Manoma, kad poreikis keltis į Maltą iš pietinės Sicilijos, nuo kur ji buvo matoma, atsirado dėl to, kad augančios žemdirbių bendruomenės pritrūko žemės. Keramikos dirbiniai leidžia išskirti tris žemdirbių imigrantų bangas: tai Ghar Dalam (keramika su geometriniais raštais), Pilkoji Skorba (mažai dekoruoti pilki dirbiniai) ir Raudonoji Skorba (ryškiai raudonu sluoksniu dengta keramika).
Titnago, obsidiano ir moterų statulėlės rodo, kad šiuo laikotarpiu buvo plėtojami komerciniai ir kultūriniai ryšiai su gimtąja Sicilijos sala.
Daugybė Viduržemio jūros regione ir Maltoje rastų statulėlių leidžia manyti, kad naujieji gyventojai garbino „Motiną deivę“. Kai kurios Maltoje rastos statulos yra neįprastai didelės. Yra daiktinių įrodymų, kad Maltos šventyklose buvo aukojami gyvuliai, bet labai mažai žinoma apie kitas ten vykusias apeigas ir ritualus.
Šventyklos iš išorės atrodo didelės, bet viduje esančiose salėse vienu metu telpa labai nedaug žmonių, todėl viešas dievų garbinimas didelėmis grupėmis būtų buvęs neįmanomas. Tikėtina, kad kunigai ir kunigės atlikdavo apeigas šventyklų viduje, bet paprasti žmonės jose nedalyvavo.
Maltos šventyklos
Maltos šventyklos – stiprios kandidatės į „antikinio pasaulio stebuklus“ (kartu su Cheopso piramide, Rodo kolosu, Kabančiaisiais Babilono sodais, Halikarnaso mauzoliejumi, Aleksandrijos švyturiu, Dzeuso statula Olimpijoje ir Artmidės šventykla Efese).
Džgantijos priešistorinė šventykla Gozo saloje. DELFI nuotr.
Šventyklos pastatytos iš akmens – koralinio kalkakmenio, o jų išplanavimai primena dobilo lapus. Būdingi architektūriniai elementai – puskupoliai ir trilitai (du vertikalūs ir vienas ant jų uždėtas akmuo). Apvalios šventyklų formos tikriausiai atspindi to laikotarpio namų išplanavimus, bet kartu primena požeminius laidojimo rūsius.
Elementarų šventyklos planą sudaro pusrutulio formos salės, arba apsidės, į kurias patenkama pro siaurą įėjimą. Apsidės – tai puskupoliai, pastatyti iš išmoningai sudėtų akmenų. Naudojant šią techniką, nebuvo įmanoma pastatyti pilno kupolo, todėl pastačius sienas, apsidė būdavo uždengiama gyvūnų kailiais, kuriuos prilaikydavo mediniai poliai.
Egzistuoja prielaida, kad šventyklos galėjo reprezentuoti dievybės galvą, rankas ir kojas, nes daugelis šiose šventyklose rastų statulėlių vaizduoja itin apvalių formų moteris – vaisingumo simbolius.
Viena garsiausių šventyklų - Hagar Qim - buvo atkasta XIX a. pradžioje. Čia rasta daug moteriškų formų statulėlių, tarp jų ir natūralistinė „Maltos Venera“.
Hagar Qim šventykla. DELFI nuotr.
Išorinėje šiaurėje esančios šventyklos sienoje įrengta dar viena šventyklėlė po atviru dangumi, o jos fasade, kai kurių mokslininkų nuomone, galima įžiūrėti moteriškų ir vyriškų lytinių organų simbolius (taip interpretuoti galima ir kitus šventyklos fasadus). Čia taip pat yra ir unikalus altorius.
Mnajdros šventyklų kompleksą, esantį vos už 1 km, sudaro trys šventyklos, pastatytos 3600-3200 m. pr. Kr. Vienai šventyklų būdingas astronominis išdėstymas, pavyzdžiui, per lygiadienius tam tikru kampu krentantys saulės spinduliai.
Pasak mokslininkų, žmonės tikriausiai tikėjo, jog tam tikros po žeme atliekamos religinės apeigos simbolizuoja laikiną sugrįžimą į „Motinos Žemės“ įsčias, kurios yra visa ko pradžia. Garsi „miegančios moters“ statula, vaizduojanti ant dešinio šono miegančią apkūnią moterį, tikriausiai atspindi inkubacijos apeigų praktiką.
