Atviro žvilgsnio, nuoširdi ir paprasta it mergaičiukė aktorė, rudenį tapsianti Šiaulių universiteto estrados meno specialybės ketvirto kurso studente, staiga užgriuvusio populiarumo nesureikšmina, tačiau prisipažįsta, kad būtent jis rikiuoja būsimus darbus ir atveria kelią naujiems išbandymams ir pasiūlymams.
- Kodėl rinkaisi aktorės duoną?
Į sceną mane traukia nuo pat mažumės, o kelias į ją, galima sakyti, vedė dėsningai. Kai lankiau darželį, dalyvavau konkurse „Dainų dainelė“, vėliau dainavau Vadimo Kamrazelio vadovaujamame ansamblyje „En-den-du“. Aktyviai įsitraukusiai į ansamblio veiklą, vadovas patarė mokytis „Juventos“ mokykloje. Be dainavimo, čia mokiausi groti pianinu ir kanklėmis. Tik vienuoliktoje, dvyliktoje klasėse, kurias baigiau Šiaulių universitetinėje gimnazijoje, nieko nedariau – nei šokau, nei dainavau. Tuomet maištavau.
Buvo atsibodusios repeticijos, muzika. Atrodė, nieko nebenoriu ir visko man jau gana. Uždariau pianiną ir metus prie jo neprisėdau. Atsivertimas įvyko aktorei Linai Bocytei pradėjus statyti šimtadienio spektaklį. Mano galvoje ėmė šmėsčioti mintis, jog geriau būti aktore nei chemijos mokytoja. Iš tikro, man gerai sekėsi tiek fizika, tiek chemija, tiek lietuvių kalba.
Stodama pareiškime įrašiau vieną vienintelį pageidavimą – studijuoti estrados meną. Galvojau, jei nepriims, tuomet eisiu bet kur. Dabar, kai pasižiūriu atgal, matau, jog likimas man daug dovanų davė. Jis mano gyvenime viską sudėliojo taip, kaip norėjau ir kaip turėjo būti.
Šiuos žodžius gerai iliustruoja ir kitas pavyzdys. Paskutiniame kurse mokysiuos pas Sigitą Jakubauską, kuris seriale vaidina mano tėvą, kaimo žiniuonį, žolininką. Išeidama akademinių atostogų kartą pasvajojau, kad labai norėčiau mokslus baigti pas minėtą aktorių, nes jis labai įdomus žmogus. Tačiau tada negalvojau, kad, metus paauginusi dukrą, ryšiuosi atostogas pratęsti dar tokiam pat laikui. Išlindus „Naisių vasarai“, teko žengti šį žingsnį, ir taip išsipildė svajonė mokytis pas „tėtį“.
- Tavęs, gretinant su serialo heroje, medicina netraukė?
Niekada. Aš net vaikystėje nemėgau žaisti daktarėmis. Prisimenu, turėjau draugę, svajojusią būti gydytoja. Su ja žaisdavau su sąlyga, kad ji man padarys masažą. Apskritai labai nemėgstu lankytis pas gydytojus. Nueinu tik tada, kai nebeturiu kito pasirinkimo.
- Esi grynų gryniausia šiaulietė. Nejaugi nesinorėjo ištrūkti į kitą miestą?
Man visada patiko ir patinka miestas, kuriame gimiau ir užaugau. Apie išvažiavimą galiu pasakyti: yra žmonių, norinčių nuo kažko pabėgti. Aš neturėjau nuo ko bėgti. Man buvo labai gera studijuoti ir gyventi kartu su tėvais. Grįžus iš paskaitų visada būdavo ko valgyti, šaldytuvas pilnas.
- Tėvai nevaržė?
Jie mane, vienturtę dukrą, už virvutės laikė iki aštuoniolikos metų. Su jais gana atvirai diskutuodavome apie išėjimus į diskotekas, vakarėlius. Vėliau atsirado pasitikėjimas, nors kartais, su kursiokais užsisėdėjusi iki paryčių, jam nusižengdavau. Juk jaunystė. Ją reikia suprasti.
- Kaip patekai tarp serialo „Naisių vasara“ aktorių?
