Planuojant kalnų žygį Pietų Amerikoje (Argentinoje, kartais vadinamoje Pasaulio kraštu), teko pasidomėti geografija ir istorija šalies, į kurią susirengiau vykti, gamtinėmis ir klimatinėmis sąlygomis, kurias teks patirti. Apie Argentiną yra parašyta ne viena knyga, todėl paminėsiu tik kai kuriuos geografijos bei istorijos faktus, padedančius šiek tiek charakterizuoti šalį bei Andų kalnus.
Taigi palei vakarinę Pietų Amerikos pakrantę driekiasi Andai (isp. Cordillera de los Andes) – ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, sudaranti pietinę Kordiljerų dalį. Ji tęsiasi apie 7 - 8 tūkst. km per septynias Pietų Amerikos valstybių teritorijas, plotis – iki 600 km.
Tai taip pat ir viena iš aukščiausių kalnų sistemų Žemėje, nes Pietiniuose (Čilės – Argentinos) Anduose yra aukščiausias kalnas Amerikos kontinente ir visame Pietų Pusrutulyje – Akonkagva (isp. Aconcagua) – 6962 m., dar vienų vadinamas „Amerikos milžinu”, kitų - „Akmeniniu sargybiniu” (Ackon Cahuak - indėnų kečua kalba). Netoli nuo jo yra tokios stambios viršukalnės kaip Tupungatas (6800 m) ir Mersedarijas (6770 m). Sniego linija čia labai aukšta – apie 6000 m.
Centriniuose ir Šiauriniuose Anduose taip pat galime priskaičiuoti daugiau nei dešimtį panašaus aukščio ir dar daugiau žemesnių užgesusių bei veikiančių ugnikalnių. Vidutinis Andų aukštis – apie 4000 m. Dėl okeaninės Naskos ir žemyninės Pietų Amerikos tektoninių plokščių sąveikos Andai yra vulkaniškai ir seismiškai labai aktyvūs (pakyla aukštyn apie 10 cm per 100 metų).
Iš Andų išteka didžiausia Pietų Amerikos upė Amazonė ir daug kitų didžiųjų žemyno upių, kadangi išilgai Andų tęsiasi vandenskyra tarp Atlanto ir Ramiojo vandenyno, taip pat plyti aukščiausiai virš jūros lygio esantis paslaptingasis Titikakos ežeras.
Klimatas Anduose labai įvairus, nes jie driekiasi per šešias klimatines zonas. Čilės – Argentinos Anduose (kur buvo planuotas žygis) klimatas subtropinis, vyrauja sausi subtropiniai miškai ir krūmynai, aukštikalnėse - sausos stepės. Vakarinius kalnų šlaitus gana gausiai drėkina žiemos ciklonai, tačiau ne tiek daug, kaip judant į pietus – Patagonijos Anduose (aukščiausias taškas – Šv.Valentino kalnas – 4058 m).
Planuojant žygį kalnuose, visada tenka įvertinti atitinkamos vietovės reljefo bei klimato ypatybes, sužinoti palankiausius žygiui mėnesius (priklausomai nuo saulėtų ir lietingų dienų skaičiaus), nors šiuo metu (keičiantis Žemės klimatui) ankstesnių stebėjimų duomenys ne visada pasitvirtina. Nors į Pietų Ameriką buvo planuota išvykti 2008 m. sausio arba vasario mėnesį (geriausias laikas kopimui), tačiau dėl objektyvių priežasčių išskristi iš Madrido į Buenos Aires pavyko tik kovo pradžioje.
Atskridus į Buenos Aires paaiškėjo, kad mano bagažas (kuprinė su visa alpinisto apranga) atsilikęs nuo reiso Barselonoje (kur atskridau iš Rygos), geriausiu atveju bus atgabentas iš Madrido po 12 valandų (faktiškai teko laukti 16 valandų...). Teko nusiraminti ir reisiniu autobusu išvykti į miesto centrą, nes reikėjo nusipirkti bilietą skrydžiui (vietiniai skrydžiai vyko visai iš kito oro uosto) į Mendosą – miestą vakarų Argentinoje, Andų kalnų pašlaitėje.
