Savo atliktais tyrimais, didžiuliu projektu, kurio metu buvo lyginama JAV ir Kinijos žmonių mityba, jis įrodė, kad ligos priklauso nuo maitinimosi ypatybių. Tyrimas parodė, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp gyvūninių baltymų ir susirgimų vėžiu, taip pat mityba susijusi su tokių ligų, kaip diabeto ir nutukimo, atsiradimu.
Maryl Celiz: Taigi, kodėl mes negalime gauti teisingos informacijos, ką turėtumėme valgyti?
T. Colinas Campbellas: Savo antrojoje knygoje rašau apie tai. Ypač apie tyrimus, atliktus Vašingtone. Po 20 metų trukusių įvairių tyrimų galiu teigti, kad mokslininkai visada stengiasi perduoti savo žinias plačiajai visuomenei. Tačiau dėl įvairių priežasčių esama labai priešiškai nusiteikusių žmonių, nenorinčių nieko keisti.
Maisto pramonė taip pat turi savų interesų. Tačiau savo knygoje aš rašau apie svarbesnius dalykus. Jei nusikeltume 100 ar 150 metų atgal, ar net dar seniau, į senovės Graikijos laikus, galėtume pastebėti, kad mokslininkai gilinosi į labai siaurą tyrimų sritį, nematydami visumos. Apie tai jau diskutavo net Platonas su Aristoteliu.
Silvie Celiz: Kokia galėtų būti alternatyva tokiam mąstymui?
T. Colinas Campbellas: Alternatyva tokiam požiūriui – holistinis mąstymas, suvokimas, kad viskas tarpusavyje yra susiję. Taip mąsto vis daugiau žmonių, bet moksle, kadangi dėmesys sutelkiamas į konkrečią siaurą sritį, to trūksta. Visa medicina susiskirsčiusi į siauras tyrimų sritis, o turėtų vyrauti holistinis požiūris. Medicinos mokslas Indijoje, Kinijoje nuo pat senų laikų pasižymėjo visapusiškesniu požiūriu, o Vakarų medicinos moksle buvo stengiamasi tyrimus kuo labiau susiaurinti.
Šiuolaikinis medicinos mokslas gilinasi tik į vieną konkrečią ligą, vyrauja požiūris, kad vėžį galima išgydyti vien išpjovus pažeistą organą. Apie tai audringai buvo ginčijamasi dar 1800 metais, tačiau tada pagrindinis gydymo įrankis buvo vien chirurginis peilis. Tačiau ir dabar biochemikai, radiologai cheminiais vaistais stengiasi įveikti problemą – atakuojamos vėžinės ląstelės. Aš manau, kad tai nėra geriausia išeitis. Liga yra daug sudėtingesnis dalykas.
Silvie Celiz: Mes taip pat vertiname ir augalus, sutelkdami dėmesį į vieną kurį izoliuotą vitaminą ar mineralą, išskiriame juos ir prekiaujame jais.
T. Colinas Campbellas: Tikra tiesa. Vitaminų ir papildų pramonės apyvarta per metus JAV siekia 24-25 milijardus. Jau 1980 metais dalyvavau tyrime apie vitaminų poveikį ir vaisių ir daržovių suvartojamą kiekį, buvo padaryta išvada, kad papildai negali pakeisti natūralių maisto medžiagų. Tačiau prekybininkai ir vitaminų pramonės atstovai, naudodami didžiulius reklamos kiekius, įteigė žmonėms, kad „tik vitaminas C ir vitaminas E gali apsaugoti jus nuo vėžio“.
Didžiuliai vitaminų kiekiai imti vartoti beveik be jokios kontrolės. Man teko dalyvauti kaip ekspertui, kai federalinei prekybos komisijai buvo pateikti kaltinimai dėl neteisingos reklamos. Teko spręsti painius reikalus tarp verslo interesų ir tikrų faktų kalbos. Verslui terūpi tik tam tikros prekės, pavienės cheminės medžiagos. Domėjausi tais dalykais, todėl galiu pasakyti, kad papildai nėra tokie veiksmingi. Netinkamos dozės, netinkamas vartojimo laikas ir visa kita. Sulaukiau daug priešiškumo iš tų, kam stojau skersai kelio.
