Puikiai kalba lietuviškai
Linksma, paprasta, lengvai bendraujanti jauna moteris iš karto atsiprašė: „Mano lietuvių kalba nėra gera. Moku prancūziškai, vokiškai, bet lietuvių kalba man – sunkiausia. Pirmus žodžius išmokau iš savo vyro Roko Beresniovo – tai vienas iš būdų arčiau jį pažinti, paskui kelis mėnesius lankiau sekmadieninę lietuvių kalbos mokyklą, o gyvendama Lietuvoje du kartus per savaitę lankau VDU lietuvių kalbos ir literatūros kursus. Sunkiai sekasi perprasti linksnius, parinkti galūnes. Tačiau Roko mama mane nuramino, sakė: „Nebijok kalbėti – ne visi lietuviai kalba taisyklingai.“ Be to, puikiai žinau, kad pažinti šalį ir jos žmones galima tik išmokus kalbą.“
Iš tiesų Kristina, nors ir su akcentu, puikiai kalba lietuviškai, tiesa, prieš kiekvieną atsakymą kiek pagalvodama: rinkdama tinkamus žodžius, atsargiai dėliodama juos į sakinius, bandydama kuo aiškiau išdėstyti mintis. Nors moteriai, kurios gyvenimo prasmė – mokslinė veikla, darbas, tiksliai dėstyti mintis visiškai natūralu.
Prisideda ugdant toleranciją
„Studijavau istoriją ir antropologiją: man visada buvo smalsu, kodėl žmonės elgiasi taip ir ne kitaip, ką jie galvoja, jaučia. Man visada svarbi esmė. Susitikę su vyro giminaičiais dažnai kalbame apie istoriją: daugiausia apie Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą, įvykius, sukrėtusius Lietuvą, ir tai, kaip juos skirtingai vertina amerikiečiai, kokia jų reikšmė Lietuvos istorijoje ir viso pasaulio kontekste. Man šie pokalbiai buvo labai įdomūs: parūpo sužinoti daugiau apie lietuvių psichologiją, jų santykį su istorija, bendravimo ypatumus, vertybes“, – aiškina amerikietė, savo analitiniam smalsumui patenkinti dalyvavusi JAV valdžios remiamoje programoje „Fulbright“ ir laimėjusi piniginę stipendiją bei galimybę metus studijuoti, gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Antriems metams pratęsusi studijas Vytauto Didžiojo universitete Indianos universiteto doktorantė renka medžiagą savo moksliniam darbui „Tolerancijos švietimas Lietuvoje“, dirba stebėtoja prie Lietuvos Vyriausybės esančioje Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti.
„Pagrindinis šios komisijos tikslas – šviesti visuomenę: viešinti ir platinti sukauptą informaciją, informuoti šalies gyventojus, ypač jaunimą, apie nacių ir sovietų okupacijų nusikaltimus, jų pasekmes Lietuvos visuomenei ir tarptautinei bendruomenei. Komisija parengė ir kurį laiką vidurinėse mokyklose įgyvendina Tolerancijos ugdymo programą – jau sukurti tolerancijos centrai. Mano darbas ir yra stebėti, kaip skatinama tolerancija ir pagarba universalioms žmogiškosioms vertybėms mokyklose, bendrauti su šiuose centruose dirbančiais mokytojais“, – apie savo veiklą pasakoja K. Beresniova.
Lietuvai tekusi galimybė
Kaip tik todėl Kristina dažnai lankosi programoje dalyvaujančiose Lietuvos mokyklose, bendrauja su tolerancijos centrų vadovais, stebi istorijos ir anglų kalbos pamokas. Pasak jos, labai svarbu, kad mokykloje vyrautų geras klimatas: nebūtų patyčių, ypač iš silpnesnių, kažkuo išsiskiriančių, kitokių vaikų, kad mokiniai eitų į mokyklą be baimės, noriai, kad tarp visų – ir mokytojų, ir mokinių – būtų tarpusavio supratimas, pagarba, tolerancija. Amerikietei itin įdomu stebėti, kaip dirba mokytojai, keistis su jais nuomonėmis, klausyti jų argumentų.
„Lietuvoje yra daugiau kaip 1 500 vidurinių mokyklų, bet tolerancijos centrai kol kas įsikūrė tik 80 iš jų. Gaila, nes jau dabar galiu tvirtinti, kad tai puikus būdas išauklėti kultūringą visuomenę. Turėtumėte didžiuotis šia puikia programa, nes Amerikoje tolerancijos centrų nėra. Viena studentė pasiūlė: „Gal grįžusi šią idėją paskleiskite ir savo šalies mokyklose?..“ Manau, jos mintis puiki: JAV tolerancijos centrai labai praverstų“, – šypsosi pašnekovė.
Padėk kitiems!
Didžiausia žmogaus vertybe šiuolaikiniame pasaulyje Kristina laiko drąsą. „Karo metais Kaune rezidavęs Japonijos diplomatas Čijunė Sugihara yra pasakęs: „Daryk, kas yra gerai, ir nesuk galvos, kas ir kodėl!“ Tai nuostabūs žodžiai, virtę mano gyvenimo varikliu. Daryti tai, kas gera, kartais labai sunku. Pastebiu, kad ši problema aktuali viso pasaulio kontekste.