Kai iki miesto centro teko važiuoti dvi valandas, tada ir įsitikinau, ką reiškia Didžiosios Buenos Airės - tai vienas didžiausių Pietų Amerikos miestų, visoje miesto metropolijoje gyvena apie 11,6 mln. gyventojų, nors pačioje federacinėje sostinėje (Capital Federal) – tik apie 2,7 mln. gyventojų. Nuo 1994 m. miestas turi autonominį statusą ir formaliai vadinamas Ciudad Autonoma de Buenos Aires. Bet nenustebkite, nes pirmasis miesto pavadinimas buvo dar ilgesnis – Ciudad de la Santisima Trinidad y Puerto de Santa Maria de los Buenos Aires (,,Švenčiausiosios Trejybės ir Gerų orų Šv. Marijos uosto miestas”), ir įsiminti tikrai nesunku...
XX a. pradžioje į Buenos Aires atvyko ne viena imigrantų iš Europos banga, daugiausia imigravo ispanų ir italų, nemažai vokiečių, portugalų, lenkų, airių, prancūzų ir anglų. Per 60 metų gyventojų padaugėjo nuo 0,5 mln. iki 3 mln. Dauguma Argentinos lietuvių imigrantų taip pat gyvena Argentinos sostinėje bei jos apylinkėse (daugiausia Aveljanedoje).
Apskritai gyventojų daugumą Argentinoje sudaro ispanų kolonistų palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę italai ir ispanai (apie 97 proc. gyventojų yra baltaodžiai, dauguma miestiečių – Romos katalikai). Čiabuviai - indėnai (gvaraniai, kečujai, mapučiai, mokovi ir kt.) gyvena šalies šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose, jų išlikę tik apie 0,5 mln.
Vienintelė valstybinė Argentinos kalba yra ispanų (tik Korienteso provincijoje valstybinės kalbos statusą turi ir gvaranių kalba). Prieš keliolika metų ir man teko šiek tiek pramokti ispaniškų pokalbių, todėl kalbėdamas angliškai galėjau vieną kitą ispanišką žodį įterpti.
Kai pagaliau iš Madrido „atskrido” mano kuprinė, iki skrydžio į Mendosą buvo likę apie 2 - 3 valandos, tačiau kol pervažiavau į kitą oro uostą, liko tik keliolika minučių (visi keleiviai jau sėdėjo lėktuve), bet ir mane paskubomis įlaipino, net kuprinės nesvėrę. Nuo Buenos Airių iki Mendosos yra 1037 km, todėl ir skridau lėktuvu, norėdamas greičiau į Andus iškeliauti.
Argentina (oficialiai vadinama Argentinos Respublika) yra didelė šalis – tai antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė ir aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus – 1400 km, todėl reikėtų nemažai laiko paskirti, norint ją apkeliauti. Tačiau mano tikslas buvo tik pasiekti Mendosos provincijos centrą – Mendosą, iš ten – Akonkagvos kalną.
Atsidūręs Pietų Amerikoje, negalėjau neprisiminti, kad čia nuo 1437 iki 1572 metų egzistavo inkų valstybė (imperija), kuri nuolat plėtėsi (užkariavimais arba taikios asimiliacijos būdu), prijungus didelę žemyno vakarų dalį Andų kalnuose. Inkai (jų vadas – Pačakutis Jupankis) sukūrė valstybę, apimančią dabartinių Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijas, taip pat Kolumbijos, Čilės bei Argentinos dalis.
Valstybės centras buvo Kusko miestas (dabartinėje Peru), vėliau pramintas Tauatinsujų imperijos centru. Inkų imperijos valdovas turėjo du titulus – Sapa Inca („Vienintelis valdovas”) ir Intip Kori („Saulės sūnus”). Oficiali valstybės kalba buvo kečua kalba (bet inkai neturėjo rašto), tačiau buvo vartojamos ir kitos vietinės kalbos.
Tauatinsuju imperija iš esmės buvo federacija, kurią sudarė inkos (valdovo) vadovaujama centrinė šalies dalis ir trys provincijos (Šiaurės, Rytinė ir Pietvakarių). Visoje valstybėje buvo diegiamas inkų dievų garbinimas. Jeigu užkariautų arba taikiai prisijungusių valstybėlių ar sričių gyventojai pripažindavo aukščiausiu dievu Inkų Saulės dievą Inti (svarbiausią jų garbinamą dievą), tai jiems buvo leidžiama toliau garbinti ir savuosius dievus.
