išties pasisekė – taip jau susiklostė, kad pastaruosius dešimt metų teko gyventi JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Prancūzijoje. Tad norom nenorom teko keliauti, kartais pačiam pasirenkant kur, o kartais tiesiog „paridenant kauliuką“ ir laukiant „kas iškris“. 1999-aisiais gavau kvietimą metus dėstyti viename JAV universitete. Kadangi tokie „pokštai“ nutinka ne taip dažnai, neilgai svarsčius buvo nuspręsta priimti iššūkį ir nešini keletu lagaminų su žmona Diana atsidūrėme šaltomis žiemomis garsėjančioje Minesotoje.

Po metų vėl nusprendžiau „paridenti kauliuką“ – ieškoti darbo komerciniame IT sektoriuje. Kiek pasivartęs ant briaunos tarp Floridos ir Teksaso (tą pačią savaitę teko skristi į interviu abiejose valstijose), kauliukas nusviro pastarojo pusėn, ir vėsią Minesotą teko iškeisti į karštą kaip keptuvė Teksasą. Buvo nerūpestingi 2000-ieji, „dot-com boom“ metai, kai firmos darbuotojus linksmindavo nesibaigiančiais vakarėliais, greitaeigiais kateriais, išvykomis... Visa tai atrode siurrealistiška, šiek tiek netikra, įtartina ir per daug gerai. Iš tiesų taip ir buvo, kaip parodė netolima ateitis.

O „kelionių kauliukas“ ritosi toliau – Londonas, Štutgartas, Briuselis... Kingstono universitetą keitė Vilniaus universitetas... Tačiau... vėl nutiko šis tas netikėto – pamatęs darbo skelbimą apie galimybę įsijungti į vieno Prancūzijos tyrimų centro veiklą nusiunčiau prašymą. Beveik po pusmečio sulaukiau žinutės su klausimu, ar mane tebedomina šis darbas. Taip atsidūriau Prancūzijoje.

Kuo ypatinga pietų Prancūzija? Kuo ši šalis Jus žavi?

2006-ųjų rugsėjis mane pasitiko mėlyna jūra, Prancūzijos žydrosios pakrantės šiluma, Kanų bei Monako blizgesiu, Nicos „belle époque“ stiliaus elegancija, Antibų uosto superjachtomis. Gamtos grožis bei klimatas pakeri kiekvieną čia atvykusį, o įdomybių gausa tiesiog susuka galvą. Miestai, miesteliai ir kaimai, kurių pietietiškas koloritas, siauros akmenimis grįstos gatvelės, gelsvi namai mėlynomis langinėmis puikiai dera prie įstabaus kraštovaizdžio, kintančio bematant – jūros pakrantę ir gana aukštus (per 2500 m) kalnus skiria tik 70 kilometrų.

Kultūrinis regiono gyvenimas taip pat turtingas – daug muziejų, galerijų. Šiuose kraštuose gyveno ir kūrė žymūs dailininkai – P. Pikaso (kaipsyk gyvenu Mougins kaimelyje, kuriame jis praleido paskutinį gyvenimo tarpsnį), Renuaras, Sezanas, Matisas ir kiti. O ką jau kalbėti apie Kanų kino festivalį, Monako Grand Prix, Monte Karlo ralį, įvairias regatas, kitus renginius bei puikias sąlygas aktyviam poilsiui.

Tačiau tenka padaryti išvadą, kad čia nėra gryna Prancūzija – per didelė „glamūro“ įtaka, per daug atvykėlių iš kitų šalių, visa tai sukuria kosmopolitinę aplinką, ypač pakrantėje ir Monake. Tai lyg siurrealistinė zona, kurioje kartais neaišku, kas yra tikra, o kas – tarsi scenos dekoracijos. Tolėliau nuo kranto, be abejo, rasime tikresnę Prancūziją, kiek mažiau paveiktą masinio turizmo.

Manasis Prancūzijos pažinimas neapsiriboja vien pakrante, teko pakeliauti ir po kitus regionus: Šampanę ir Konjaką, Dordonę ir Provansą, na ir, žinoma, aplankyti Paryžių. Ši šalis žavi daugeliu dalykų – ir gamta, ir žmonių sugebėjimu džiaugtis gyvenimu, vadinamuoju „l‘art de vivre“. Tai liudija tiek prancūzų maisto gaminimo bei valgymo tradicijos, tiek kasdienis žmonių bendravimas, jis be skubos, dėmesys sutelkiamas į tos akimirkos pašnekovą, nors kartais vieta ir laikas pašnekesiui rodosi neįprasti atvykėlio akims – tarkime, prie supermarketo kasos.

