Japonų daugiausia San Paule, o ten nebuvau. Bet būčiau norėjus pamatyti vaikščiojančius gyvus žmones, savyje nešiojančius dvi nesuderinamiausias kultūras pasaulyje.

Japonai į Braziliją atvyko po karo, kai niekur kitur pasaulyje jiems nebuvo leista imigruoti. Nors reklamos apie darbą Brazilijoje žadėdavo tropinį rojų su lengvai uždirbamais pinigais, bet japonai atvykę dirbo kavos plantacijose itin skurdžiomis sąlygomis. Bandau įsivaizduoti, kaip pirmiesiems japonams turėjo būti sunku ekstravertiškoje aplinkoje, kur pagarbos atstumo supratimas yra tiesiogiai priešpastatytas prieš japonų rezervuotumą.

Pajūriai ir bossa nova

Copacabana – plastmasės ir kičinio glamūro koncentracijos paplūdimys.

Originalioji Copacabana yra išties Bolivijoje prie Titikakos ežero. Legenda teigia, kad 1576 metais inka indėnai žvejai, patekę į audrą meldėsi pagalbos ir jiems apsireiškė Marija. Išsigelbėję indėnai iš dėkingumo išdrožė Marijos skulptūrą.

Kai panaši istorija nutiko vienam brazilui žvejui, jis atvežė taip vadinamos Juodosios Madonos kopiją į Rio de Žaneirą ir tokiu būdu ir paplūdimio pavadinimą. Bet, mano galva, su legendomis, matyt, yra kaip ir su statistika – netikėk ta, kurios nesukūrei pats.

Krikščionybė Pietų Amerikoje, žadėdama rojų po mirties dirbantiems, itin pasitarnavo ugdant neišsenkamą kantrybę begaliniam išnaudojimui.

Ipanemos paplūdimyje amžinas meno kūrinys, pergyvenantis mados bangas, tai dangus. Nors mano žvigsnis neretai ciniškas, tačiau pripažįstu, kad beveik nėra nieko nuostabesnio, kaip sėdėti nugara į visus šešto dešimtmečio statinius (reikia įsivaizduoti Vilniaus Lazdynų rajoną prie jūros) ir žiūrėti į bangas ir dangų. Į vaizdą patenka raumeningi surfintojai ir bronzinės spalvos merginos su minimalistiniais bikiniais, siurbdamos kokoso vandenį iš žalių kokoso riešutų kamuolių. Vaizdui netrukdo.

Brazilijos diktatūros metu čia rinkdavosi muzikantai – Johnny Alf, Antonio Carlos Jobim, João Gilberto. Iš čia ir atsirado naujosios bangos, bossa nova stilius ir daina “Mergina iš Ipanemos”. Ta mergina egzistuoja realybėje. Helô Pinheiro jau metuose, bet stengiasi visur vaikščioti kaip ant podiumo ir pasirodo visuose įmanomuose viešuose renginiuose.

Diktatūrinė valdžia buvo įvedusi kvotą, pagal kurią per radiją daugiau nei 80 procentų turėjo būti transliuojama braziliška muzika. Taip išėjo, kad būtent diktatūros metais suklestėjo kaip niekad Brazilijos muzika su visu paradu nepamirštamų muzikantų – Tom Jobim, Joao Gilberto, Maria Bethania, Elis Regina, Caetano Veloso, Baden Powell ir daugybe kitų. Tokia netiesioginė diktatūros nauda.

Suskaldytas miestas

Iš Ipanemos pajūrio matosi kalnas, o ten – Vidigal favela (liet. lūšnynas). Rio mieste su gražiausiais vaizdais vis tik gyvena neturtingieji. O jūros vanduo – vienodas visiems. Pasirodo, balti akmenėliai, tai sukalkėjusios jūros vandens išplautos fekalijos.

Tvarka ir progresas savo laiku buvo sugalvoję tokią iki šiol veikiančią kanalizacijos sistemą, kad visos išmatos būtų tiesiog išmetamos į jūrą. Ilgamečiai kariokos (taip vadinami Rio gyventojai) miesto pajūriuose nesimaudo, nes tai žino.

Kariokos vadina Rio nuostabiuoju miestu, cidade maravillosa. Bet taip pat ją vadina ir suskaldytu miestu, cidade dividida. Turtingieji Rio pietūs ir neturtinga šiaurė čia lyg vienas nuo kito atskirti. Bet favelos išsiskirstę po visą miestą – kur tik kalnelis, ten favela.

Diktatūros nauda faveloms buvo štai tokia. Kai Ilha Grande legendiniame kalėjime diktatūros metu ėmė sėdėti ne tik vištų vagys, bet ir intelektualai, tarp dviejų grupių, kurios esant laisvei nesugertų net alaus, ėmė vykti stiprūs idėjų mainai. Pribrendo iki to, kad kalėjimuose išsivystė chaotinis judėjimas pavadinimu comando vermelho, reiškiantis ‘raudonoji komanda’, arba ‘raudonasis įsakas’, – kalėjimų mafija išmoko raudoniosios retorikos apie teisybę ir lygybę.

Bet panašu, kad iki galo jos neprato, arba tai buvo jų strategija būti idėjiškai visiškai nenuosekliais ir tokiu būdu neapčiuopiamais ir nenugalimais. Ji suveikė, kad sukeltų streikus kalėjimuose ir smurtišką sumaištį už jo ribų. Pagal ją, kiekvienam iš kaliūzės išėjusiam priklauso nužudyti po policininką.

Raudonoji komanda vis dar valdo daugumą Rio lūšnynų ir dažnai jie pasiteisina favelos gyventojų akyse. Brazilijos valdžia favelų atžvilgiu laikosi panašios politikos kaip ir Izraelis Palestinos, tikėdamas sienų galia. Brazilijos valdžia nusiunčia policijos dalinius į favelas, bet neinvestuoja į tai, kad gyvenimas faveloje taptų žmogiškesnis.

Nesikeičiančios narkotikų kainos akivaizdžiai parodo, kad favelų okupacija nieko nekeičia iš esmės, išskyrus tai, kad tik su narkotikų mafija bendradarbiaujantys policininkai tampa turtingesni. Čia ir gali pasireikšti comando vermelho – jei kam reikia vaistų, jie nupirks, jei kas nebegali užmokėti nuomos, jie užmokės.

Bus tęsinys