1532 m. į Peru pakrantę atvyko ispanų konkistadorai, vadovaujami Fransisko Pisaro. Nors jo pajėgas sudarė tik apie 200 vyrų (iš jų 20 muškietininkų, 27 raiteliai), tačiau jos greitai padidėjo iki kelių tūkstančių karių, prisijungus kai kurioms inkų nukariautoms ir pavergtoms indėnų gentims. Inkų imperijos sostinę ispanai paėmė 1536 m. Kalnuotame Vilkabambos regione inkų valdovai ispanams priešinosi dar 30 metų, tačiau 1572 m. konkistadorai paėmė į nelaisvę paskutinįjį inkų valdovą Tupac Amaru ir nukirto jam galvą. Tai buvo Tauatinsuju imperijos egzistavimo pabaiga...
Taigi, sėkmingai atskridau į Mendosą (isp. Mendoza) – vienos iš 23 Argentinos provincijų centrą. Mendosos provincijos visa vakarinė riba - tai Andų kalnų grandinė su aukščiausia viso žemyno vieta – Akonkagvos kalnu (taip pat ir siena su Čilės Respublika). Didžioji provincijos dalis – lygumos, klimatas - subtropinis, kontinentinis (vasaros labai karštos, žiemos palyginti šaltos), vyrauja sausi ir saulėti orai, didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas. Rytiniu provincijos pakraščiu teka Desaguaderas, o per provinciją, iš kalnų, jo intakai – Tunujanas, Djamantė, Atuelis ir Mendosa. Dauguma upių patvenktos, nes sausros metu jos beveik išdžiūsta. Yra keli gamtos rezervatai, jų tarpe – Akonkagvos, Tupungato ir kt.
Mendosos provincijoje labai išvystyta vynuogininkystė (70 proc. šalies vyno produkcijos), sodininkystė (obuoliai, slyvos, kriaušės, alyvuogės, vyšnios, persikai, svarainiai), daržininkystė ir bitininkystė, todėl provinciją gausiai lanko turistai ne vien dėl Andų kalnų. Provincijoje gyvena pusantro milijono gyventojų (visoje Argentinoje gyvena apie 40 mln.), iš jų daugiau nei pusė priklauso Mendosai su apylinkėmis, nors pačiame mieste gyvena tik apie 115 tūkst. gyventojų.
Gal dabar reikėtų pažvelgti ir į kelionės užrašus, ką ten suspėjau užsirašyti...
2008 m. kovo 6 d. Apsigyvenus viename iš nedidelių Mendosos turistinių viešbutukų paaiškėjo, kad daugumos kelionių agentūrų kalnų gidai jau sugrįžę iš kalnų, nes baigėsi tinkamas kopimui sezonas. Vis tik pavyko surasti vieną ispanų kilmės kalnų gidą, vardu Andre (Andres), kuriam reikėjo pinigų (mat statėsi namą Mendosos priemiestyje), žinoma, suderėjus, kad mokėsiu dvigubai, nei sezono metu. Žygiui pasiruošėme per dvi dienas: gautas oficialus Akonkagvos Provincijos parko administracijos leidimas (už jį reikia sumokėti) žygiui į Akonkagvą, buvo papildomai išsinuomoti kai kurie žygio reikmenys bei inventorius, apranga bei plastikiniai batai, paruoštos maisto atsargos ir kuras žygiui.
03. 08. Pasikrovę visą mantą į mikroautobusą, išvykome į Penitentes turistinę gyvenvietę (netoli Puente del Inca miestelio). Kelias netrumpas, gal apie 180 km, vedantis link pagrindinio Andų kalnagūbrio, skiriančio Argentiną nuo Čilės. Kalnagūbriai abiejose kelio pusėse įspūdingi, kai kur pasitaiko ir tuneliai. Penitentes pasiekėme apie 16 val., apsigyvenus viešbutyje dar turėjau laiko kelias valandas pavaikščioti po apylinkes, palypėti kalno šlaitu ir pažvelgti į slėnį iš viršaus.
03. 09. Po pusryčių greitai susiruošiame (visa manta supakuota iš vakaro) kelionei, liko nuvažiuoti tik apie 25 km iki įėjimo į Akonkagvos Provincijos parką. Pravažiavę Puente del Inca (2720 m) gyvenvietę, iš pagrindinio kelio pasukame į dešinę, kur už kelių kilometrų yra parko kontrolinis postas. Parko reindžeris užregistravo mūsų leidimą ir toliau iškeliavome pėsčiomis. Dienos žygiui reikalingus daiktus, atsarginius drabužius, maistą ir vandenį nešėme patys mažesnėse (atsarginėse) kuprinėse. Mūsų pagrindinę mantą (alpinisto reikmenis, maisto ir kuro atsargas) į bazinę stovyklavietę – Campo Base Plaza de Mulas - gabeno mulų varovas (vietinis indėnas) su mulais.
