Taip yra dėl to, kad mūsų norai dažniausiai būna egoistiški. Kitaip pokyčiai apskritai nebūtų mums tokie reikšmingi. Kai subręstame tiek, kad suprastume , jog galime keisti savo tikrovę, tai, regis, mums nebeatrodo taip svarbu.

Gregg Braden

„Dieviškoji matrica“

1985-08-17. Mokslo atostogos, šeštadienis, labai karšta diena... Pas mane atvažiavo draugė iš Vilniaus. Tėvai išvažiavo į kaimą pas senelius ir mane paliko išeiginėms daug vyresnio brolio draugijoje. Palėpėje turėjau savo atskirą vasarinį kambariuką. Draugė atsivežė „Stoličnos“ butelį, aš turėjau „Šaltmėtinio“ ir daug mango sulčių bei iš anksto paruoštų ledukų kokteiliams.

Nutarėm ignoruoti Gorbačiovo vos prieš kelis mėnesius įvestą amžiaus cenzą alkoholio vartotojams. Pradėjom maždaug nuo 10-os vakaro. Dviese taip puikiai leidom laiką, niekas mums netrukdė drauge svajoti ir dalintis mintimis, neskaitant, kad brolis karts nuo karto paprašydavo kokteilio.

Vidurnaktį šiek tiek apspangusios nuėjom į upę maudytis. Grįžom pro miestelio centrą su chalatais, šlepetėm, mosikuodamos rankšluosčiais, kai daugelis jaunimo kaip tik ėjo iš šokių. Mūsų miestelyje tais laikais šeštadieniais vykdavo puikios diskotekos (to meto lygiu). Visa naktis taip ir praėjo dviese ir net nepamenu, kad būtų buvę kada nors smagiau.

Sekmadienio vidudienį pabaigėm savo gėrimus, buvom lengvai apgirtusios ir nuėjom prie užtvankos. Nuošalią vietą prie užtvankos, kurioje praleisdavau didžiąją sekmadienių dalį, buvo užėmę kareiviai, todėl nuėjom mišku toliau. Pagaliau suradom tinkamą atokią vietą pasimėgauti saule ir eilinį sykį pasimaudyti, bet ir ten atplaukė kareiviai.

Pradėjom lietuviškai bartis, kad nesispjaudytų, nedrumstų vandens ir išvis plauktų kuo toliau. Rusai nesuprato, o vienas toks, stovėdamas iki pažastų vandenyje, jiems viską vertė.

Sakau:

-Iš kur būsi, kad lietuviškai moki?

- Iš Šiaulių, - atsako.

- Gerai jau, nešalk vandenyje, lipk į krantą. Nesijaudink, neišsigąsim tavo kareiviškų šeimyninių.

Išlipęs atsisėdo šalia, mūsų su drauge vienatvės idilė jau buvo pažeista, o kol man dar „drąsa“ neišgaravus, kiek pasėdėjus pasiūliau išsimaudyti drauge. Nuplaukėm iki užtvankos vidurio, susipažinom ir grįžom į krantą.

Po kiek laiko atplaukė jo draugas iš kito kranto jo ieškoti. Šis pasirodė daug iškalbingesnis (gal todėl, kad buvo jau vedęs?), truputį pabendravom ir jie nuplaukė į kitą krantą drabužių. Pasakė:

- Susitiksim kitame krante (ten link turėjom eiti namo).

Man išgaravo paskutiniai alkoholio likučiai, grįžo racionalus mąstymas, todėl ėmiau skubiai rengtis ir pasakiau draugei:

- Maunam tik greičiau iš čia, dar tik su kareiviais pažinčių betrūko! Kas nors pamatys - iš gėdos gatvėje negalėsiu pasirodyti!

Mūsų miestelyje tokios ir panašios naujienos sklisdavo nuo vienos "pani" iki kitos "pani" atstumo ir kalbėjimo greičiu, todėl paleistuvės vardą galėjai įgyti kelių dienų, o kartais ir kelių akimirkų (jei tą patį kartu mato ne viena "pani") laikotarpyje.

O draugė tik atsisuko ir ramiai pasakė:

- Kai tu už jo tekėsi ir nepakviesi manęs pirma pamerge, aš labai supyksiu.

Jos žodžiai sukėlė man pasiutimą, vos jos balsu neiškvailinau, tik pasakiau:

- Einam tik greičiau, kad spėtume nueit greičiau, nei jie nuplauks ir nėr čia ko nesąmones paistyt!

Pabėgti nepavyko, nes jie irgi buvo pakankamai greiti. Juk nebėgsim kai skiria kokių 30- 50 metrų. Atrodžiau siaubingai - suknelė šlapia nuo maudymosi kostiumėlio, kurio nespėjau išsigręžti, plaukai šlapi ir sulipę, nes šukų neturėjau, ir, aišku, be jokio makiažo.

Palydėjo mus iki pat namų, ėjau ir meldžiausi „viešpatėliau, kad tik kaimynai nepamatytų, kad kareiviai lydi!“ O draugė be jokių kompleksų. Na taip, jos čia niekas nepažįsta, niekam atsiskaitinėti neteks. Prie namų Jis pasiklausė:

- Ar galim dar sykį susitikti?

Vienintelis noras tuo metu buvo, kad jie kuo greičiau nueitų, todėl atsakiau:

- Taip, kada?

- Šiandien vakare.

Buvau priblokšta jo atkaklumo, suglumau, bet sutikau. Susitarėm kur ir kada.