Pažiūrėkite, kiek konfliktų, nesusipratimų kyla mūsų žemėje, kiek daug įtampos, nepasitikėjimo, kiek žmonių gyvena sunkiai, yra persekiojami, – priverčia susimąstyti pašnekovė, su visu tuo ji susidūrusi tiesiogiai: Šveicarijoje prie Jungtinių Tautų Organizacijos ji dirbo su savo šalyse persekiojamais žmonėmis. –
Šiandien daugelis galvoja tik apie save. Padėti kitiems?.. Toks darbas dažnai neatneša nei pinigų, nei pripažinimo – jei darai tai ne iš išskaičiavimo, o iš širdies, tau nei pinigų, nei garbės nereikia! Tačiau dauguma žmonių vis dėlto pirmiausia ieško naudos sau. O tik pagalvokite, kaip būtų lengva gyventi, jei kiekvieno žmogaus širdyje būtų atjauta, supratimas, jei padėti sunkiai gyvenančiam kaimynui, draugui būtų ne garbė, o tiesiog gyvenimo norma. Jokių krizių pasaulyje niekas nejaustų!“
K. Beresniova atkreipia dėmesį, kad JAV kitoks požiūris į žmones, kuriems reikia pagalbos: yra sukurta tam tikra infrastruktūra, įkurtos specialios institucijos, fondai, į žmogaus poreikius, jo interesus valdžia reaguoja jautriau, greičiau. Deja, Lietuvoje ji to nepastebėjo – amerikietė tai patyrė asmeniškai. „Demokratija čia gyvuoja neseniai, tad gal todėl žmogui paprasčiau pačiam pakeisti savo situaciją“, – mano Kristina.
Moka puošti tortus
34-erių moteris pripažįsta, kad potraukį ir gyvenimo kelią perėmė iš savo tėvų – abu jie mokslininkai, turi tiksliųjų mokslų daktarų vardus. Prie jų šeimos nepritampa tik brolis – jis visiškai kito tipo žmogus: menininkas, paskendęs kūryboje, talentingai grojantis gitara ir pianinu.
„Aš į jį panaši gal tik tuo, kad mėgstu ir moku labai meniškai puošti tortus! Baigiau net specialius konditerijos kursus“, – juokiasi Kristina, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga savo vyrą Roką nustebinusi Vyčiu puoštu tortu. „Recepto nepasakysiu, nes tortų nedarau, parduotuvėje perku „ruošinius“, į kuriuos reikia tik kažko įdėti ir pabaigti gaminti. Paveiksliuką susiradau internete, naudojau net keturių spalvų glazūrinį kremą. Išėjo puikus tortas. Rokas atsisakė jį valgyti!
Tiesa, ilgėliau pasidžiaugti mano aštuonias valandas trukusios kūrybos rezultatu nepasisekė: norėdamas tortą perkelti nuo vieno stalo ant kito vyras netyčia jį išmetė. Ak, kaip buvo gaila...“ – Kristinos veide atsiranda liūdna šypsena, o man kyla noras paklausti: kas gi jų namuose šeimininkas?
Ji neslepia, kad namus tvarkyti – vyro Roko darbas. Gaminti valgyti? Ne, jai tai daryti nepatinka! „Roko mama labai skaniai gamina. Net tris kartus per dieną! Mums susituokus ji perdavė gardžiausių šeimos patiekalų receptus. Kurį laiką bandžiau gaminti, bet kai nežinojau, koks turi būti jų skonis, sekėsi sunkiai.
Galiausiai po metų Rokas neapsikentęs pasakė: „Jei negalėčiau gyventi be lietuviškų patiekalų, būčiau vedęs lietuvę, tu amerikietė ir stengtis tau nereikia!“ Tada nusiraminau, juolab kad potraukio ir tradicijų gaminti nepuoselėjo nei mano mama, nei senelė“, – prisipažįsta jauna mokslininkė, su vyru dažniausiai pietaujanti restorane – tokios tradicijos Amerikoje.
Vis dėlto Kristina moka išvirti lietuviškus barščius, tiesa, be mėsos. „Vyras be jos gyventi negali, o aš jau dešimt metų vegetarė. Mėsos nevalgau dėl etikos principų, manau, kad visiems – žmonėms ir gyvūnams – reikia sugyventi gražiai.“
Atrado širdžiai artimą šalį
Vašingtone įsikūrę Rokas ir Kristina susituokė prieš 11 metų. Jauna moteris juokiasi prisiminusi ne tik pirmą jų susitikimą, bet ir piršlybas.
Rokas Beresniovas, dabar Vašingtono banko „HSBC Bank USA“ viceprezidentas, į JAV atvyko studijuoti pagal programą „Work and Travel USA“, o supažindino juos draugas.