Praeiname pro nedidelį ežerėlį (Laguna Horcones – 2950 m aukštyje), po to prieiname pakabinamą tiltą per sraunią upę (Rio Horcones). Paaiškėja įdomus faktas, kad šiame slėnyje ir netoliese esančiuose kalnuose buvo filmuojamas (atskiros dalys) daugeliui žinomas filmas „Septyneri metai Tibete” (nes filmo kūrėjai negavę leidimo filmuoti Tibete). Pirmąją žygio dieną oras nebuvo palankus - debesuota, net palijo, vėliau dulksna ir rūkas. Nuėjome apie 10 km, kol pasiekėme stovyklavietę Campo Confluencia (3400 m).
03. 10. Palikę pagrindinę savo mantą stovyklavietėje, su kalnų gidu iškeliaujame į aklimatizacijai skirtą žygį prie pietinio Akonkagvos kalno šlaito esančią stovyklavietę - Plaza Francia (4200 m). Žygis nelengvas, labai vėjuota, debesuota, šalta, bet įdomu stebėti sniego pūgą, siaučiančią Akonkagvos kalno viršūnėje (ta pūga siautėjo visą savaitę, net ir mums vėliau kopiant į viršukalnę iš šiaurinės pusės). Vėlai vakare grįžome į apatinę stovyklavietę, tačiau buvome taip pavargę, kad kitą dieną nusprendėme ilsėtis.
03. 12. Po poilsio dienos (03. 11) kitą dieną mūsų laukė ilgas 8 - 9 val. žygis (35 km) vis aukštėjančiu upės slėniu iki pat bazinės stovyklavietės prie šiaurinio Akonkagvos kalno šlaito – Campo Base Plaza de Mulas (4350 m). Oras puikus, platų slėnį iš abiejų pusių supa kalnai, daugybė gražių viršukalnių (4 – 5 tūkst. m aukščio), taip ir norėtųsi į kurią nors palypėti, juk pakaktų kelių valandų. Tačiau mūsų laukia tolimas kelias iki bazinės stovyklavietės, todėl mano gidas atsisako kopti į kurią nors viršukalnę, sakydamas, kad tai bus galima padaryti iš bazinės stovyklavietės.
Dienai baigiantis pagaliau pasiekėme minėtą stovyklavietę, kurią iš visų pusių supa jau sniegu padengti kalnai (neseniai praūžusios pūgos rezultatas), tik iš visų išsiskiria kažkur toli į padangę nutįsęs uolėtas aukščiausias Amerikos kontinente Akonkagvos kalnas (6962 m.) su trimis pagrindinėmis (iš kurių aukščiausia atrodo kaip mažiausia, nes yra toliausiai) ir dar keliomis viršūnėmis.
Prisiminiau, kad dieną trumpo pietų poilsio metu, mano palydovas Andre pasakojo, kad Akonkagvą indėnai vadina Ackon Cahuak, kas kečua kalba reiškia inkų Saulės dievo Inti „Akmeninis Sargybinis”, saugojęs inkų imperijos pietinę sieną bei ant kalno (5000 m aukštyje) buvusioje šventovėje palaidotų žymių inkų valstybės asmenų amžino poilsio vietą. Andre taip pat pasakojo, kad „Akmeninis Sargybinis” saulei leidžiantis kartais nusidažo kraujo spalva, tuo lyg norėdamas priminti tragišką inkų imperijos žlugimą.
Pasak Andre, po to keletą dienų į kalną kopti negalima, nes kalno viršūnėje tris dienas siaučianti pūga - „Akmeniniam sargybiniui” būtina ką nors paaukoti, tik tada pūga nurimstanti. Negalėjau jam paprieštarauti, nes jis pasakojo labai nuoširdžiai, be to, jau tą patį vakarą minėtoje bazinėje stovyklavietėje saulei leidžiantis man pačiam teko stebėti ir fotografuoti įspūdingą, rausvai nusidažiusią Akonkagvos viršukalnę... Ir stipri pūga kalno viršūnėje dar ne vieną dieną siautėjo...