Silvie Celiz: Jūs anksčiau minėjote, kad taip pat nemažą vaidmenį šiuo atveju vaidina teisiškai patentuoti produktai?
T. Colinas Campbellas: Jei jūsų darbas susijęs su moksliniais tyrimais, jūs turite skaitytis su tuo, kas gali būti naudinga visuomenei. Naudinga tai, kas pelninga. Mes gyvename tokio pobūdžio sistemoje. Vien idėjos pelno neatneš, jas dar reikia parduoti. Tai marketingas.
Norint ką nors parduoti visuomenei, reikia atkreipti dėmesį į tokius dalykus, kaip intelektualinė nuosavybė, autorinės teisės, firmos ženklas ir t.t. Jūsų išradimas turi būti apsaugotas teisiškai. Tam reikalingi patentai. Didžiulis dėmesys kreipiamas į cheminę struktūrą, į tai, kaip preparatas veikia. Šiuolaikinė medicinos sistema pagrįsta vieno vaisto tyrimu vienu metu, specifine veikla, kuri įneša didžiulę sumaištį ir padaro daug žalos.
Silvie Celiz: Kokia jūsų nuomonė, ar valgant neapdorotus produktus, taikant augalinę dietą, tinkamas tokių papildų, kaip chlorelos, žaliųjų dumblių miltelių vartojimas?
T. Colinas Campbellas: Tai protingas pasirinkimas, nes tokie produktai, kaip chlorela, kitos žolinės substancijos turi daugybę cheminių medžiagų, jos visapusiškai naudingos. Atsiranda nauja maisto pramonės sritis, kai vaisiai ir daržovės užšaldomi, kad išsaugotų savo chemines medžiagas. Iš audinių pašalinamas tik vanduo, lieka tik koncentruotos medžiagos. Taip ir koncentruotuose pilnaverčio maisto papilduose išlieka visos naudingosios augalų medžiagos.
Silvie Celiz: Tačiau mus reikalingos visos maistinės medžiagos – ir vanduo, ir ląsteliena.
T. Colinas Campbellas: Taip, jei mes vartojame neapdirbtus produktus, mes gauname ir vandenį, ir ląstelieną, viskas veikia kartu. Tačiau pašalinus vandenį ir ląstelieną lieka naudingos medžiagos, kurios veikia geriau nei visiškai išgrynintos maistinės medžiagos. Tai tarsi tarpinis elementas tarp vitaminų ir natūralaus maisto.
Silvie Celiz: Dar dažnai klaidingai manoma, kad veganiška mityba – vien mėsos ir pieno produktų atsisakymas, tačiau esama ir veganiško nesveiko maisto.
T. Colinas Campbellas: Visiška tiesa, egzistuoja ir daugybė rūšių nesveiko veganiško maisto, pavyzdžiui, jei vartojama per daug makaronų patiekalų ir pan.
Silvie Celiz: Taigi, ar galėtumėte aptarti, kas sudaro pilnavertę augalinio pagrindo dietą ir ką žmonės turėtų valgyti kasdien?
T. Colinas Campbellas: Mes galime rinktis maistą iš daugybės augalų rūšių, nevertėtų apsiriboti vien populiariausiais vaisiais ir daržovėmis. Kodėl mes negalėtume daugiau valgyti įvairių šaknų, lapkočių, žalumynų, netgi žiedų – egzistuoja daugybė augalų rūšių ir tikrai yra iš ko pasirinkti.
Skirtingi augalai pasižymi skirtingomis naudingomis maistinėmis savybėmis. Juk pavyzdžiui, iš įvairių šakniagumbių, kuriuose gausu krakmolo, (pavyzdžiui, bulvių) mes galime gauti daug naudingų medžiagų – juose augalas kaupia energiją kitam augimo sezonui. Mums reikalinga ši energija, todėl mes valgome šakniagumbius.
