Aštuoni draudimo bendrovės „If“ darbuotojai leidosi į žygį pėsčiomis po Abisko nacionalinį parką ir jo prieigas, esančias šiaurinėje Švedijos dalyje. Žygio metu įveikti 68 kilometrai. Tiesa, tam, kad atsidurtų Švedijoje, pirmiausia teko vykti automobiliu iš Vilniaus į Taliną, iš ten keltu plaukti į Helsinkį, nuo kurio laukė dar viena ilga kelionė automobiliu iki Švedijos. Keliautojų paskaičiavimais, kelionių pirmyn ir atgal metu buvo įveikta 3710 kilometrų automobiliu ir nuplaukta 80 jūrmylių.

Švedija lietuvius pasitiko lietumi. Jo lydimi keliautojai pasiekė poliarinį ratą – vietą, kurioje bent vieną naktį per metus vasarą saulė nenusileidžia, o žiemą bent vieną dieną - nepakyla. Artėjant prie Šiaurės ašigalio didėja poliarinių dienų ir naktų skaičius per metus.
Abisko miestelį keliautojai pasiekė naktį.

Buvo poliarinė diena – šviesu. Saulė šiose platumose nenusileidžia visą parą apie du mėnesius nuo gegužės pabaigos iki liepos vidurio. Mažiau kalnuotose vietovėse šiuo laikotarpiu saulę galima išvysti horizonte ir vėlyvą naktį.

Pirmosios dienos sunkumai

Lietuvių žygis pėsčiomis startavo nuo Abisko geležinkelio stoties, kur prasideda Karališkasis pėsčiųjų takas (Kungsleden). Šis maždaug 440 kilometrų ilgio takas driekiasi palei Skandinavijos kalnus, į pietus per visą nacionalinį parką iki aukščiausio Švedijos kalno Kebnekaise. Kebnekaisė (2104 m.) taip pat yra aukščiausias šiauriau poliarinio rato esantis Europos kalnas, kurį žygeiviai dažnai pasirenka kaip kelionės tikslą.

Keliautojams pirmoji žygio diena tapo rimtu išbandymu: kūnus slėgė padidėjęs fizinis krūvis, daiktų pilnos kuprinės, sveriančios bemaž 20 kilogramų, kelionės sąlygas apsunkino ir nesiliaujantis lietus.

Kirtę du Abiskijakkos upės intakus, žygeiviai priėjo Abeskvojari ežerą, kurio pašonėje išvydo unikalias vietinių Skandinavijos gyventojų – samių, užsiimančių elnių auginimu - trobeles. Deja, ant durų kabėjusios spynos sustabdė lankytojus.

Pirmąją žygio naktį keliautojai praleido kitapus ežero įsikūrusioje stovyklavietėje, kurioje buvo galima išsinuomoti virtuvę, ten užkąsti ir sušilti. Stovyklavietės šeimininkas lietuviams prasitarė apie dvi savaites vėluojančią vasarą ir tądien kalnuose iškritusį sniegą. Jis patikino, kad dėl šaltesnio nei įprasta šiam metų laikotarpiui oro jų bent nekamuos uodai.

Užburiantis šiaurės grožis

Nemažiau fizinių pastangų reikalavo ir antroji žygio diena. Mat į pietus vedantis žygio kelias vis kilo aukštyn. Su kiekviena įveikta aukštuma kilo ir žygeivių pasitenkinimas.

Stabtelėję ir atsigręžę atgal, keliautojai išvysdavo vis platesnę panoramą – nuostabius kalnų peizažus, erdvias ir ežeringas tarpukalnes. Vis aukščiau kylant į kalnus, kirtus Šiellajohkos upę, keitėsi ir gamta: miškų zoną pakeitė tokioms platumoms ir aukščiui būdingi krūmynai – beržai keružiai, karklai.

Kalnuose keliautojai aptiko didelę apie 1500-1600 šiaurės elnių kaimenę. Elniai buvo suvaryti į didelį aptvarą, kuriame bėgo ratu. Juos lasais gaudė elnių augintojai, o sugavę ženklino.

Aplink šmirinėjo gausybė šunų – elnių augintojų pagalbininkų. Šių laikų elnių augintojai yra modernūs – į stovyklavietę tundroje buvo atvykę galingais keturračiais, taip pat karts nuo karto jiems į pagalbą atskrisdavo sraigtasparnis.

Pasukus į rytus iš Karališkojo pėsčiųjų tako, kelias kiek suprastėjo. Keliautojams teko parodyti miklumą ir sumanumą, kad įveiktų kelyje pasitaikančias balas ir upelius.

Protakoje tarp Ahpparjarvi ir Bieggaluoppal ežerų, lietuviai pastebėjo du apleistus namelius – puikiai įrengtą lauko tualetą ir malkinę, pastarojoje nakčiai apsistojo dalis grupės. Šalia riogsojo sudegusio gyvenamojo namelio liekanos. Pūtė gan žvarbus 10-15 m/s vakarų vėjas, kurio gūsis naktį sulaužė palapinės karkasą, pagamintą iš stiklo pluošto. Žygeiviams teko palapinę perkelti į mažiau vėjo užpučiamą vietą. Ši žygio diena dėl prastesnio oro ir sudėtingesnio maršruto buvo pati sunkiausia, tačiau paliko daugiausiai įspūdžių ir prisiminimų.

