Taigi viskas prasidėjo maždaug prieš 5 metus. Dar niekada nebuvau turėjusi rimtų santykių su vaikinu, nesijaučiau negraži, bet gal buvau per daug išranki, ar tiesiog dar buvo nelemta.
Tuo metu visos draugės jau turėjo antras puseles, mane supo laimingos poros, ir aš jaučiausi kaip balta varna. Niekada nerodžiau, tačiau giliai širdyje aš pavydėjau joms ir tai, jog esu viena, vis labiau slėgė.
Vieną vakarą ilgai negalėjau užmigti, žiūrėjau televizorių, nieko įdomaus nerodė, todėl palikau tiesioginę laidą, kurioje buvo skelbiami įvairūs pažintiniai skelbimai. Iš pradžių tiesiog klausiausi muzikos, skaičiau skelbimus ir net juokiausi iš žmonių: „kokie jūs naivūs, jei tikitės kažką sutikti rašydami į televiziją“.
Bet vėliau mano skeptiškumas kažkur išgaravo, viduje kažkas sukirbėjo ir supratau, kad turiu parašyti pati į tą laidą. Parašiau žinutę, jog norėčiau su kuo nors susipažinti. Maniau, kad nesulauksiu nei vieno atsiliepimo, bet maloniai nustebau, kai už kelių minučių pasipylė daugybė įvairaus plauko žmonių žinučių.
Bet mane sužavėjo tik viena žinutė, kuri buvo paprasta, nuoširdi, trumpa, bet išsami. Nebuvo nieko ypatingo, bet mane sužavėjo pats rašymo stilius ir aš atrašiau tik tam vienam vaikinui. Tarp mūsų greitai užsimezgė stiprus ryšys, galėjome kalbėtis apie viską, susirašinėjome beveik kiekvieną dieną. Tačiau į viską rimtai nežiūrėjau, net nesitikėjau, kad kada nors su juo susitiksime.
Po kurio laiko sugedo mano kompiuteris. Vis negalėjau prisiruošti išsikviesti meistrą, tada iš kažkur mama atnešė skrajutę, kurioje buvo kompiuterių taisyklos skelbimas. Planavau pasiskambinti, bet per visokius rūpesčius kažkur numečiau skrajutę ir taip niekur nepaskambinau.
Artėjo vasario 14 diena – įsimylėjusių diena, kuri man buvo itin skaudi, nes vis dar neturėjau antrosios pusės. Netikėtai mano susirašinėjimo draugas pasiūlė susitikti būtent šią dieną. Neturėjau ko prarasti, todėl susiruošiau į aklą pasimatymą.
Mūsų susitikimas praėjo nuostabiai, iš karto pajutome vienas kitam simpatiją, niekaip negalėjom išsiskirti. Po šio susitikimo tapome neišskiriami. Per kažkurį mūsų pasimatymą aš pasikviečiau savo draugą pas save. Pasiskundžiau, kad mano kompiuteris sugedęs, o tas atšovė, kad gali man padėti, nes yra kompiuterių technikas.
Labai apsidžiaugiau, sakau: „o aš norėjau skambinti į šią firmą“ - ir parodžiau skrajutę. Jis ėmė kvailai šypsotis, tada sako: „tai paskambink, aš ten dirbu“. Juokėmės iš šio sutapimo ir kaip mus likimas norėjo suvesti.
Kartu jau esame beveik 5 metus, Vasario 14 diena mums kaip niekam kitam ypač svarbi ir laiminga diena. Diena, kai sutikome vienas kitą.
Julija J.
*******************
Šis rašinys yra istorijų konkurso „Likimo pokštas“ dalis. Kviečiame ir Jus dalyvauti ir rašyti mums savo juokingas/netikėtas/įdomias/užburiančias istorijas bei siųsti el. paštu gyvenimas@delfi.lt iki vasario 3 d.
******************