03. 13 – 03. 15. Tris dienas stovėjo mūsų palapinė bazinėje stovyklavietėje, tačiau buvo tik viena poilsio diena. Vieną dieną padarėme aklimatizacijai skirtą žygį kopdami (pusė kelio ledynu) į netoliese esančią Katedros (Catedral) viršukalnę (5254 m), o trečią dieną kartu su kalnų gidu nunešėme maisto atsargas į aukščiau esančią stovyklavietę – Campo Plaza Canada (5000 m) ir grįžome atgal.
03. 16. Per praėjusias tris dienas dauguma kelionių agentūrų jau baigė ardyti savo personalo ir virtuvių palapines, krovė ant mulų ir gabeno žemyn, sezonas baigėsi... Tiesa, dar kelios nedidelės grupės kitų šalių keliautojų liko, gal būt laukė oro pagerėjimo. Tik mes dviese su sunkiomis kuprinėmis (visu likusiu kroviniu) kopėme aukštyn į Campo Plaza Canada.
Dieną iš apačios mus pasivijo vienas prancūzas alpinistas (čia jau reikia vadinti - andinistas) vardu Patrik (iš Bordo), kuris iki sekančios stovyklavietės dar ėjo atskirai, tačiau po to mes susidraugavome ir toliau kopėme trise. Pastatėme palapines, pavakarieniavome, o po to stebėjome nepaprastą spalvotą saulėlydį virš Andų kalnagūbrio Čilės pusėje, iš kur link mūsų slinko milžiniškas debesų frontas. Belieka laukti tik oro pablogėjimo...
03. 17. Taip, šiandien oras subjuro, vėjas ginė daugybę debesų, buvo ir pūga, ir šaltas vėjas, bet neskubėdami, vietomis per gilų supustytą sniegą nukeliavome (dabar jau trise) į aukščiau esančią stovyklavietę – Campo Nido de Condores (5400 m). Čia pūtė stiprus vėjas, bet pūga nurimo, pragiedrėjo. Andre (jis ir kalnų gidas ir geras kulinaras) turėjo reindžerio sutikimą apsigyventi jo mažame plastikiniame namelyje, tačiau jame buvo vietos tik dviem, todėl prancūzui Patrikui padėjau pastatyti palapinę. Buvo nelengva diena, nes kuprinė sunki ir oras šaltas. Kitą dieną nusprendėme skirti aklimatizacijai (tačiau užsibuvome ilgiau).
03. 18 – 03. 19. Aklimatizacija tai nėra gulėjimas ir tingėjimas, reikia vaikščioti, tik be sunkios kuprinės. Todėl su naujuoju pažįstamu prancūzu Patriku bei kalnų gidu Andre per dvi dienas įkopėme į dvi artimiausias ir neaukštas viršukalnes, esančias beveik mūsų stovyklavietės lygyje – Cuerno (Ragas - 5400 m.) ir Manso (Klusnioji arba Prijaukintoji - 5434 m.), nes oras pagerėjo, nors debesų ir netrūksta, bet ir saulė pašviečia, vėjas nestiprus.
03. 20. Kitą rytą sukrauname savo sunkias kuprines, nes turime nugabenti jas į aukštutinę stovyklavietę – Refugio Berlin (6000 m.). Nors kopti vietomis teko statoku sniego šlaitu, tačiau po vakarykštės aklimatizacijos kopti sekėsi gerai. Kuo aukščiau kylame, tuo gražesnė Andų panorama su daugybe viršukalnių, tik norint stebėti ar fotografuoti, tenka sustoti ir kuprinę nusimesti. Aukštutinėje stovyklavietėje vakare prasidėjo smarki pūga, net vėjas „dainavo”, palapines draskė ir iki pusės užpustė.
Prieš sutemstant persikėlėme visi trys į medinį reindžerio namelį - nors durys kažkieno buvo išlaužtos, tačiau nuo vėjo galima buvo geriau apsisaugoti. Verdant vakarienę netikėtai į namelį įvirto dvi snieguotos žmogystos. Pasirodo, kad tai reindžeris, vardu Francisco, su brazile andiniste - Rosa, užkopę iš žemesnės stovyklavietės per pūgą. Šiame didesniame namelyje sutilpome ir penkiese, tačiau apie kopimą į viršukalnę nakties metu arba kitą rytą nebuvo ir kalbos, kadangi pūga siautėjo visą naktį.
03. 21. Ryte pūga gerokai aprimo, tik galėjome stebėti, kaip pačioje viršukalnėje smarkiai pustė sniegą, net kartais matėsi keista vaivorykštė... Ruošėmės naktiniam viršukalnės šturmui, todėl diena greitai praėjo, po vakarienės ilsėjomės miegmaišiuose. Apsidrausdamas (dėl visa ko...) atsarginę kapsulę su Lietuvos tūkstantmečio ženklu paslėpiau netoli stovyklavietės (6000 m aukštyje).
