Taigi Kalėdų pajautimas tapo priklausomas nuo iškritusio sniego kiekio, nuo prekybininkų siekio įpiršti bevertę prekę, nuo turimo pinigų kiekio šioms nupirkti. Galiausiai nuo pastangų ir talento tai, ką randame Kalėdų rytą, suvokti kaip dovaną, išliksiančią prisiminimu ištisus metus. Jeigu šis metas – laukimas stebuklo, kodėl jis vis labiau panašėja į netikrumą?

Kun. Ričardas Doveika
Kodėl kasmet sulaukiame advento ir Kalėdų vien tam, kad nepajustume tomis dienomis nieko ypatingo, išskyrus dar gilesnę tuštumą? Apie tai, koks šiandien yra Kalėdų žinios paveikslas ir kuo jį tapome, savo mintimis pasidalijo Lietuvos vyskupų konferencijos generalinio sekretoriaus padėjėjas (buvęs Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas) Ričardas Doveika.

Kodėl kiekvienais metais šiuo stebuklų laukimo laikotarpiu vis dažniau išgyvename netikrumą ir tuštumą?

Kalbant apie Kalėdų atėjimą, būtina suvokti tą erdvę, tą tikrovę, kuri mums tampa atėjimo žinia ir tam tikru ženklu. Šiandien turime dalykus, kurie parodo, jog tai, kas yra daroma vieną kartą, yra blogai. Pavyzdžiui, kas šiandien iš Lietuvos matomų žmonių didžiuojasi, kad gyvena pirmoje ir vienintelėje santuokoje? Niekas. Dabar pirmoji santuoka yra traktuojama kaip didžiausia nesėkmė: turi pabandyti, kad tau nepasisektų. O antrą ar trečią būtina išreklamuoti ant visų žurnalų viršelių.

Žmonių artimiausi santykiai tapo estafetinio perdavimo lygmens: keičiamasi poromis, sutuoktiniais, o jeigu nori priklausyti elitui, nebeužtenka vien tik būti matomam. Ne, turi dalyvauti labai subtiliame elitiniame gyvenime – svingerių vakarėliuose, kurių principas – panaudojai ir perduok kitam.

Aplinka, kurioje formuojasi tikrovės pamatas, yra pernelyg vartotojiška. Šiandien nuo ryto iki vakaro turi būti seksualus. Ir tavo nelaimė, jeigu nesi toks, kad galėtum eiti podiumu arba netelpi į nustatytus matmenis. Nes tada nebūsi matomas televizijoje, spaudoje, o jeigu tavęs nėra šioje erdvėje, vadinasi, tavęs iš viso nėra.

Kun. Ričardas Doveika
Kalėdos yra atsakomybė: ar, matydamas tokį mano gyvenimą, kitas gali patikėti Dievu. Išduosiu paslaptį. Šiemet bus Kalėdos. Jos bus širdyje. Bet kiek jos bus baltos, spindinčios ir dvelkiančios vaikyste, priklausys nuo to, kiek savo tikrumo įdėsi į šias Kalėdas. Ir ką matysi kitame: dovaną nuo Dievo ar stabdį savo gyvenime. Jeigu pamatysi žmogų kaip dovaną, būsi pats laimingiausias žmogus. To nuoširdžiai linkiu. Nes kai turiu gyvenime į ką atsiremti ir kas man padeda būti tuo, kas aš esu, yra labai gera nubusti.
Kai dar nespės užgesti kalėdinės eglutės, prasidės dar vienas labai rimtas išpardavimas prieš pat vasario keturioliktą, kuris skelbs didžiulėmis antraštėmis: „Pamylėk mane su nuolaida“. Juk dažnai galima išgirsti: palauk, bus išpardavimas, tada aš tave pamylėsiu – nupirksiu televizorių, šaldytuvą. O tą dieną, tai įdomiausia, visi turės patenkinti savo kūniškus poreikius. Nes jeigu to nepadarysi, išmesk visus metus iš savo gyvenimo.

Galbūt visa tai skamba sarkastiškai, bet tai yra dalis mūsų gyvenimo tikrovės. Į tokią tikrovę šiandien ateina Kalėdos, per kurias dalinamės savo meile. Meile, iš kurios šiandien yra atimta viskas: vardas, asmuo. Kuo ją pavertėme? Poreikių patenkinimu su nuolaida. Kai paklausi, kas yra meilė, dažnai išgirsti: lakštingalų čiulbėjimas, žvaigždelių spindėjimas, Šekspyro sonetai po langais. Tačiau tarpusavio santykių meilė turi savo vardą – Ištikimybė.

Kai žmogus meilę atskiria nuo ištikimybės, pamatai, kad didesnio melagio šiandien nėra. Nebūna meilės be ištikimybės. Be jos gali būti aistra, nuotykis, svingerių vakarėlis, gyvenimo klaida, hormonų protrūkis. Štai kodėl šiandien mes turime tokį didelį skyrybų skaičių: žmonės moka mylėtis, bet nebemoka mylėti to, su kuriuo mylisi. Tas, kuris atskiria ištikimybę nuo meilės, niekada nelaikys savo rankose mylimo asmens.