Atsitiktinai. Ruošiausi važiuoti į Kauną, bet tarpduryje pasivijo telefono skambutis – Rolandas Skaisgirys paprašė per dešimt minučių atsirasti dramos teatre. Buvau paskutinė atrankoje. Kai gavau Elenos vaidmenį, užplūdo įvairūs jausmai. Pirmiausia, žinoma, nuoširdžiai džiaugiausi, paskui apėmė baimė, abejonės. Juk buvau visiškai „žalia“, nežinojau ir neįsivaizdavau, kokia yra serialų „virtuvė“ ir kaip vyksta kūrimas, filmavimas.
- Daug kritikos sulaukei iš patyrusių kolegų?
„Naisių vasaros“ kūrybinė grupė daug kritikos nepažėrė, vieni kitiems padėdavome, pasikonsultuodavome. S. Jakubauskas, su kuriuo daug dirbome, daug man patarė, gero žodžio, patarimų negailėjo ir aktorius, o šio filmo režisierius Saulius Balandis.
Visai ką kitą išgirdau perskaičiusi komentarus internete. Prisipažinsiu, visą naktį negalėjau užmigti ir dar kitą dieną nei valgyti, nei gerti. Viską per giliai paėmiau į širdį. Į kitų nuomonę gilinausi, nors kolegos ir buvo uždraudę skaityti komentarus.
- Eli vaidmuo seriale be galo teigiamas. Nesinori išbandyti „blogietės“ vaidmens?
Klausiau scenaristo, gal antrą sezoną Elena pasikeis ir bus kiek kitokia. Atsakė – tikrai ne, nes „blogietės“ vaidmuo man netinka prie veido. Tačiau svajoju ir noriu kada nors gauti charakterinį vaidmenį. Tie „geriečiai“– visiškas pliusas, nei jie labai pyksta, nei jie moka nekęsti. Išmokti išreikšti prieštaringus, įvairiapusius jausmus būtų įdomu ir naudinga.
- Ar labai skiriasi į Naisių kaimą vasarai po mokslų sugrįžusi Elena nuo Šiauliuose gyvenančios Agnės?
Aš, kaip ir kiekvienas žmogus, būnu visokia. Kartais be nuotaikos, ūpo, nors blogiems jausmams neleidžiu įsiviešpatauti. Juk jeigu pozityviai nusiteiksi, viskas eisis gerąja linkme. Sutikdama Naujuosius metus, sau pasakiau: man jie bus patys laimingiausi, darbingiausi, duosiantys daug patirties. Žodžiai pildosi. Darbų tvarkaraštis iki rudens užpildytas.
Elena nuo Agnės gerokai skiriasi. Su kolegomis juokdavomės, jog Eli, kitaip nei aš, labai mažai valgo. Nors patinka skanus maistas, valgio gaminimo nesubuitinu. Į virtuvę einu tik tada, kai pati to noriu. Nesu tradicinė namų šeimininkė. Ja nebūsiant iš karto įspėjau savo vyrą. Save pristačiau tokią, kokia esu, kad žmogus neturėtų pagrindo manyti, jog vieną dieną staiga pasikeičiau.
- „Naisių vasara“ – tai filmas apie kaimą, jo žmonių gyvenimą. Ar miestietės neglumino tokia tematika, ar nesunku buvo įsijausti, įsivaizduoti ne mieste gyvenančiųjų kasdienybę?
Aš nesu gryna miestietė. Gimiau ir augau Šiauliuose, bet vasaras, žiemos atostogas praleisdavau pas močiutę kaime Kaltinėnuose, netoli Kryžkalnio. Deja, močiutės jau daug metų nebėra. Nebeliko ir jos sodybos. Buvau penktoje klasėje, kai ją pardavė ūkininkams, kurie bėgant laikui prisistatė visokių „gargarų“. Dabar visi gailimės, kad neišsaugojome senolės namų, stovėjusių ant kalno, nuo kurio matėsi netoliese tekanti upė. Gaila ir senovinių rakandų: skrynių, rūbų, indų.
Pradėjus filmuotis seriale, atgijo vaikystės prisiminimai ir sena svajonė – pabraidyti po rugių lauką. Mūsų kaime močiutė turėdavo nedidelį lauką, apsėtą rugiais, tačiau neleisdavo į juos bristi. Naisiuose tokia galimybė buvo suteikta. Filmuojant vieną sceną, rugių lauke galėjau bėgti kiek noriu, į valias braidyti. Jausmas – neapsakomas. Tik rugiai vaikystėje atrodė kur kas aukštesni...
