Aukštesniųjų sluoksnių merginos Freudo laikais jau gaudavo palyginti gerą išsilavinimą ir puoselėjo tolesnės emancipacijos viltis. Tačiau sparnus joms pakirpdavo vedybos, kurios visam likusiam gyvenimui uždarydavo namų narvelyje. Šiandien suprantama, kad tų laikų jaunos moterys negalėjo išreikšti savo minčių ir išsakyti bei apginti savo poreikių. Nerimą ir nusivylimą jos turėjo slopinti, nors išgyveno tikrą vidinę agoniją. Psichoanalitiniu požiūriu galima būtų aiškinti anoreksiją kaip vieną iš jų troškimo veikti aplinką apraiškų.
Sunku patikėti, kad net Freudas, kalbėdamas apie savo sužadėtinę, sakė, jog nelinkėtų merginai dalyvauti konkurencinėje kovoje, siekiant savarankiškai įsitvirtinti, jis pats pasiruošęs savo išrinktajai užtikrinti… jaukų gyvenimą namuose.
Garsi filosofė Susan Bordo daug vėliau, jau baigiantis XX a., pradėjusi domėtis anoreksija ir bulimija padarė išvadą, kad daug ką galima suvokti iš pačių moterų pasisakymų, bet nėra jokios apibendrinančios perspektyvos. Ji pati mėgino įvertinti valgymo sutrikimus kuo platesniame kontekste ir padarė išvadą, kad iki psichopatologijos priveda tai, kas tam tikroje kultūroje yra netinkamiausia. Tenka klausti: kaip moderniojoje Europos kultūroje suvokiamas moteriškumas, su kokiais vaizdiniais jis siejamas?
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio vakarietiškoje kultūroje įsigalėjo sportiškos, berniokiškos, netgi paaugliškos moters tipas. Ir, žinoma, gebėjimo naudotis visomis tomis laisvėmis ir galimybėmis, kurias turėjo tik vyrai, idealas. Emancipuotos studentės jau nebesivaržė Marilyn Monroe pavadinti karve, nuvertindamos vakar dar garbintą „moterišką“ grožį, kuris visuotiniam džiaugsmui buvo suklestėjęs, kai moterims nebereikėjo dirbti fabrikuose, kas buvo neišvengiama iškart po Antrojo pasaulinio karo.
Psichologinis anoreksijos supratimas
Dar XVII a. buvo pripažinta, kad anoreksija – liga, kurios priežastys slypi išgyvenimuose, o ne biologinės. Nuo XVIII a. buvo pradėta įžvelgti, kad problema slypi psichologinėje motinos įtakoje, nors dar nesugebėta paaiškinti, kodėl. Psichoanalizei vystantis jau po Freudo, kai kurios jos įžvalgos buvo sėkmingai panaudotos valdymo sutrikimams paaiškinti. Šiais laikais jau pusę amžiaus psichoterapeutai daugiausia dėmesio skiria ankstyviausiam motinos ir vaiko ryšiui, kai jis vaikui reiškia išgyvenimą.
Šiandien gydančiųjų anoreksiją pripažįstama, kad buvusios to ankstyvojo ryšio su motina problemos (neatsiskyrimas nuo motinos ir atvirkščiai) suveši ir pasirodo visu pavojingumu paauglystėje ir reiškiasi kaip nesutarimai. Jos susiję daugiausia su tuo, kaip anoreksiškos ir bulimiškos mergaitės suvokia savo ir kitų vaidmenis. Jas užvaldo fantazijos apie tų joms reikšmingų asmenų ir objektų kontrolę. Kodėl paauglystėje gali nevykti sėkmingas atsiskyrimas nuo motinos ir individualizacija?
Kūdikis pradeda atsiskirti nuo mamos tik kai suvokia, kad mama yra kažkas kita, nei ji ar jis. Kūdikystėje valgymas buvo „mamos valgymas“, nesuvokiant, kur baigiuosi aš ir kur prasideda mama. Nuo pat gimimo mes turime fantazijų, kurios auga iš pasąmonės ir yra lemiamos mūsų kūno patirties. Vėliau jos suteikia atspalvį viskam, ko mes tikimės iš išorinio pasaulio.
Kūdikio patirtis yra suskilusi: geroji patirtis ir blogoji patirtis, t. y., švelnioji motina, kuri tenkina visas reikmes, ir piktoji motina, kuri jų netenkina. Tokiose fantazijose veikia du skirtingi žmonės: vienas – nuo kurio turime apsaugoti save, kad išgyventume, o kitas – suteikiantis viską, ko tik reikia.
Geram vystymuisi svarbu, kad dominuotų geras, o ne blogas patyrimas, – kai jau bus suvokiama, jog mama yra vienas ir tas pats asmuo, ji turėtų atrodyti gera. Tai labai svarbu, nes mūsų pasaulio vaizdas išlieka pagrįstas tų pirminių santykių su objektais, kurie buvo šalia. Tos giliosios nuostatos yra filtras, per kurį pereina visi vėlesni įspūdžiai.
Pačios merginos neatsiskyrimas
Kalbant apie anoreksiško individo nuostatas, motina iš tiesų vis dar nėra atskiras asmuo, bet ji yra tokia, kuri neturi ko suteikti. Viskas, kas yra gera, atmetama, jei tai siejasi su motina. Vaizdžiai galėtume pasakyti, kad maitinančioji krūtis atstumiama, kitaip tektų pripažinti, kad pasaulyje egzistuoja dar kažkas gero, ne vien pats individas (anoreksiškam individui tai nepakenčiama).