Kad užpildytum per metus atsivėrusią tuštumą, turi atsiverti pats. Pirmiausia sau pačiam. Tačiau ką daryti, kai, begalę dienų neigę to dialogo su savimi poreikį, neišmokstame užmegzti to taip reikiamo kontakto, padedančio išgirsti save, ypač kitą?

Kalėdų laikotarpiu dovanosime vienas kitam dovanas su meile. Tai metas, kai būtina paklausti savęs: koks yra mano santykis su meile ir ištikimybe? Arba galima apversti medalį kita puse ir paklausti: kiek aš myliu pats save? Kiek esi ištikimas tam, kas tu esi? Kur ir kiek esi vienybė, o kur susiskaldžiusi ir prisitaikiusi tikrovė? Nes be meilės sau nebus jos ir kitam. Kokią žinią įsileisi per šias Kalėdas ir kokia ja patikėsi?

Kokį atsakymą sau duosi? Ar tu iš tikro norėsi apsispręsti bent kartą būti santykio ir dialogo žmogumi? Tai reiškia, ar bent kartą išnaudosi galimybę sau pasakyti tiesą ir atrasti drąsos tą tiesą pasakyti kitam: „Aš esu toks ir aš noriu prisiimti atsakomybę už tave, nes tu man rūpi. Man svarbus tavo gyvenimas, nes tu man esi mano draugas, kaimynas, pažįstamas. Nes be tavęs mano žmogiškumo paveikslas būtų kuklesnis ir ne toks ryškus. Mes esme reikalingi vienas kitam, nes auginame vienas kitą, sukuriame.“

Šiandien mūsų santykių vertybės yra pakirstos. Deklaruojame, kad vienas kitą labai mylime, bet iš tikrųjų – kaip kiekvienas galėtų šiandien sau tyliai atsakyti: kiek aš turiu žmonių, kuriems galėčiau būti toks, koks esu, – nuogas? Ne fizine prasme, bet iš esmės nuogas: būti pačiu savimi, tikras, nesuvaidintas.

Tūkstantį kartų paklausiam „Kaip tu gyveni, kaip tau sekasi?“, bet kas iš mūsų skiria bent dvi tris minutes pastovėti ir paklausyti, kaip jam sekasi? Šis „kaip tau sekasi“ tapo tokiu pigiu priežodžiu, kad paklausęs iškart nusisuki. Kam įdomu, kaip šiandien jaučiamės? Ar įdomu parapijiečiams, kad kunigas praėjus vos valandai po mamos laidotuvių turi dalyvauti eglės įžiebime ir sakyti sveikinimo kalbą? Kiek žmonių rūpi tavo vidus?

Kas šiandien labiausiai skatina prisidengti savo sielą?

Mes nebeturime autoritetų. Kuo gi tada sekame? Ar tėvai – autoritetas? Mokytojai, kunigai? Tikrai ne. Visuomenė, kuri atima iš autoriteto veidą, vardą ir asmenybę, yra visuomenė, einanti į labai klaidingą veidrodžių karalystę, kurios autoritetu tampa viešoji nuomonė. O viešoji nuomonė mūsų paprastame gyvenime, kalbant suprantamai, – tai apkalbos. Šiandien dauguma stengiasi pataikauti apkalboms – kad apie mane kas nors ko nors blogo nepasakytų. Kad viešoji nuomonė ir įvaizdis būtų geri. Tačiau įtikimas viešajai nuomonei yra iššūkis ir pagunda prarasti savo asmeniškumą.

Šiandien santuoka pavirtusi labai brangiu, dešimtimis tūkstančių kainuojančiu draugų pakvietimu būsimoms skyryboms. Dėl ko jos vyksta? Viena pagrindinių įvardijamų priežasčių – tai nesutapę charakteriai. Keista, kad iki santuokos žmonėms pragyvenus kartu trejus ar penkerius metus po metų, praleistų santuokoje, pradeda nebesutapti charakteriai. Antrąja skyrybų priežastimi, tikriausiai nusišypsosite, tapo uošviai. Nes tėtis ir mama pamiršta, kad po vaikų santuokos jų statusas pasikeičia.

Visada, kai tuokiu, paklausiu jaunavedžių tėvų, ar žino, kas jie tampa vaikams, šiems sukūrus šeimą? Uošviene, anyta? Ne, nuo tos akimirkos jie yra tos šeimos gyvenime svečiai, nebe šeimininkai. Dažniausiai jie sutrinka, kad negalės paaiškinti vaikams, pakontroliuoti. Paprastai vyrai turi tokį polinkį – iškilus nesėkmei bėgti pas mamą. O mama to ir laukia, kad pasakytum: mama, nuskriaudė žmona. Tada ji pamiršta, ką darė prieš minutę, bet tą patį momentą jai nušvinta protas ir aiškiai prisimena, kaip pirmą dieną marti buvo apsirengusi, kiek valgė, kaip buvo užkėlusi koją ant kojos. Viską susako ir dar būtinai priduria: jeigu būtum manęs, mamos, klausęs...