Sossusvlei kopos, Namibija. Adomo Svirsko nuotr.

Rašytoja J. Ivanauskaitė knygoje „Kelionių magija“ rašė: „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija. Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius.“ Ar pritartumėt šiai nuomonei? Ką Jūs pavadintumėt kelionės magija?

Turbūt bandyti atsakyti į klausimą apie kelionės magiją visai dera sėdint lėktuve – kaip tik laukiu pakilimo skrydžiui iš Rygos į Nicą, grįžtu namo po trumpos viešnagės Vilniuje. Turiu porą valandų netrukdomas pagalvoti apie tai, ką man iš tiesų duoda kelionės ir kokia jų prasmė, išskyrus tą banalųjį „iš taško A į tašką B“ aspektą.

Iš tiesų man kiekviena kelionė, net pati „nuobodžiausia“ darbinė, dešimtis kartų skristais maršrutais, yra kaskart nauja, žadanti ką nors nepažinta – gal vaizdą pro langą, gal įdomų pakeleivį, netikėtą kadrą fotografijai, o gal įdomią parodą ar koncertą mieste, į kurį vykstu. Kaskart keliaudamas lyg vaikas džiaugiuosi tuo, kad galėsiu pamatyti ir patirti ką nors nauja, pajusti naują aplinką, sutikti naujų žmonių. Apima geras jausmas lėktuvui kylant ar leidžiantis – nuotykis prasideda, o gal tęsiasi, gyvenimo pulsas juntamas kaip niekad.

Norint tai patirti, nebūtinos ilgos kelionės į egzotiškas šalis ar didelės pinigų sumos, nebūtinai tai turi būti ir lėktuvas, nors pastarasis būdas leidžia „teleportuotis“ kur kas greičiau, ryškiau jaučiant kontrastus. Neretai renkuosi skrydžius su ilgesniais persėdimais, „nepatogų“ skrydžių laiką – tai leidžia patirti daugiau, tarkime, praleisti keletą valandų kokiame nors mieste, kuriame tenka persėsti į kitą lėktuvą.

Šia prasme mano favoritas turbūt yra Ciūrichas, persėdant jame neretai galima pasirinkti netrumpą laiką tarp skrydžių. Belieka nuvykti iš oro uosto į miestą ir vaikštant po senamiestį ar plaukiojant laivu po ežerą visiškai atsijungti nuo kelionės rūpesčių, koncentruotis tik į tai, kas įdomiai atrodo pro fotoaparato vaizdo ieškiklį, ar šiaip bastytis stebint miestą ir žmones. Puikios emocijos garantuotos. Mėgstu taip sustoti ir Prahoje, Kopenhagoje, Vienoje...

Emocinis užtaisas, esant menkiausiai progai leistis į kelionę, dažnai padeda nudirbti darbus, kurie reikalauja nekasdieniško nusiteikimo. Prieš porą metų, jau gyvenant Prancūzijoje, teko dėstyti kursą VU Matematikos ir informatikos fakulteto magistrantams. Reikėjo dėstytojo tam tikrai temai, pagal mano parašytą mokymo priemonę, bet galinčių bei norinčių nebuvo daug – kai kam per toli važinėti iš Baltupių, kai kam iš Klaipėdos, tad pasirodė, jog man iš Nicos nebus per toli – atstumai juk dažnai netiesiniai.

Mintis tai įgyvendinti pačiam kilo grįžtant iš kažkur namo, skrendant virš Alpių – pusiau juokais pamąsčiau: „Norėtųsi šį grožį matyti dažniau...“ Netrukus sekė trys įtempti mėnesiai, per kuriuos dešimt kartų skridau į Vilnių vesti šeštadieninių užsiėmimų. Fiziškai tai vargino ir sujaukdavo bet kokį „normalų“ ritmą, tačiau emociškai buvo labai stipri teigiama patirtis, gyvenimas „bėgime“, kaip dainavo „Fojė“. Studentai buvo patenkinti, paskaitos labai neįprastos formos ir stiliaus atžvilgiu. Visa tai buvo „draivas“ ir skatino stengtis. Akivaizdu, kad be kelionių „bacilos“ tai įgyvendinti būtų kur kas sunkiau.

Kartais būna ir atvirkščiai – darbai sudėliojami taip, kad atsirastų kelionės. Vienas mano bosų Londone pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė: „Adomai, tik pasirink įdomias vietas konferencijoms ir kitiems panašiems renginiams, kitaip neapmokėsiu kelionių, stilius turi būti išlaikytas.“ Tokiu stiliumi teko aplankyti daug įdomių šalių, iš tolimesnių paminėčiau Braziliją, Čilę, Namibiją, Japoniją, Tailandą, taip pat daugelį vietų JAV ir, žinoma, išmaišyti Europą.