Taip pat naudingi riešutai ir sėklos. Juose gausu riebalų, tačiau daug ir maistinių medžiagų, todėl nedideliais kiekiais jie labai naudingi. Na, ir bene svarbiausias dalykas - įvairių spalvų augalai – žalumynai, raudonos, oranžinės spalvos daržovės ir vaisiai. Spalvą augalas įgauna dėl jame esančių mineralinių medžiagų, juose gausu antioksidantų.
Reikėtų vartoti visus augalus, ypač koncentruojantis į žalumynus, nes jie užima ypatingą vietą mūsų mityboje. Įvairūs pumpurai, žiedai, tokios daržovės, kaip žiediniai kopūstai, pasižymi dideliu antioksidantų kiekiu, ypač jei jie auginami atvirame grunte ir gauna daug saulės šviesos. Jie gali suteikti mums reikiamos energijos, taip pat juose gausu ląstelienos, kuri reikalinga normaliam virškinimui ir žarnyno darbui.
Silvie Celiz: Jūs kalbėjote apie šaknis, stiebus, žiedus, tačiau neminėjote daigų. Ar jie kuo nors išsiskiria?
T. Colinas Campbellas: Taip, daigai ypač naudingi, nes dygstančios sėklos pasižymi ypač gausiu maistingųjų medžiagų kiekiu būtent dygimo laikotarpiu. Augalas ruošiasi augimui ir tuo metu sukaupia itin daug antioksidantų.
Silvie Celiz: Taigi žinome maistingiausius ir naudingiausius produktus, tačiau kaip geriau juos valgyti? Virti? Tačiau ar iš viso verta virti?
T. Colinas Campbellas: Aš manau, kuo daugiau mes į savo racioną įtrauksime neapdorotų produktų, tuo geriau. Tai natūraliausias mitybos būdas, juk virdami mes sunaikiname nemažai naudingų medžiagų. Taigi, įvairiausios salotos yra labai naudingas dalykas.
Tačiau valgyti vien 100 % žalią maistą itin sunku. Tai nėra gerai, nes atsisakoma daugybės grūdų, ankštinių, kurie valgomi virti. Tokiu atveju reikalingas kitas energijos šaltinis - daugiau vartojama sėklų ir riešutų. Tai šiek tiek iškreipia mūsų mitybą. Turiu keletą draugų, kurie, valgę neapdorotą maistą keletą metų, susidūrė su rimtomis problemomis.
Silvie Celiz: Kaip tokia mityba gali mums pakenkti? Ar keisdami kruopas riešutais gauname per daug riebalų?
T. Colinas Campbellas: Valgome maistą tam, kad gautume energijos. Mums reikalingas tam tikras kalorijų kiekis. Mes jų galime gauti įvairiais būdais, tačiau lengviausiai įsisavinami angliavandeniai. Jų gausu sėklose, grūduose, šakniagumbiuose. Tačiau ne visi žmonės nori valgyti žalias bulves.
Silvie Celiz: O jūs pats?
T. Colinas Campbellas: Aš anksčiau be didesnių problemų valgiau žalias bulves, tačiau tai ne mano mėgstamiausias valgis. Žalios bulvės, gavusios saulės šviesos, pažaliuoja, tampa nuodingos. Taigi valgyti žalias bulves nėra pati geriausia mintis. Bulves, kitus krakmolingus augalus geriau virti.
Grūdai – kviečiai, miežiai, kukurūzai ir pan. – vartojami virti. Žaliavalgiai jų atsisako, jie vartoja mirkytas avižas ir kitus grūdus, tačiau viskas baigiasi tuo, kad jie, suvalgydami per daug riešutų ir sėklų, gauna per daug riebalų. Aš būtent tai turėjau omenyje, sakydamas, kad tokia dieta nėra gerai subalansuota.
Silvie Celiz: O ką mes sunaikiname virdami?
T. Colinas Campbellas: Tai priklauso nuo to, kiek ilgai jūs verdate, ar verdate itin dideliame karštyje, ar gaminate ant atviros liepsnos. Taip gamindami jūs ne tik sunaikinate naudingąsias medžiagas, maiste tokiu atveju atsiranda nuodingų, kancerogeninių medžiagų. Perverdant maistą dalis naudingų medžiagų suyra, dalis išpilama su nuoviru.
