- Visai neseniai grįžote iš Maskvos, kur vyko Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, tačiau šiandien turėjote net dvi treniruotes, argi nėra noro pailsėti?
Po pasaulio čempionato ilsėjausi penkias dienas. Nebėgiojau, leidau sau atsigauti, tačiau per tas jas labai pasiilgau bėgimo. Vėl įsispyrusi į sportbačius pasijutau gerai.
Maskvos Pasaulio čempionato pasiekimas – aukščiausias mano karjeroje. Prieš porą metų tokio lygio varžybose likau 25 vietoje, šį kartą pakilau net į 12 poziciją. Tačiau mano būdas toks, jog net pasiekusi gerą rezultatą pradedu mąstyti, kad galėjau geriau. Artimieji džiaugiasi laimėjimais, o man pačiai atrodo vis mažai. Galbūt dėl to ir nestoviu vietoje, treniruojuosi ir laukiu kitų varžybų, kad galėčiau gerinti rezultatus. Šio čempionato metu labai gerai jaučiausi sužinojusi, jog atbėgau dvylikta, tačiau po kurio laiko pradėjau svarstyti, ką dar galėjau aplenkti, gal galėjau atbėgti pirmajame dešimtuke.
- Taip intensyviai sportuojant, ko gero, traumų irgi neišvengiate?
Traumų pasitaiko, ir nemažai, nes sportininkai kartais daro daugiau nei gali. Treniruotėse krūviai būna labai dideli. Štai ruošiantis maratonui du tris mėnesius nubėgu beveik po tūkstantį kilometrų per mėnesį. Laimei, jau penkerius metus manęs nekamuoja didesnės traumos. Prieš tai buvau patyrusi vadinamąjį „stresinį“ dubens lūžį, negalėjau vaikščioti, kentėjau stiprų skausmą. Būdama nekantri vos sulaukdavau skausmo apmalšimo ir vėl bėgdavau treniruotis, tad viskas atsinaujindavo.
Norėdami greičiau atsigauti po didelio fizinio krūvio sportininkai vartoja maisto papildus, vitaminus. Tačiau aš vitaminų vartoju net mažiau, nei reikėtų, geriausiai atgaunu jėgas tiesiog išsimiegojusi.
- Tačiau bėgti maratoną sunku ne tik fiziškai...
Maratonas yra „smegenų bėgimas“, jo jaunieji sportininkai nesirenka, nes tokiai distancijai reikia subręsti. Pavyzdžiui, Maskvoje buvo labai karšta, termometras šoktelėjo daugiau nei trisdešimt karščio. Žinojau, jog atvėsti nežada, o bėgti vis tiek reikės, todėl teko psichologiškai save tam nuteikti.
Keturiasdešimties kilometrų distancija vargina, o tokios sąlygos situaciją tik apsunkina. Kelis kartus galvojau, kad daugiau bėgti nepajėgsiu. Likus vos keturiems kilometrams atrodė, kad jėgų neliko visiškai. Tačiau stengiausi sau kartoti, kad privalau pabaigti distanciją. Nenorėjau kirsti linijos eidama – gėda, todėl sukaupiau jėgas ir bėgau toliau. Tokiais atvejais svarbi tampa kiekviena smulkmena.
Niekada nesu nutraukusi varžybų ir nenorėčiau, kad kada nors tektų tai padaryti, nes vėliau bus labai sunku susikaupti varžyboms. Kas kartą pajutęs sunkumą norėsi pasitraukt.
- Daug laiko praleidžiate bėgiodama Vingio parke, ar pastebite, kad daugėja sportuojančių žmonių?
Sportuojančių žmonių daugėja. Sulaukiu laiškų, prašymų patarti, kokią avalynę rinktis, kokį maistą vartoti ar kokias distancijas bėgti. Džiugiu, kad ir dabar sėdėdama parke matau daug žmonių aktyviai leidžiančių laiką. Visgi vaikų fizinis aktyvumas atrodo labai menkas. Treniruodamasi lengvosios atletikos manieže pastebiu, jog kasmet ten apsilankančių vaikų skaičius mažėja.
Ko gero lengvoji atletika jų nebedomina, vaikai nebenori siekti rezultatų. Manau, tėvai turėtų skatinti vaikus sportuoti, nes tai padeda formuoti ne tik tvirtesnį kūną, bet ir sielą.
Pati bėgioju be trenerio, manęs nereikia skatinti, nes žinau – jei patingėsiu, pakenksiu rezultatui. Tuo tarpu vaikui reikia „trenerio“, nes jis linkęs kartais patinginiauti. Iš pradžių man irgi buvo sunku, tačiau paauglystėje man paaiškino, kad galiu ko nors pasiekti, vykti į varžybas kitose šalyse ir mane tai „užkabino“. Be to, mano tėvai mane labai palaikė nuo pat pradžių ir iki šiandienos išgyvena dėl manęs varžybų metu.
- Kartais sportininkai prabyla apie tai, jog dėl profesionalo karjeros jiems teko nemažai paaukoti. Ar toks likimas ištiko ir Jus?
Dėl sporto paaukojau labai daug. Visų pirma subyrėjo mano pirmoji santuoka, dabar dažnai keliaudama nematau dukrytės, negaliu skirti pakankamai laiko artimiesiems, draugams. Negaliu su jais susitikti papietauti ar nulėkti į klubą, nes žinau, kad kitą dieną manęs laukia trisdešimties kilometrų treniruotė. Sportininkų gyvenimas nėra pavydėtinas, tačiau nesigailiu, nes man patinka tai, ką aš darau.
Štai ir šiemet su draugu susitinkame labai retai. Jis – irkluotojas, abu turime daug varžybų, išvykstame į stovyklas. Nesidžiaugiu dėl to, bet žinau, kad sportas mums abiem reiškia labai daug. Stebėdama draugą varžybų metu ko gero jaudinuosi dar labiau, nei rungtyniaudama pati. Tačiau jei kuriam nors nenusiseka varžybos, stengiamės namie apie tai nekalbėti bent jau kurį laiką, o tik vėliau pabandome išsiaiškinti nesėkmės priežastį, padiskutuoti apie tai.