Kalėdos ateina būtent per šeimą. Kokia ji yra šiandien?

Tas, kas sugriaus šeimos instituciją Europoje, sugriaus ir visą Europos civilizaciją. Nes ji remiasi į vyro ir moters santykius, į šeimos modelį, atsakingą tarpusavio šeimos asmenų bendrystę ir prisiimtą atsakomybę vienas už kitą dėl vienas kito. Į visą šią tikrovę ateina Kalėdų žinia. Tikrai jos neprasideda didžiuosiuose prekybos centruose tarp vištų skyriaus, silkių, kiaušinių.

Nesiekiu pasakyti nieko naujo, tiesiog kaip kunigas turiu priminti paprastą dalyką – Kalėdos prasideda kur kas gilesniame pasaulyje. Kai suvoki, ką tu myli tame žmoguje, kuris yra šalia tavęs. Figūrą? Bet ji kinta. Aistrą? Ji praeis. Kai pamatai einančius du senukus, susikabinusius rankomis, kiek tame aistros? Jos nėra, bet tai, kas yra, – tobula.

Tad visada klausiu prieš santuoką jaunavedžių: ar būsi ištikimas savo žmonai, jeigu besilaukiant įvyktų persileidimas, po kurio ji niekada negalės turėti vaikų? Ar būsi ištikima, jeigu tavo prašomas kuo greičiau padaryti remontą (nes artėja gimtadienis) vyras netyčia nukris nuo stogo ir atsidurs invalido vežimėlyje? Jis ne tik nevaikščios, bet ir niekada negalės mylėtis. Ar būsi jam ištikima? Ir ką mylėsi šiame žmoguje?

Savo užimtoje dienotvarkėje, nesibaigiančių darbų virtinėje bandysime padaryti pertraukėlę, iš kurios tikėsimės šventinės rimties, stebuklo dvelksmo. Bet juk šiame laikotarpyje svarbu ne vien tik sustoti?

Esame modernaus amžiaus žmonės, sunkiai išsiverčiantys savo aplinkoje be pagalbos: mikrobangų krosnelės, indaplovės, o įsivaizduoti gyvenimo be mobiliojo telefono ar be internetinio ryšio vargu ar įmanoma. Tačiau ką šiandien daro modernus žmogus? Jis investuoja pinigus, kad nusipirktų laiko. Kasdien bendrauju su daugybe žmonių, ir kai kurie jų teigia, jog dažnai paprašo, kad kas nors tvarkytų jų namus, sodą ar prižiūrėtų automobilį.

Tačiau jie tai daro ne dėl to, kad turi daug pinigų, bet dėl vieno paprasto dalyko – jie nusiperka laiko, kad galėtų paskaityti knygą, pasikalbėti su šeimos nariais, pasivaikščioti basomis po mišką. Investuoja pinigus į laiką. Taigi, kad ir kaip kalbėtume, atrasime vieną esminę laiko savybę – jis yra gėris. Didžiulis gėris, kurio stokojame.

Advento laikotarpis – tai santykio laikotarpis. Kai nutylu ir įsiklausau. Kalėdos, kurios užgimsta tavo širdy, atneša žinią, kuri prašo paprasto atsakymo: ar sutinki per gyvenimą eidamas išlikti žmogumi? Ar sutinki pažiūrėti, ką savyje turi geriausio? Atskleisti savo talentus, kuriuos turi, pasinaudoti galimybėmis, kurias Kūrėjas davė, išnaudoti aplinką, kurią tau paskyrė, prakalbinti žmones, kuriuos leido tau sutikti. Duok sau esminį atsakymą, nes nuo jo priklausys, ar kitas patikės.

Kalėdos yra atsakomybė: ar, matydamas tokį mano gyvenimą, kitas gali patikėti Dievu. Išduosiu paslaptį. Šiemet bus Kalėdos. Jos bus širdyje. Bet kiek jos bus baltos, spindinčios ir dvelkiančios vaikyste, priklausys nuo to, kiek savo tikrumo įdėsi į šias Kalėdas. Ir ką matysi kitame: dovaną nuo Dievo ar stabdį savo gyvenime. Jeigu pamatysi žmogų kaip dovaną, būsi pats laimingiausias žmogus. To nuoširdžiai linkiu. Nes kai turiu gyvenime į ką atsiremti ir kas man padeda būti tuo, kas aš esu, yra labai gera nubusti.

Nesvarbu, ar tai būtų kunigas, ar šeimoje gyvenantis žmogus. Jautiesi ryte nubudęs žmogumi, nes žinai, kad šiandien sutiksi kitus žmones, su kuriais kursi pačią nuostabiausią istoriją, šiandieninę istoriją, kuri niekada gyvenime nebebus pakartota. Mūsų gyvenime nėra „Stop kadrui, filmuojam iš naujo“, jis visada yra tiesioginė transliacija, ir tai nuostabiausia.