Silvie Celiz: Kaip virimas veikia aminorūgštis?
T. Colinas Campbellas: Jos nesunaikinamos, tačiau baltymai pasikeičia. Baltymų molekulės yra didelės, jos sudarytos iš skirtingų aminorūgščių, karščio veikiamos šios rūgštys pakinta. Pavyzdžiui, enzimai pasižymi unikalia sudėtimi, kuri ypač svarbi įvairioms cheminėms reakcijoms. Virimas suardo sudėtingą struktūrą, aminorūgštys pakinta.
Silvie Celiz: Tačiau ar verta virti, pavyzdžiui, pupeles, jeigu baltymų struktūra pasikeičia?
T. Colinas Campbellas: Tai svarus argumentas, tačiau nevirtos pupelės, pavyzdžiui, sojos, gali būti toksiškos. Virti verta, kad pupelės nebūtų žalingos. Tačiau tai tinka tik nedaugeliui produktų. Aš manau, kad vartojant didesnius kiekius žalio maisto, pavyzdžiui, salotų, nedidelis kiekis virto maisto nepakenks.
Virti reikėtų taip, kad nebūtų išpilamas nuoviras, nes jame lieka daug vitaminų ir kitų maistinių medžiagų. Taip pat svarbu nepervirti maisto. Taip pat galima gaminti trumpai apkepant maistą (pvz., „wok“ keptuvėje) mažesniame aliejaus kiekyje, nes aliejus įsigeria į maistą, keptas maistas nenaudingas. Geriau troškinti.
Silvie Celiz: Tai reiškia, kad norit taisyklingai maitintis, aliejų, netgi tokių, kurie geriau pakelia aukštą temperatūrą, geriau nekaitinti?
T. Colinas Campbellas: Taip, būtent.
Silvie Celiz: Kaip pasikeičia gyvūninės kilmės baltymai virškinimo metu?
T. Colinas Campbellas: Jie virškinant suskyla į pavienes aminorūgštis. Tai nėra tas pats kaip baltymų puvimas, kai mėsa ilgai stovi, tačiau mėsa virškinama ilgiau ir tai nėra gerai. Tai sukelia vidurių užkietėjimą. Gyvūniniame maiste esančios aminorūgštys turi sieros rūgšties, kuri metabolizuodama sukuria skyla į sulfato jonus. Organizmas ne tik užteršiamas, jis tampa rūgštinis.
Silvie Celiz: Kai kurie žmonės mano, kad, pavyzdžiui, ryžių ir pupelių derinys taip pat išskiria žalingas medžiagas. Ar tai tiesa?
T. Colinas Campbellas: Aš taip pat nemėgstu maišyti daug produktų. To moko ir makrobiotinė dieta. Maisto derinimas tampa labai svarbus dalykas, tam nereikia įrodymų. Kartais mes pernelyg griežtai stebime proporcijas, įvairovė pati savaime nėra bloga, juk gamta sukūrė įvairius maisto produktus. Aš nežinau, koks maisto derinimas geriausias, dar daug ką reikia ištirti.
Silvie Celiz: Kokie augalinės mitybos trūkumai? Kalbama, kad taip maitinantis pradeda trūkti kalcio, vitamino B 12.
T. Colinas Campbellas: Maitinantis vien augaliniu maistu kalcio netrūksta, o vitamino B 12 ilgainiui taip maitinantis tikrai sumažėja. Veganų kraujyje šio vitamino dažniausiai trūksta. Nustatyta šio elemento norma – 250-800, o veganų kraujyje randama 150—300. Tačiau neaišku, ar tikrai toks kiekis yra būtinas. Dauguma veganų priversti vartoti papildus, nors gal ir žemesnis kiekis yra pakankamas ir normalus. Gal taip ir turi būti.
Silvie Celiz: Tas pats ir su cholesteroliu?