03. 22. Kėlėmės po vidurnakčio, apie 2 valandą, ir visi kartu (penkiese) iškeliavome aukštyn su specialiais žibintais, nes tai buvo kaip ir paskutinė galimybė, kadangi maisto produktų liko mažokai (paaiškėjo, kad Andre dalį maisto atsargų paliko žemiau esančioje stovyklavietėje, nesitikėjo tokios ilgos pūgos...).
Kopimas į Akonkagvos viršukalnę šiauriniu šlaitu nėra techniškai sudėtingas (saugos virve nereikėjo susirišti, tačiau katės ir ledkirtis būtini). Kopti nebuvo lengva dėl stiprokų vėjo gūsių, storo sluoksnio pripustyto šviežio sniego, blogo matomumo. Dieną prieš tai neišsaugojau paskutinio fotoaparato baterijų komplekto (netyčia pamiršęs įdėti jį į miegmaišį, ir jos ,,numirė”), tačiau fotografuoti čia vis tiek net ir išaušus dėl pūgos praktiškai buvo neįmanoma. Nors ir buvo naktis, bet teko akinius ir kaukes išsitraukti (labai pustė sniegą ir kapojo veidą bei akis).
Kopiant aiškiai jautėsi aukščio įtaka, dėl deguonies stygiaus svaigo galva (atmosferinis slėgis viršūnėje yra tik apie 40 proc. lyginant su slėgiu jūros lygyje, nors deguonies balionai čia paprastai nenaudojami), ypač pasiekus apie 6600 m aukštį, todėl kurį laiką suskilome į dvi grupes.
Mudu su Andre panaudojome energiją stiprinančius papildus, bet po to netikėtai, jau visai prašvitus, pajutau stiprų alkį, todėl vėl teko šturmo kuprinėje ieškoti specialaus maisto ir termoso su karšta arbata. Dėl galvos svaigimo stengėmės judėti lėtai, be to, vietomis supustytas gilus sniegas dar labiau apsunkino mūsų padėtį, juokavome tarp savęs, kad ne tuo laiku ir ne toje vietoje atsidūrėme...Tačiau visi buvome suinteresuoti pasiekti tikslą.
Net ir išaušus minti kelią giliame sniege (dar prieš porą savaičių to sniego čia nebuvo) į pagrindinę kalno viršūnę kalnų gidams buvo nelengva (ant kalno, atrodo, buvo net septynios viršūnės), nes pūga kartais gerokai sustiprėdavo. Pagaliau po eilinio posūkio, šėlstant stipriems vėjo gūsiams, įkopėme statoku apledijusiu šlaitu tarp dviejų viršūnių (kurį gidas vadino kažkokiais „vartais”).
Netrukus abu kalnų gidai (Andre ir Franciskas) pasitarę nusprendė ir pranešė mums, kad faktiškai esame kalno viršūnėje arba netoli jos, įkopimas mums užskaitomas, todėl pats laikas grįžti atgal, kol oro sąlygos ir dalyvių savijauta visai nepablogėjo. Taip ir padarėme - daug smagiau buvo kiekvienas žingsnis žemyn. Jei viršun kopėme 7 - 8 valandas, tai žemyn leistis gal ir trijų valandų nereikėjo. Po sėkmingo nusileidimo į stovyklavietę - Refugio Berlin (6000 m) su prancūzu Patriku garsiai svarstėme, kad norėtume čia dar kartą sugrįžti šviečiant saulei ir vėjui aprimus, abu kalnų gidai tokį mūsų entuziazmą palaikė, tvirtinami, kad geru oru žygis būtų buvęs puikus...
03. 23. Nusileidome su visa manta į stovyklavietę Campo Nido de Condores, nes čia dar buvo maisto atsargų. Kaip tyčia, oras labai pagerėjo, švietė saulė, todėl ir veiduose švietė šypsenos. Dar labai norėjome pamatyti skraidančius paslaptinguosius Andų kondorus (isp. Condor de los Andes) – didžiausius Vakarų Pusrutulio skraidančius amerikinių grifų šeimos paukščius (išskleistų sparnų plotis kartais viršija net 3 metrus), galinčius pakilti į 5000 m aukštį. Tačiau brazilės andinistės kalnų gidas (jis ir reindžeris) paaiškino, kad geriau jų virš galvos skraidant nepamatyti, nes Andų kondorai jaučiantys nelaimę ir laukia to momento, kai nukris ir mirtinai susižeis koks stambus gyvūnas - guanakas, elnias, mulas ar... (nes jie minta kritusių gyvūnų maita).