- Pradedančiai aktorei teko nemažai vaidinti meilės scenų. Kaip į jas reagavo namiškiai?
Jie daug paprasčiau ir lengviau į viską žiūrėjo, nei aš pati. Iš tikrųjų, kaip yra sakęs Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Žvinys, aktoriams bučiniai, apsikabinimai nėra tokie romantiški, kaip atrodo žiūrovams. Filmuojant aplink būna labai daug žmonių, nuo pat ryto tik ir girdi „Tai šiandien bučiuositės?“ Prieš tokias scenas visuomet jauti stresą, bet mes su Aurimu labai stengiamės, kad viskas kuo tikriau atrodytų. Elena juk myli Pijų. Beprotiškai, nuoširdžiai.
- Šiais metais kartu su Vytautu Šapranausku per TV vedei vieną „Chorų karų“ laidą. Daugelis tavo debiutą sutiko ir įvertino gana palankiai.
Kad tapau laidos vedėja, reikia padėkoti Jurgitai Jurkutei. Jai išvažiavus atostogų, man teko ją pavaduoti. Šis pasiūlymas buvo kaip iš giedro dangaus. Sutikau iš karto ir tik paskui pradėjau galvoti, kam ryžausi. Laida juk tiesioginė, niekas nieko neiškirps, be to, nieko panašaus nebuvau dariusi. Tokios mintys atginė baimę, buvo apėmusi net savotiška panika. Bijojau nuvilti tuos, kurie manimi pasitikėjo, nenorėjau gėdos prisidaryti ir sau. Gerai, kad viskas neblogai sekėsi ir sulaukiau naujų darbo pasiūlymų.
Pasibaigus „Chorų karams“ su Deiviu vesiu naują projektą – „Šeimų dainos“. Netolimoje ateityje turėčiau būti dar dviejų laidų vedėja, bet apie šiuos pasiūlymus dar negaliu kalbėti.
- Kuris darbas labiau patiko: filmuotis seriale, televizijoje ar vis dėlto labiau norėtum dirbti teatre?
Net nežinau. Esmė visur ta pati – turi gerai atlikti darbą, nepriekaištingai sukurti vaidmenį. Skiriasi tik specifika. Darbas teatre yra momentinis. Tai, ką išgyveni scenoje, ką parodai žiūrovui, niekada daugiau nepakartosi, niekada nebus tokio pat spektaklio, niekada neateis ir tie patys žiūrovai.
Teatre antro dublio nėra. Seriale nėra žiūrovų plojimų, ovacijų, reakcijos. Čia visada turi atsižvelgti į kameras, turi derintis prie triukšmo, aplinkos, mikrofonų. Kiek buvo scenų – prisega Pijui mikrofoną po marškiniais prie krūtinės, o aš vis paglostau jį ir viską sugadinu, nes įsirašo siaubingas garsas. Be to, seriale viskas greičiau vyksta. Neskiriama laiko repeticijoms, prieš filmavimą aptari scenas ir pirmyn.
- Tave, vos atsiradusią viešumoje, jau spėjo pavadinti seksualiausia Lietuvos mergina.
Toks apibūdinimas man visai netinka. Juk aš nei pusnuogė filmavausi, nei fotografavausi, nei provokuojamai rengiuosi. Taip mane, manau, pavadino dėl skambios antraštės. Tada ir prasidėjo tas vajus. Juokas ima iš tokių kalbų.
- Skaudina apkalbos?
Nelabai noriu jų girdėti, nors apkalbų visada yra, ar tave rodo per televiziją, ar ne. Mes visi daugiau ar mažiau „pletkais“ užsiimame.
- Kaip vertini staiga atėjusį populiarumą? Neužriesi nosies?
Nematau reikalo jos riesti. Sutinku, dėmesys užgriuvo staiga, bet apie jį daug negalvoju ir jo nesureikšminu, todėl ir „žvaigždžių ligos“, esu įsitikinusi, išvengsiu. Nesinori prarasti savojo „aš“.
- Ar norėtum, kad dukra sektų Tavo pėdomis ir taptų aktore?
Labai norėčiau, kad mano dukra žinotų, ko nori, ir darytų tai, ką mėgsta, nes aplink be galo daug žmonių, kurie dirba nemėgstamą darbą ir yra labai nelaimingi. Aš esu laiminga visomis prasmėmis ir noriu, kad visi žmonės tokie būtų.