T. Colinas Campbellas: Anksčiau buvo manoma, kad cholesterolio norma 200-300. Dabar žinome, kad tai netiesa. Žmonės daugiau vartoja augalinių produktų ir norma laikoma, kai jo yra mažiau nei 200. Mano jaunystės laikais mažiau nei 200 buvo laikoma problema, manyta, kad tai netgi skatina savižudybes. Dabar visokiais būdais siekiama sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje.
Normos keičiasi, reikia atkreipti dėmesį, kad dažniausiai kraujas imamas darbo dienos pabaigoje. Jei jums tikrai trūks vitamino B 12, jums prasidės parastezės – jausite trūkčiojimą pirštuose, gali būti anemija. Dar nėra aišku, ar ji dažnesnė veganams, ar visavalgiams. Reikėtų atlikti daugiau sisteminių tyrimų.
Pagrindinis argumentas visada būdavo, kad augaluose nėra B 12 vitamino. Gyvūnai jo taip pat negauna su maistu, jį gamina tam tikros bakterijos virškinimo metu. Ir mūsų skrandyje, ir dirvožemyje esama tokių pačių bakterijų. Dar daug ko mokslas negali paaiškinti. Jei nesijaučiate saugūs laikydamiesi dietos, tada vartokite vitamino B 12 papildus.
Silvie Celiz: Žinau, kad jūsų tyrimai yra finansuojami didelio autoriteto mitybos srityje - Nacionalinio sveikatos instituto, kuo jie suinteresuoti augalinio maisto dieta?
T. Colinas Campbellas: Aš manau, mityba turi būti prioritetinė medicinos tyrimų dalis. Daugelis mano kolegų to nesupranta. Mitybos kursas nėra skaitomas medicinos mokyklose. Nacionalinis sveikatos institutas įsteigė 27 institutus, centrus, finansuoja tyrimų programas, bet tarp jų nėra mitybos instituto. Jie dažnai sako, kad tai sudėtinė jų tyrimų dalis, bet kai jų paklausiama, koks procentas tyrimuose tenka mitybai, jie teigia, kad tik 2 ar 3 procentai.
Daugybė pinigų išleidžiama vieno kurio elemento savybių tyrimui, pavyzdžiui, „ar vitaminas C stabdo žarnyno polipų vystymąsi?“ Tai paprasta, tereikia vartoti tam tikras piliules ir žiūrėti, kaip jos veikia. Mityba, nors apie ją dažnai kalbama, nėra rimtai studijuojama. Mano naujoje knygoje bus apie tai kalbama.
Silvie Celiz: Ką mes galime pakeisti ir ką pirmiausia turėtume daryti?
T. Colinas Campbellas: Bandau tai paaiškinti savo knygoje – mokslininkai sutinka su manimi – mes nebegerbiame gamtos. Mes daiktus vadiname kitais vardais, keičiame jų savybes. Mes taip gyventi esame įpratę, tačiau reikia susimąstyti, nes nebetobulėsime. Vieni žmonės tampa dar turtingesni, o kiti vergauja. Mano naujos knygos pavadinimas būtent ir yra „Šeimininkas ir vergų kraštas“, mes koncentruojamės į pinigus, pagiežą ir varžybas, ir žmonės linkę priešintis, kai bandome juos pakeisti.
Silvie Celiz: Tiesa ta, kad sveikatos situacija labai priklauso nuo valdžios.
T. Colinas Campbellas: Taip, šiuo atveju kai kas pelnosi ir kraunasi turtus, o kiti patiria nemažai išlaidų dėl sutrikusios sveikatos. Valstybinės institucijos nesuvokia, kokia svarbi mityba visuomenės sveikatos būklei, arba suvokia, bet nieko nedaro. Tik dietologai praktiškai atlieka tyrimus mitybos srityje.
Maisto produktams licenzijas teikia Amerikos Mitybos asociacija. Ji atvirai palaiko pieno pramonę. Jos partneriai – tokios kompanijos, kaip Coca Cola, Pepsi Cola, pieno pramonininkai. Taigi, dietologai mūsų šalyje susiduria su korumpuotomis organizacijomis, kurios viską kontroliuoja – pradedant maisto išdavimo licenzijomis ir baigiant medicinos mokyklose dėstomais kursais.
