Rio de Žaneiras dalykiškai I: Lapa, Bondžinjo ir Gloria

Pagaliau ir Brazilijoje prasidėjo protestai. Brazilija keičiasi! Ta proga publikuoju savo pastebėjimus apie Rio de Žaneiro miestą, kuriame kurį laiką gyvenau 2012 metais. Iš esė galima šiek tiek susidaryti įspūdį, kodėl braziliečiai irgi ėmė plūsti į gatves.

Tvarka ir pažanga

Rio de Janeiro reiškia sausio upę. Tiesiog, kai atvyko portugalai pirmą kartą į Guanabarą įlanką 1502 metais, buvo sausis. Sausio 1 d. Neradau tos upės. Neieškojau.

Sunku suprasti kraštovaizdį, nes nuo to laiko pasikeitė. Pavyzdžiui ‘morro do castelo’, pilies kalnas centre, aplipęs legendomis apie slaptus tunelius, lobiais ir vilomis, kuriame prasidėjo po-indėniško Rio istorija, 1921 metais tiesiog buvo išsprogdintas.

Pasak tuometinio mero Carlos Santaia: kad būtų daugiau vietos Brazilijos nepriklausomybės paminėjimo parodai. Susprogdino kalną ir pastatė tai, kas dabar yra centras. Matyt nulėmė vėliava - tvarka ir pažanga, ten taip parašyta.

Tvarka ir pažanga lėmė, kad Rio vietoje, kurią galima būtų pavadinti širdimi, pastatytas statinys panašus į atominės elektrinės aušinimo katilinę – švento Sebastijono bažnyčia.

Centre savaitgalį labai pavojinga. Tuščios, visiškai absoliučiai tuščios gatvės tarp finansinių daugiaaukščių su tykančiais pasislėpusiais tikrais ir įsivaizduojamais pavojais.

Lapa

O Lapoj pilna žmonių. Irgi pavojinga, visur čia pavojinga, bet bent jau kolektyviškiau pavojinga. Lapa knibžda tiesiog, gatvėj pilna judėjimo. Į Lapą savaitgalį suplūsta viskas, kas gali. Čia vienam išgrafitintam užkampy geriausia Brazilijos kaipirinja, kurią per langą parduoda storulė už nedaug realių (Brazilijos moneta). Tada pasiimi tą kaipirinją ir gurkšnojant gatvėj stebi, kas vyksta.

O vyksta taip. Atvyksta policijos mašina. Pravažiuoja dviračiu kažkoks paauglys pro šalį. Policininkai paauglį susistabdo, įsisodina ir išsiveža. Dviratis lieka vidury gatvės. Man paaiškina – policijai dabar kvotos ‘uždėtos’, jei nepagavo tikrų žulikų, reikia pristatyti bet kokius.

Arba minia stebi samba būgnininkų pasirodymą. Tada kažkas prilekia, kam nors nurauna grandinėlę nuo kaklo ir pabėga. Viskas vyksta toliau lyg niekur nieko.

Atgamindama vaizdus iš filmo Madame Satã (2002) bandau įsivaizduoti, kaip čia viskas atrodė anksčiau. Praeito amžiaus dvidešimtaisiais metais čia gyveno João Francisco dos Santos (1900-1976) – to meto kontraversalioji transvestitų karalienė, tapusi Rio karnavalo neužmirštama žvaigžde ir šito filmo personažu. Ano laiko neapykanta homoseksualiems Rio buvo tik šiek tiek švelnesnė, negu šiuometinėj Lietuvoj. Dabar čia niekam nebesvarbu, kas su kuo ir kaip. Gatvės pilnos gerų emocijų.

Bondžinjo

Virš Lapos – baltas arkinis akvedukas. Anksčiau juo tekėdavo vanduo iš kalnų į miestą. Vėliau juo važiuodavo bondžinjo. Bondžinjo, tai legendinis traukinukas – tramvajus be langų ir durų. Gali įšokti ir vėl iššokti, kur reikia. Bondžinjo nebėra ir visi liūdi dėl to. Jį galima pamatyti nebent muziejuje, plakatuose, reikalajančiuose jį sugrąžinti, arba nuostabioje kinematografinėje graikiškos legendos interpretacijoje ‘Juodasis Orfėjus’, Orfeu Negro (1959).

O buvo taip. Važiavo kažkoks prancūzas ir persisvėręs per langą tiek fotografavo, kad iškrito ir visai nukrito per visą arkinį akveduką žemyn. Tada bondžinjo buvo paskelbtas per daug pavojingu. Čia galima būtų dar ginčytis ir sakyti, kad tiesiog nereikia prancūzų su kameromis ten leisti. Bet įvyko dar vienas dalykas.

Santa Terezoj, Rio tokiam alia Užupyje kalnuotame bondžinjo leidosi nuo kalno, o vairuotojas pastebėjo, kad stabdžiai nebeveikia, liepė visiems iššokti, kas gali, o pats žuvo. Tada, kaip ir kitais sykiais, visiems pasidarė aišku, kad Rio savivaldybė siaubingai korumpuota ir pinigai, skirti bondžinjo, dingo vienoje iš kišenių.

Tai buvo prieš kelerius metus. Už kelerių metų, atseit, bus modernus bondžinjo su langais ir durimis, ir nuobodžiai nebesiskirs niekuo nuo visų kitų keltų ir tramvajų pasaulyje. Ir vėl jaučiuosi, kad gimiau per vėlai.

Gloria

Man labai patinka Glorijos rajonėlio bažnyčia. Viduj nebuvau, nes visad uždaryta, viskas aplinkui apleista ir šiek tiek nejauku. Bet labai pasitelkus vaizduotę čia galima matyti, kaip viskas buvo anksčiau be didžiųjų pastatų, dabar užgožiančių vienas kitą.

Prisižiūrėjus, matyt, giminės Nicolas Antoine Taunay paveikslų su Rio vaizdais senovėj, įsivaizduoju, kaip šitoje anuometiniam kraštovaizdyje bene svarbiausioje bažnyčioje rinkdavosi sekmadieniais ponai ir ponios, ir šventoriuje stoviniuodami galėdavo apžvelgti įlanką pilną burinių laivelių ir ramų žalią miestą.

Dabar nuo čia prieiti iki jūros yra užsiėmimas šiek tiek kaip pasakoj – reikia nurungti begalybę greitkelių. Tvarka ir progresas savo laiku liepė at kirsti pajūrį nuo žmonių. Dabar pastatyti tiltukai per kelis tuos greitkelius.

Pajūris – matosi visa įlanka, cukrinis kalnas, mėnulis besileidžiant saulei, palmės, laivukai, viskas kaip ir turėtų būti. Tik sutemus nebegalima čia būti, nes tyko pavojai. Greitai, greitai per greitkelius į šurmulį valgyti pas kinus. Jie bene geriau verda brazilišką pupų troškinį feijão už braziliečius ir simpatiškai sako ne ‘obrigado’ (liet. ačiū), kaip priklausytų, bet ‘obLigado’.

Bus tęsinys