Draugė išvažiavo vakare namo, o aš 23 val. patraukiau į pasimatymą. Nežinau, iki kelintos valandos vaikščiojom, bet grįžau vos ne auštant. Be jokios baimės keliavau miško takeliais, palei užtvanką, paupiu. Kalbėjomės mažai, klausėmės žiogų.

Kitą dieną tuo pat metu vėl susitikom, vėl sėdėjom ilgiausiai miške, čirškė žiogai, kalbėjomės, be jokių, net menkiausių, prisilietimų. Ir taip visą savaitę. Tėvai pyko ir barėsi, kad šlaistausi naktimis nežinia kur ir su kuo, todėl jau po antro pasimatymo eidavau gultis 22 val., o 23-ią keldavausi, apsirengdavau pasiruoštus „atsarginius“ rūbus ir tyliai išlipdavau pro langą. Bet po savaitės nutariau supažindint su tėvais, pasitaikė puiki proga, nes buvo pusbrolio jubiliejus (jis gyveno kitoje gatvės pusėje). Žinojau, kad tokia proga jie nebus blogai nusiteikę. Deja... į šį pasimatymą Jis neatėjo.

Baigėsi atostogos, išvažiavau vėl į Vilnių mokytis. Grįždavau išeiginėms, lankiausi tose vietose, kur susitikdavom, kur sėdėjom, bet... Jis į namus ateiti nedrįso, aš negalėjau jo surasti, nes nežinojau net pavardės. Kiekvieną syki širdis suspurdėdavo pamačius žalsvą uniformą ir kiekvieną sykį laukė nusivylimas.

Į šokius tą mėnesį nebuvo jokio noro eiti, su draugėm ėmiau mažiau susitikinėti. Grįžau prie savo seno įpročio - pasiimti knygą ir keliauti vienai kur nors prie vandens. Su knygom ėmiau beveik nesiskirti, stengiausi užmiršti ir atsikratyti jau atsiradusio jausmo. Skaičiau autobuse, troleibuse, per paskaitas, kad tik mažiau galvočiau apie Jį. Susitaikiau su mintimi, kad tai buvo tik puiki pasaka, kuri jau pasibaigė.

Rugsėjo paskutinį šeštadienį namo įvirto pulkas draugių ir tiesiog privertė pasipuošti ir eiti drauge į diskoteką. Sutikau eiti, bet pasakiau, kad neturiu nuotaikos ir nešoksiu. Šokiuose su drauge jau ėjom į kitą salės pusę, kur laukė likusios draugės, bet kažkas lyg truktelėjo mane atgal. Atsisukusi nieko, be daug liaudies, nepamačiau, nors kažką įžiūrėti tamsoje, mirksint šviesos muzikai, buvo sunku. Pasakiau draugėms, kad turiu nueiti į kitą salės pusę ir pasidaviau nesuprantamam vedimui. Priėjau prie patrulio su dviem šalia sėdinčiais kareiviais ir sustojau priešais. Jis pakėlė galvą ir, kaip būna muilo operose, „žvilgsniai susitiko“.

Jis iškart paprašė patrulio, kad leistų jam išeiti. Išėjom labai skubiai, net su niekuo neatsisveikinau. Pasirodo, per visą 1-ų metų Jo tarnybos laiką mūsų miestelyje, tai buvo vienintelis sykis, kai jis buvo paskirtas patruliuoti į kultūros namus.

Ta naktį vėl pravaikščiojom palei užtvanką, užsirašėm vienas kito duomenis.

Tik džiaugtis vienas kito draugija ir vėl nebuvo lemta. Po mėnesio Jam teko išvažiuoti į kitą šalį tęsti tarnybą. Jo žodžiai „man liko tik 6 mėnesiai ir aš grįšiu“ mažai šildė, nes iš patirties žinojau, kad laikas ir atstumas daro savo. Prižadėjau laukti. Praėjo 6 mėnesiai, baigėsi pavasaris, vasarą ėjo į pabaigą. Žinojau, kada jo gimtadienis, todėl ta proga išdrįsau paskambint ir pasveikint.

Kaip tyčia, mūsų rajone vos prieš keletą dienų jau buvo sudarytos sąlygos tiesiogiai skambint į kitą Lietuvos miestą, be išankstinio užsakymo ryšio operatoriui. Jis lyg ir nudžiugo, padėkojo, prižadėjo man paskambint. Skambučio sulaukiau dar po mėnesio, prižadėjo atvažiuot.

Pasirodo, kol po kariuomenės neaplankė visų savo draugų ir giminių, pas mane Jam apsilankyti buvo per toli ir užėmė daug laiko. Dar po pusmečio atšventėm vestuves, draugė, kaip ir buvo išpranašavusi, buvo pirmąja pamerge. Palikau savo gimtąjį miestelį, drauges. Išvažiavau į kitą Lietuvos kraštą.

2012-ų metų balandžio pabaigoje „Jonio pastogėjė“ atšventėm sidabrines vestuves, kitą dieną nuvažiavome į energetinių labirintų parką, praėjome santykių labirintą, apsikeitėm sidabriniais žiedais. Drauge su mumis buvo mūsų atžalos - dukra 23-jų su draugu ir sūnus 20-ies, o taip pat anyta bei vyro brolis su žmona.

Tikiuosi drauge sulaukti ir auksinių vestuvių, nes mano neiškalbusis vyras pasakė:

- Kai tu būsi sena, žila ir susiraukšlėjusi, aš vis tiek tave mylėsiu.

Irena

*******************

Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.

******************

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (26)