03. 24. Šiandien nusileidome iki pat bazinės stovyklavietės – Campo Base Plaza de Mulas, tačiau pakeliui buvome užsukę į Plaza Canada, kur buvome palikę vieną palapinę (čia ir alpinistines kates nuo batų nusirišome). Bazinėje stovykloje visą sezoną budintis gydytojas patikrino visų mūsų sveikatos būklę, pakitimų nenustatė. O vakare reindžeris su gydytoju surengė mums išleistuves – tikrą argentinietišką puotą su argentinietiškais jautienos steikais, žalia arbata „Mate” ir raudonu vynu.
03. 25. Išaušus rytui mūsų laukė ilgas kelias (35 km) pėsčiomis slėniu žemyn iki išėjimo iš Akonkagvos Provincijos parko. Nors mūsų pagrindinę mantą nugabeno su mulais, tačiau ir su 10 kg sveriančia kuprine per dieną pavargau labiau nei kopdamas į viršukalnę (su mažyte šturmo kuprine). Tik sutemus pasiekėme reindžerio kontrolės postą, nes vos kojas bepavilkome. Mūsų laukė mikroautobusas ir nuvežė į tą patį viešbutį už 25 km (Penitentes turistiniame komplekse).
03. 26. Ankstų rytą mulų varovas atgabeno iš kalnų ir mūsų pagrindines kuprines. Tada ir išvykome į Mendosą, kur reikėjo grąžinti išsinuomotus alpinisto reikmenis, gauti ekspedicijos į Akonkagvą patvirtinantį sertifikatą, nusipirkti autobuso bilietą į Buenos Aires. Taigi dar laukė 9 dienos įvairių nuotykių Mendosoje ir Buenos Airėse (iki skrydžio į Madridą).
Jei prieš žygį Mendosoje neilgai užtrukau, tai po žygio čia teko pagyventi visą savaitę, kadangi šalyje ir sostinėje – Buenos Airėse vyko socialiniai ir politiniai neramumai, buvo užblokuoti keliai, vedantys į sostinę (apie tai pavyko sužinoti susisiekus su Lietuvos Respublikos ambasada Buenos Airėse). Nors Argentina laikoma viena iš labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių, tačiau nuo 2006 m. jos ekonomika pradėjo smukti...
Taigi, po žygio teko susipažinti su Mendosos kultūriniu gyvenimu, aikštėmis ir parkais. Visose miesto dalyse yra aikščių, tačiau labiausiai miestiečių ir svečių mėgstama – Nepriklausomybės aikštė (Plaza Independecia) su Sarmiento pėsčiųjų gatve, kurioje daug žalumos (kaip ir visame mieste, išvagotame drėkinimo kanalais - todėl vanduo pasiekia kiekvieną medį).
Po karštų dienų šioje aikštėje praleisdavau kiekvieną vakarą – tik čia galėjai atsikvėpti, paklausyti koncertų ar pažiūrėti vaidinimų. Vakarinėje miesto dalyje yra didelis ir žalias San Martino parkas, jame yra pagrindinė nacionalinio Kujo (Cuyo) universiteto dalis, stadionas ir zoologijos sodas, didelis vandens telkinys. Patekau čia vieną savaitgalį, kada jame gausiai lankosi miesto gyventojai su savo šeimomis, todėl nelengva buvo surasti ramesnę vietą poilsiui.
Pirmoji gyvenvietė dabartinio Mendosos miesto vietoje (707 m virš jūros lygio) buvo įkurta 1516 m. Po trijų šimtmečių - 1817 m. - iš čia pradėjo žygį per Andų kalnus revoliucinė generolo Chose de San Martino armija, siekusi kovoti su kolonizatoriais dėl Čilės ir Peru išvadavimo. Po 1861 m. kovo 20 d. įvykusio žemės drebėjimo miestas buvo visiškai sugriautas. Šiuo metu Mendosa atstatyta, tačiau senosios architektūros pastatų neišliko.