Tiesa, ne visada pasiseka suderinti darbą ir pažintines keliones, kartais aistra keliauti palengvina ir asmeninę sąskaitą. Neretai tai yra ir investicija į ateitį – šiemet aplankiau porą renginių JAV, kur siekiau susirasti informacijos, praplėsti profesinį akiratį. Įsukus kelionių ir darbo smagratį bei derinant abu pomėgius susikuria „ekosistema“, kuri savaime generuoja teigiamą energiją. Neatskiriama šios sistemos dalis – fotografija. Fotografija taip pat padėjo susirasti daug mielų draugų bei įdomių žmonių ir Lietuvoje.

Taigi kelionės ir judėjimas skatina bei lavina atvirą žvilgsnį į aplinką ir žmones – sutinku daug naujų pažįstamų, su kai kuriais užsimezga įdomus bendravimas, tai praturtina ir įkvepia. Nicoje turime „anglų ir prancūzų“ klubą, kuriame renkasi žmonės, atvykstantys iš viso pasaulio ir norintys įdomiai praleisti laiką. Tai leidžia susipažinti su įvairiomis kultūromis. Štai neseniai teko dalyvauti Pietų Afrikos bendruomenės troškinių virimo čempionate (kaip stebėtojui ragautojui), sužinoti apie nacionalinius afrikanerių patiekalus bei tradicijas. Be abejo, keliaujant tenka pažinti ne tik šalis ar miestus, bet ir save – sutinku su rašytoja J. Ivanauskaite.

Ar kokia nors šalis sukėlė kultūrinį (ar kitokį) šoką? O gal daug keliaujant nustebti vis sunkiau?

Iš tiesų, daug keliaujant tarsi nesunku atbukti, stebėtis dažnai tarsi nebėra kuo, tačiau nuolat nutinka įvairių netikėtumų, kurie paneigia tą žinojimą. Aš kaskart su vaikiška nuostaba ir dėkingumu, kad tai man skirta, leidžiuos į kelionę, į daug ką žvelgdamas taip, tarsi matyčiau pirmą kartą – tai leidžia stebėtis, džiaugtis, atrasti. Esu dėkingas savo tėvams, kurie padėjo man susiformuoti tokį požiūrį nuo vaikystės pratindami prie kelionių, pagal galimybes tai noriu perteikti ir savo sūnui Karoliui.

Daug keliavau jau studijuodamas – baidarės, pėsčiųjų žygiai Lietuvoje, kelionės į kalnus – dviračiais, slidėmis, rimtesni kalnų žygiai į Kaukazą, Fanus, Pamyrą buvo puikūs potyriai. Kartą teko vienam grįžti iš Pamyro į Lietuva, tai truko savaitę. Tranzavau, skridau lėktuvu kalnų tarpekliais, penkias paras važiavau iš Dušanbė į Maskvą traukiniu, pasibaigus pinigams Maskvoje teko rinkti butelius ir ieškoti, kur juos priduoti, norint nusipirkti batoną ir pieno – dabar prisimenu tai su šypsena.

Šios ankstyvosios kelionės galbūt galėtų pretenduoti į kultūrinio šoko atvejus, nors labai smarkaus šoko nesu patyręs, kol kas nebuvau tikrai ekstremaliose šalyse ar situacijose, kurios tiesiogiai pavojingos gyvybei ar saugumui.

Savo kelionių bacila stengiuosi užkrėsti ir kitus, štai su kolege Jelena, kurią sutikau tarp VU magistrantų beskraidydamas dėstyti į Vilnių, vėliau jai tapus EURECOM bendradarbe, esame kūrybiškai suplanavę ne vieną darbinę kelionę. Buvo malonu matyti, kaip ji pati pradėjo kurti labai išradingus kelionių planus.

Dažnai tai yra kur kas svarbiau nei pinigai. Pastarieji gali nupirkti kelionę, tačiau atvira širdis, platus žvilgsnis į pasaulį bei nestandartinis mąstymas tikrai suteiks daugiau progų ir pasitenkinimo. Šito visiems nuoširdžiai palinkėsiu – išnaudoti ir susikurti progas kelionėms, nepriklausomai nuo jų trukmės ar atstumų! Mano mėgstamas posakis – „Gyvenime svarbiau ne kelionės tikslas, bet pati kelionė.“