„Svetimšaliai galvoja, kad amerikiečių geografinės žinios ribotos: mes žinome tik tas šalis, kuriose vyksta karas. Taip atrodė ir Rokui. Jis atsargiai paklausė: „Ar tu žinai, kur yra Lietuva?“ – „Taip, žinau, nes studijuoju istoriją“, – atšoviau. Rokas man pasirodė labai draugiškas, įdomus, patrauklus, ypač sužavėjo jo loginis mąstymas, gebėjimas aiškiai dėstyti mintis, – vardija Kristina, tekėti už lietuvio sutikusi be ilgų svarstymų. – Dalyvavau eilinėje JAV valdžios programoje: laukiau paskyrimo dvejiems metams vykti į Armėniją, kur turėjau eiti kažką panašaus į kultūros diplomatės pareigas. Rokas prisipažino, kad mane myli, ir pasakė: „Žinau, kad turi išvažiuoti ir kaip tau tai svarbu. Bet kai sugrįši, ar tekėsi už manęs?“ – „Tikrai?!“ – jau nebenorėjau niekur važiuoti, norėjau pasilikti su juo!“
Vis dėlto Kristina į Armėniją išvažiavo, bet užtruko ten vos porą mėnesių. Jaunieji atšventė vestuves ir JAV, ir Lietuvoje, o Kristinos tėvai džiaugėsi atradę dar vieną širdžiai artimą šalį – Lietuvą: čia jie lankėsi tris kartus, su džiaugsmu perėmė kai kurias lietuviškas tradicijas, pavyzdžiui, švenčia visas svarbias Lietuvos valstybines šventes, Kūčias ir net žento Roko vardo dieną, gamina lietuviškus patiekalus. Štai per Kūčias ant jų vaišių stalo visada balta staltiesė, tuščios lėkštės išėjusiesiems į amžinatvę, tradiciškai dvylika patiekalų, kuriuos gamina visi kartu: Kristina, jos tėtis, mama, brolis ir Rokas.
Žavi lietuvių nuoširdumas
Metai, praleisti Lietuvoje, K. Beresniovai buvo naudingi ne tik renkant medžiagą doktorantūros moksliniam darbui – ji mūsų šalyje susirado nemažai gerų draugų.
„Iš pradžių – santūrūs, kuklūs, o daugiau pabendravus lietuviai tampa nuoširdūs, atviri, labai artimi. Vos atvykusi į Lietuvą susirgau, reikėjo važiuoti į polikliniką, tačiau tuo metu Roko mama buvo užsiėmusi. Įsidrąsinusi paskambinau savo anglų kalbos mokytojai, pasiūliau pinigų už tai, kad ji mane palydėtų.
Abi vienodai nustebome: ji – kad už tokią paslaugą pasiūliau pinigų, aš – kad ne šeimos žmogus sutiko man padėti, atsisakė užmokesčio ir liepė nesibaiminant bet kada kreiptis, jei tik prireiks kokios pagalbos ar paslaugos. Amerikoje ir viena, ir kita būtų mažų mažiausiai keista: čia nepriimtina taip elgtis“, – atvirauja Kristina ir mano, kad tai viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje gyventi lengviau.
Kitos vertybės
Vyro tėvynėje K. Beresniova pastebėjo visai kitą žmogiškųjų vertybių eiliškumą. Šeima, bendravimas, darbas – toks dažno lietuvio vertybių sąrašas, o štai amerikiečiai pirmą vietą atiduoda darbui, karjerai.
„JAV mano amžiaus moteriai yra normalu neturėti vaikų – tai nėra būdas sustiprinti šeimą, kaip daugelis moterų galvoja jūsų šalyje. Sutuoktinius gali sujungti, suvienyti bendras požiūris į darbą, verslas, tie patys pomėgiai. Taip yra ir mūsų su Roku šeimoje. Abu labai mėgstame keliauti ir kai tik randame pigesnę kelionę, net nedvejodami kraunamės lagaminus.
Tiesa, yra viena sąlyga: niekada nevažiuojame ten, kur jau buvome. Norisi aplankyti dar nepažintus kraštus. Išnaršėme visą Europą, daug kartų, bet skirtingose vietose lankėmės Kanadoje, Meksikoje, puoselėjame planus nuvykti į Aziją. Tiesa, greitai pasiilgstame darbo, mat abu esame darboholikai, be to, turime vieną verslą – lietuvių ir JAV verslininkus konsultuojančią firmą, kuri neseniai pradėjo darbuotis ir VDU atstovybei Vašingtone. Tikiu, kad tai suteiks daugiau galimybių į JAV emigravusiems lietuviams pažinti gimtą kraštą, domėtis jos mokslu, studijų pasiekimais, o VDU plėtoti partnerystę su kitomis Amerikos aukštosiomis mokyklomis“, – įsitikinusi jauna mokslininkė.
K. Beresniova nuoširdžiai ilgisi Amerikoje gyvenančio vyro. Paguoda viena, jis turi jos šeimą Amerikoje, o ji jo – Lietuvoje. „Vienas kito labai pasiilgome, tačiau abu suprantame, kokios svarbios mano gyvenime yra šios studijos“, – šypsosi Kristina.