Kalnuose sutiktas vidurvasaris

Likusį laiką keliautojus lydėjo saulė, dainos ir nuotaikingi pašnekesiai. Trečiąją žygio dieną ežero pakrantėje buvo aptikta tonizuojančiomis savybėmis pasižyminti rožinė radiolė, dažnai vadinama „aukso šaknimi“. Neilgai trukus „aukso šaknis“ buvo ir išbandyta, tik kiekvienam keliautojui pasireiškė skirtingai. Vieni nieko nejautė, kiti – negalėjo sudėti bluosto visą naktį.

Kalnuose kempinge buvo sutiktos ir Joninės (Rasos), švedų vadinamos vidurvasario švente ir švenčiamos birželio 24-ąją. Šią dieną lietuviai leidosi į lengvą radialinį žygį be kuprinių, kurio metu buvo įveikta beveik 20 kilometrų.

Bridimas per ledinį upelio vandenį, gausybės nuo praėjusio rudens išlikusių ir žiemą atlaikiusių saldžiarūgščių spanguolių skonis, nepaprasti gamtos vaizdai – visa tai ilgam išliks keliautojų atmintyje.

Paskutinės kelionės dienos buvo skirtos lengviems pasivaikščiojimams, stovyklavimui, pagulėjimams saulėje prie upės.

„Viskas. Nors verk. Tiesiog gerte geriam paskutinius platybių vaizdus”, - byloja dienoraštyje paliktas įrašas.

Grįždami lietuvių keliautojai stabtelėjo Rovaniemi mieste, kuriame gyvena Kalėdų senelis. Pasirodo, Kalėdų senelis darbuojasi ištisus metus, tačiau tik dienos metu.

Žygeiviai maršrutą rekomenduoja

Šis maršrutas dar nėra labai gerai žinomas lietuviams, dėl to verta išklausyti patarimų, į ką reikėtų atkreipti dėmesį prieš leidžiantis į panašią kelionę.

Žygį pėsčiomis po Abisko nacionalinį parką gali susiorganizuoti kiekvienas, besidomintis tokio pobūdžio kelionėmis. Tam tereikia paieškoti informacijos internete ir turėti bent minimalią žygių patirtį. Išlaidos kelionei taip pat nėra didelės - aštuonių keliautojų grupei savaitės trukmės žygis atsiėjo po 638 Lt vienam asmeniui. Pagrindinę išlaidų dalį sudarė išlaidos kurui ir keltui.

Pasak lietuvių keliautojų, pėsčiųjų maršrutas Karališkuoju keliu yra techniškai nesudėtingas ir pakankamai lengvai įveikiamas bent šiek tiek sportuojantiems žmonėms. Šis takas yra nuolat prižiūrimas, jame galima rasti nakvynei tinkamų vietų. Už Abisko nacionalinio parko ribų nėra griežtų apribojimų statyti palapines, todėl keliautojai gali pasinaudoti galimybe neišlaidauti nuomodamiesi kalnų trobeles ir daugiau laiko praleisti gamtoje.

Išsukus iš Karališkojo kelio į rytus, link Kaisepakte miestelio, keliauti darosi sudėtingiau. Čia tenka eiti didesniame aukštyje, kur kelias mažiau prižiūrimas, tačiau iš akmenų sukrauti orientyrai (turai) neleidžia pasiklysti.

Pritrūkus įspūdžių iš žygio pėsčiomis, kelionę galima paįvairinti kopiant į kalnus arba plaukiant valtimi upėmis bei ežerais. Kita vertus, nesvarbu, kokį kelionės būdą pasirenka keliautojai. Su kiekviena įveikta kelio atkarpa galima matyti, kaip keičiasi unikalus poliarinis kraštovaizdis.

Žūklės mėgėjai gali išbandyti laimę gausybėje upių ir ežerų. Tiesa, žvejyba čia yra mokama ir ne visur leidžiama. Abisko turistų informacijos centre galima įsigyti leidimą žvejoti ir sužinoti žvejybos taisykles.

Dėl permainingo, lietingo ir vėjuoto oro, taip pat galimo sniego reikalinga tinkama apranga ir avalynė. Drabužių kiekis turi būti optimalus, kad eidamas per daug nesušiltum, o stabtelėjęs pailsėti – nesušaltum. Vietinėse parduotuvėse pirkti maisto produktus gali būti brangu, dėl to geriau maistą pirkti ir atsivežti iš Lietuvos.

Anot lietuvių žygeivių, palankiausias metas keliauti į poliarinį ratą yra vidurvasaris, kai oras pakankamai šiltas, dar nėra daug uodų ir visą parą šviesu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją