Ligų ir sutrikimų aiškinimas bei vertinimas keičiasi kartu su pačia visuomene. Toks bulimijos simptomas kaip apsirijimas, aišku, žinomas nuo seniausių žmonijos laikų, bet puikiai suprantame, kad pirmykštėje visuomenėje ir gerokai vėliau dar nebuvo susikuriamas iškreiptas kūno vaizdinys, nebuvo baimės atrodyti „stora“.
Dabar liekno ir tvirto kūno vaizdinys taip išpopuliarėjo, taip jo vaikomasi, jog seniai atsisakyta mėginti nustatyti, iš kokių visuomenės sluoksnių, šeimų kilusios, kokiais individualiais bruožais pasižyminčios merginos gali susirgti bulimija ar anoreksija.
Bendriausia prasme – didelis dėmesys svoriui, kūno formoms ir išvaizdai. Interneto svetainių, skirtų valgymo sutrikimams, viršutinėje eilutėje rašoma kas nors panašaus į: „Bet kuriuo atveju valgymo sutrikimus lemia žemas savęs vertinimas“. Valgymas apskritai yra kontrolės išraiška – ką tu leidi savo kūnui, kiek tu savo elgesiu veiki aplinkinius.
Nesusiformavę ankstyvieji ryšiai
Gydytojos teigimu, valgymo sutrikimai yra sunkiai gydomi, nes juos lemia tinkamai nesusiformavęs ankstyvasis ryšys tarp motinos ir dukros. Moterų anoreksija, žvelgiant giliau, yra sutrikusio dukters ir motinos ryšio išorinė išraiška. Dukros tokiu būdu – nevalgydamos – protestuoja prieš motinų įtaką, joms tai reiškia savo motinų kontrolę. Neįmanoma išryškėjusių valgymo sutrikimų pašalinti vien tinkamai valgydinant, – reikia atkurti dukters ir motinos ryšį.
Šiandien pripažinta, kad dažnai pasitaiko vienos anoreksijos atvejų, bet manoma, kad bulimijos sindromas (kaip psichikos sutrikimas, diagnuozuojamas pagal apibrėžtus kriterijus) pasireiškia rečiau. Tačiau vis tik „apsirijimo“ atvejai negali būti vertinami kaip juokingi atsitikimai, būtina aiškintis, kas už jų slypi.
Gydytojos V. Kilikevičienės manymu, esminis dalykas, nustatant valgymo sutrikimus, yra suprasti, ar mėginimas kontroliuoti savo kūną nėra tapęs pagrindiniu ir svarbiausius dalyku gyvenime. