Man atrodo, kiekvienas žmogus turi gerai jaustis. Visą gyvenimą maudžiausi šaltame vandenyje, kasdien eidavau pasivaikščioti. Miegu 8 valandas, jei noriu – ir ilgiau. Turiu bendraminčių, susitinku su skaitytojais. Valgau tai, ką noriu. Mūsų apetitas – mūsų angelas sargas. Jis pasako, ko organizmui reikia. Visiškai nemėgstu saldumynų, užtat valgau daug vaisių ir daržovių, bulvių. Kai norisi, atsipjaunu lašinių, svogūno ir duonos.
Tačiau nepamirškime, kad esame katalikai, taigi dvi dienas per savaitę, keturias savaites prieš Kalėdas ir šešias prieš Velykas nevalgykime mėsos, pieno produktų. Jei žmonės laikytųsi šių pasninkų, onkologinių ir alerginių ligų sumažėtų maždaug po 80 procentų. Maitinkimės tik tuo, ką patys auginame ir gaminame. Venkime konservuotų produktų. Vienišiems žmonėms, ypač vyresnio amžiaus, rekomenduojama namuose turėti augintinį – tai naudinga sveikatai. Pagaliau gydytis reikia tuo, kas auga 500 km spinduliu aplink mus. Lietuvos gyventojams netinka jokie kiniški papildai, tibetietiški vaistai ar indų medicina.
Daugiau kaip pusę amžiaus dirbote gydytoja, tačiau skaitytojus raginate grįžti prie seniai pamirštų natūralių gydymo metodų. Kodėl?
Iki šiol gydžiausi labai mažai. Dabar man diagnozuota širdies liga, tad geriu vaistus, tačiau nedidelėmis dozėmis. Į nebaisų susirgimą šaudyti iš patrankos nereikia. Nepriklausomos Šveicarijos gydytojų organizacijos manymu, ligoms gydyti pakaktų 200 pavadinimų vaistų (rinkoje yra per 20 tūkstančių), o nedidelių – apskritai nereikia gydyti vaistais. Sloga – ne liga, alergija – irgi. Savo pacientams ir šeimynai rekomenduoju vaistažoles.
Nepamirškime vandens. Vienas verslininkas sakė gėręs labai daug vaistų, tačiau tai nepadėję. Tada jis kreipėsi į Leną Lolišvili, ir ši liepusi per dieną išgerti po tris litrus neva pakrauto vandens. Vyriškis pasiėmė 12 trilitrinių stiklainių. Bemaž nieko nevalgė, nustojo vartoti vaistus, ir jo sveikata ėmė gerėti. Tai – ne stebuklas. Vanduo – vienas nuostabiausių gamtos mums teikiamų vaistų. Skauda galvą – išgerkite 2 stiklines vandens. Vienas anglų profesorius net cukraligę rekomenduoja gydyti truputį pasūdytu vandeniu.
Kur pažvelgsi – kaip grybų po lietaus pridygę parapsichologų, ekstrasensų, chiromantų... Jų nebūtų, jei žmonėms nereikėtų. Kodėl, sutrikus sveikatai, kreipiamės į neaiškaus plauko specialistus?
Žmonės kreipiasi į įvairius būrėjus, nes medicina patiria didelį nuopuolį. Tarkim, šiandien skambina pažįstama – jai staiga labai pakilo kraujospūdis, bet greitoji į ligoninę nevežė. O juk tai labai pavojinga, reikia suteikti skubiąją pagalbą, pagaliau ištirti, kas nutiko. Gal žmogui gresia insultas ar infarktas.
O tas nustatytas atsidėkojimo mokestis – juk ne visi gali tuos 125 litus duoti. Gydytojai nesidrovėdami kalba apie pinigus, netgi pabrėžia, kad geriau būtų juos įteikti atvykus į ligoninę, o ne išvykstant. Kraupu.
Dėl būrėjų gausos kalta valdžia. Gydytojas, jei nori gauti leidimą verstis privačia praktika, turi įveikti kryžiaus kelius. O jei savivaldybėje prisistatysi, kad esi ekstrasensas, licenciją gausi bematant. Kol tautos vadai tikės, kad visas ligas gali išgydyti užkalbėtas vanduo, įkrautas tualetinis popierius, pokyčių nebus.
Beje, dabar pati rašau apie šamanus. Yra žmonių, nuoširdžiai tikinčių, kad tie aferistai gali išgydyti, pavyzdžiui, vėžį, akmenligę. Pamojuoja kažkokiais lankeliais, patupdo ant akmens, ir jau esi sveikas. Eilės pas tokį „stebukladarį“... Jie – geri psichologai, o įtaiga – didelė jėga! Todėl ir eina žmogelis pas būrėją, nes kitur negauna pagalbos, nes pas psichologą pakliūti negali. Beje, ir tame psichologo kabinete turėtų sėdėti ne jaunutė mergytė, o gyvenimo praktikos turintis žmogus.
Kai paskambinau jums dėl susitikimo, tarstelėjote: „A, čia iš to žurnalo, kur apie seksą rašo...“ Ar tai blogai? Manote, kad lytiniai santykiai turėtų būti išbraukti iš žmogaus gyvenimo? O gal apie juos reikėtų tylėti – kaip sovietmečiu?
Seksas ir taip yra. Ir jo labai daug. Tai varomoji jėga, tačiau šiam reikalui žmogus turi subręsti. Jaunimui nederėtų per anksti pulti į lytinius santykius. Tas, kuris 15-os metų pradeda, 35-erių baigia. Ir tada griebiasi viagros, kreipiasi pagalbos į gydytojus. Kai ateina laikas gimdyti vaikus, jais rūpintis, tokie žmonės jau nebegali būti tėvais.
Kai baigiau mediciną, nedaug žinojau apie homoseksualius santykius – mums to nedėstė. Dabar penktos klasės mokinukas tuos dalykus išmano kur kas geriau. Ir po seksualinio švietimo pamokų skuba į tualetą išbandyti, ką reiškia būti su tos pačios lyties žmogumi (tai man pasakojo patys berniukai). Homoseksualizmas – įgimtas defektas, nelaimė. Tačiau traukti į šį reikalą vaikus – nusikaltimas!
Žmonės pikti, agresyvūs, įniršę, skundžiasi depresija... Metams bėgant, smarkiai pablogėjo Lietuvos psichinė sveikata. Kodėl taip nutiko?
Kaip auklėjame jaunąją kartą, toks ir rezultatas. Kai man buvo 15–16 metų, maniau, kad gyvenimą skirsiu žmonėms. Šiandien jaunuoliai nesiaukoja idėjai. Merginos auklėjamos būti lieknos, joms taikomos organizmą žalojančios dietos, o mergaitės dabar kur kas agresyvesnės nei berniukai.
Pakalbėkime apie mokslą. Dešimtukai vaikams rašomi už tai, kiek pinigų tėvelis skyrė mokyklai. Paskui tokie eina į universitetus (ten nebėra stojamųjų egzaminų), o juos baigę, yra įsitikinę, kad viską galima nupirkti už pinigus. Viską: meilę, atsidavimą, priežiūrą.
Vaikystėje svarbu labai daug skaityti. Joks televizorius ar radijas neatstos knygos. Tiesa, tinkamai pasirinkti literatūrą irgi svarbu. Nežinau, ką skaitys vaikai po 20 metų, jei šiandienos knygose kalbama bemaž vien apie seksą. Literatūra turi auklėti žmogų – kaip nuostabu mylėti tą vieną vienintelį. O kai paskaitai, ką 11 metų mergaitė išdarinėja su pusbroliu, plaukai pasišiaušia.
Kylant ekonomikai, didėja atotrūkis tarp turčių ir vidutiniškai gyvenančių žmonių. Kuriems pasisekė labiau?
Pas mane atvažiavę vienos televizijos laidos apie stilių rengėjai nustebo: „Kodėl jūs taip skurdžiai gyvenate?“ Atsakiau, kad gyvenu labai gerai – turiu katiną ir šunį, stalininius baldus, esu pavalgiusi ir dar svečiui galiu įdėti. Manau, tie, kurie gyvena nuo algos iki algos, dar gali turėti tikrų draugų, sulaukti tikros meilės, išauginti nuoširdžius vaikus. Turčių santykiai jau nėra normalūs, jie neturi ištikimų draugų. Tie pasiutę turtai negali būti įgyti doru darbu – tai neįmanoma. Pinigų galia didelė – jie keičia žmogų: vieną dieną toks pritaria vienai partijai, kitą dieną metasi į kitą; vieną dieną gyvena su savo žmona, kitą dieną glaudžia svetimą.
Nenorėčiau būti dabartinio elito atstovė. Man jis juokingas. Na, pažiūrėkite į turtuolių žmonas – argi jos žino, kas yra gyvenimas? Tik žino, „ant kokių kablų“ atsistoti, kokį kailį užsivilkti, į kokio vyro parankę įsikibti. Juk tai taip tuščia...
Dar viena itin opi Lietuvos problema – alkoholizmas. Ar turite receptą, kaip atpratinti tautą nuo girtavimo?
Taip, tai bėda. Jei vyras pradėjo gerti, moteris turėtų tuoj pat su juo išsiskirti. Iš vaikų, gimusių alkoholikų šeimoje, padorių žmonių nebus. Alkoholizmas sugadina genus, organizmą, paveikia protą. Kažkada vienas danų gydytojas manęs paklausė, kiek mūsų globos namų vaikų užauga normalūs? Pasakiau, kad – pusė jų. Gėda iki šiol. Gydytojas labai juokėsi, paskui paaiškino, kad net geriausiu atveju gyvenime ko nors pasiekia 5 procentai auklėtinių. Būtų labai gerai, jei 50 procentų bent nevogtų, nežudytų...
Nustokime tautą girdyti. Alkoholis turėtų būti pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse. Dabar valdžia sprendžia didžiausią dilemą – leisti degalinėse pardavinėti svaigiuosius gėrimus ar ne. Kad vairuotojas nusipirktų, išgertų, o paskui 6 žmones užmuštų?
Apie kokią prevenciją galima kalbėti, jei užginčyta iniciatyva tirti moksleivių šlapimą norint sužinoti, ar jie vartoja narkotikus. Matote, pažeidžiamos vaikų teisės. Taigi, jei sužinotų, kad 5 vaikai klasėje vartoja kvaišalus, galėtų imtis priemonių tragedijai užkirsti. Uždraudus šią iniciatyvą, laimėjo narkomanai ir narkotikų pardavėjai.
Ar moterys ir vyrai sensta vienodai? Kuriems senėjimo procesas psichologiškai sunkesnis?
Be abejonės, daug lengviau sensta moterys, nes kiekviena jų turi darbą, rūpinasi savo vaikais, anūkais, padeda kaimynei, buriasi į būrelius, organizacijas. O vyrai, sulaukę pensinio amžiaus, neranda jokio darbo, tampa pasyvūs, nelaimingi, nustoja domėtis gyvenimu. Todėl ir pasensta daug greičiau, nei norėtųsi. Jie nemoka senti. Štai žiūriu per televizorių į žilą rašytoją ir stebiuosi – jis lyg užsuktas kartoja esąs jaunas. Jam gėda būti senam. O neturėtų. Net jei nebegali vaikščioti, gali protauti, padėti jaunimui, patarti, pamokyti. Senatvė – išminties amžius. Mėgaukimės ja!