Anoreksijos atveju egzistencijos esme tampa norų kontroliavimas. Priversti kitus kažko norėti, kas susiję su tavimi, o pačiai „nieko nenorėti“ – tai itin svarbu. Kai nieko nereikia, nereikia ir išgyventi susietumo arba atsiskyrimo, būti nuo ko nors priklausomai. Jautiesi su niekuo nesusijusi, ir kontroliuojanti motina nieko nebereiškia. Maždaug taip būtų galima paaiškinti, kaip maistas anorektiškoms merginoms vis dar tebesisieja su motina, kuri pavergia, nenori atsiskirti nuo savo dukters ir nepaiso jos norų. Paradoksalu, bet būtent pati mergina yra tiek įsijautusi į ryšius su motina, kad galima tai vadinti jos pačios nesugebėjimu atsiskirti nuo motinos.
Natūralus atsiskyrimas nuo motinos tampa procesu, sužadinančiu tokį galingą srautą emocijų, kad motinos vaizdinio suskilimą į labai blogą ir labai gerą, kai dominuoja blogas, galima paaiškinti nebent prisiminus, kad tai buvo būdinga kūdikiškam santykiui su aplinkiniais objektais.
Terapeutui tenka įžengti į šį problemiškų santykių, kurių esmė yra nesugebėjimas tinkamai atsiskirti, bet išlaikyti artumą, liūną. Ir susidurti su labai destruktyviais jausmais. Pasiduoti dukros provokacijai kaltinti motiną negalima, nes jos juk abi suaugusios kaip Siamo dvynės.
Ryšys su motina prieštaringas: valgymo sutrikimai priverčia motiną nerimauti, todėl vis dėlto jaučiama kaltė, kad skaudinama ta, kuri taip rūpinasi dukra. Tuo pat metu motinos vengiama, nes ji viską mato ir supranta, tad jos reikalavimai gali išaugti tiek, kad suvaržys dukros asmeninį gyvenimą.
Negalima ir nesiekti sustabdyti lieknėjimo programos, kuri seniai pavirtusi badavimu, nes dukra nebesuvokia, jog siekdama įtvirtinti savo nepriklausomybę, gali mirti badu. Ypač sunkiais anoreksijos atvejais prarandamas supratimas, kad individas miršta kartu su išsekusiu kūnu.
Genetiniai veiksniai
Tenka dar paminėti ir genetinius veiksnius, lemiančius valgymo sutrikimus, nes dvynėms būdingi tie patys valgymo sutrikimai. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad būtent 10-oji chromosoma gali būti susijusi su bulimija ir nutukimu. Taip pat smegenyse esantis baltymas, vadinamas smegenų neurotropiniu faktoriumi, gali lemti, ar išsivystys valgymo sutrikimas.
Esant valgymo sutrikimams, dėl pakitimų skydliaukėje sutrinka reprodukcinė veikla, organizmo funkcijos, susijusios su stresu, apetitu. Cheminių medžiagų pakitimai būdingi ir toms, kurios serga anoreksija, ir kurios serga bulimija.
Pagumburio-hipofizės-adrenalinė sistema reguliuoja stresą, nuotaiką, apetitą, tad tyrinėjama, koks jos vaidmuo esant valgymo sutrikimams. Ypač tyrinėtojus domina pakitusio seratonino, norepinefrino ir dopamino gaminimosi vaidmuo. Nustatyta, kad bulimijos išsivystymui turi įtakos seratonino kiekis, nuo jo priklauso geros savijautos išgyvenimas, nerimas ir apetitas. Dopamino kiekis lemia elgesį, norą siekti to, kas malonu.
Tyrimai rodo, kad sergančiųjų anoreksija smegenų dopamino receptorių aktyvumas padidėjęs. Tai parodo, kodėl biocheminiu požiūriu (nesant stipraus poveikio receptoriams) anorektiškiems asmenims nesuteikia palaimos paprasti dalykai – maistas ir panašūs žemiški malonumai.
Atsispirkite skatinimams save „perdaryti“
Nėra stebuklingų poveikio priemonių, kas tinka vienai, gali visai netikti kitai. Tačiau atsispirkite pagundai varžytis su skaitmeninių technologijų kuriamomis grožio robotėmis. Tai iš tiesų kvailinimas, kai šiuolaikinės technologijos žurnalo viršelio modelį išgražina taip, kad kūno formos po pasidarbavimo skaitmeniniu skalpeliu tampa net nebe tobulomis, o fantastinėmis.
Susigalvokite kokį nors savęs palepinimo kūnui nekenksmingu būdą, pavyzdžiui, susidomėkite nuostabia gyvenimo sritimi – aromoterapija, lepinkitės kvapais.
Neturėkite namie maisto, jei visiškai negalite jam atsispirti. Jei gyvenate ne su šeima, apskritai galite įsigudrinti turėti tik tokį jo perteklių, kokio reikės rytojaus pusryčiams.
Nesimėgaukite pačiu pirkimo procesu, apžiūrinėti galima ir žvėris zoologijos sode, ne tik maisto prekes parduotuvėje. Susidarykite pirkinių sąrašą ir eikite nosies tiesumu prie konkrečios prekės.
Nustokite valgyti „labai skanų maistą“, jei jis yra tikras šlamštas, ir po kiek laiko pradėsite jausti skaniais nelaikomų produktų skonį.
Jei „vėl prisikimšote“, neišgyvenkite to dramatiškai. Daugiau judėkite, suplanuokite pasivaikščiojimą, kurio metu greitu žingsniu nueitumėte kelis kilometrus, kelias dienas apgaudinėkite pilvą, valgydamos vandeningas daržoves – arbūzus, pomidorus.
Ir nuolat prisiminkite, kad geriau svoris, kurio norėtųsi, bet nepavyksta atsikratyti, negu prarastas pasitenkinimo savimi ir gerovės jausmas bei gyvenimo džiaugsmas.