Mendosa yra plentais sujungta su Buenos Airėmis, todėl likus 5 dienoms iki skrydžio į Madridą reisiniu autobusu išvažiavau į Buenos Aires (kelionė truko tik vieną naktį - apie 12 valandų ir kainavo dvigubai pigiau nei lėktuvu). Su taksi išvažiavome ieškoti viešbučio ir San Telmo kvartale suradome ganėtinai pigų viešbutuką tokiu įdomiu pavadinimu - „End of the World” („Pasaulio kraštas”...), kur daugiausia gyveno jaunimas (keliautojai ir studentai), todėl garsi muzika grodavo per visą naktį...
Buenos Airių miestas buvo įkurtas 1536 m. ispanų jūrininko Pedro de Mendosos (jo vieta yra dabartinis San Telmo kvartalas miesto pietryčiuose, kuriame ir man teko gyventi). Tačiau miestas 1541 m. indėnų genčių buvo sugriautas ir tik 1580 m. vėl buvo pradėtas statyti iš naujo. Nuo pat pirmųjų miesto įkūrimo dienų miestas tapo svarbiu prekybos uostu, o XVIII a. Ispanijos karalius Karolis III Buenos Aires paskelbė laisvuoju uostu.
1810 m. miestiečiai sukilo prieš ispanų valdžią (Gegužės Revoliucija) ir po šešerius metus trukusios kovos miestas ir visa Argentina iškovojo nepriklausomybę. XIX a. eigoje miesto statusas keitėsi ne kartą, ir tik 1880 m. miestas tapo visos Argentinos sostine. Prasidėjo miesto ekonominio ir kultūrinio klestėjimo laikotarpis – buvo tiesiamos naujos gatvės, statomi nauji kvartalai, pastatyti aukščiausi pastatai Pietų Amerikoje, nutiestas pirmasis metropolitenas.
Buenos Airės per praėjusį šimtmetį tapo Pietų Amerikos kultūrine (europietiškos ir Lotynų Amerikos kultūrų mišinys) sostine. Europietiškos kultūros idėjos turėjo didelę įtaką Argentinos sostinei. Buenos Airių Kolono teatras tapo viena svarbiausių operos salių pasaulyje. Čia yra visame pasaulyje garsių kompozitorių ir dainininkų.
Mieste veikia keletas simfoninių orkestrų, daug muziejų, teatrų, kino salių, bibliotekų. XIX a. pabaigoje Buenos Airėse gimė tango muzika ir šokis, išgarsinęs Argentiną visame pasaulyje. Tango diena sostinėje kasmet švenčiama gruodžio 11 d. San Telme teko matyti tango pasirodymus, šokio pamokas tiesiog gatvėje ar skveruose (mieste yra atidarytos ir tango mokyklos).
Be abejo, Buenos Airėse veikia ir keletas universitetų, institutų bei daug kolegijų ir kitų mokyklų. Miesto valstybiniuose (Universidad de Buenos Aires, Universidad Technologica Nacional, Universidad de General San Martin) bei privačiuose universitetuose studijuoja jaunimas ne tik šalies, bet ir iš visos Lotynų Amerikos.
Iki skrydžio į Madridą buvo likę tik 4 dienos, bet labai karštos, todėl visą laiką skyriau tik bendram susipažinimui su miestu, jo pagrindinėmis aikštėmis ir skverais, botanikos sodu, parku Atlanto vandenyno įlankos pakrantėje, nuo kurios galėjai stebėti daugybę atplaukiančių ir išplaukiančių laivų, Didžiojo kanalo krantinėmis ir buvusiu prezidento patrankomis apginkluotu burlaiviu. Netyčia vieną dieną patekau į didžiulių demonstracijų sūkurį, kai nuo demonstrantų būgnų dundesio skambėjo dangoraižių langai, o mane palaikė laikraščio korespondentu ir vis paprašydavo nufotografuoti (negi pradėsi aiškintis...).
Paskutinė diena Buenos Airėse, atsisveikinimas su triukšminguoju viešbučiu, į oro uostą išvykau gerokai anksčiau nei priklausė, tačiau skrydis buvo 6 valandoms atidėtas... Po to neplanuotai teko nakvoti ir Madride, ir Londone, o Rygoje net ir bilietą autobuso reisui į Vilnių iš naujo pirkti (nes dvi dienas pavėlavau). Štai tokia ta žygio istorijos pabaiga...
Geriausi linkėjimai visiems alpinistams ir keliautojams, besiruošiantiems keliauti nuostabiuose Pietų Amerikos Andų kalnuose, Patagonijoje ar pasaulio krašte – Ugnies žemėje...
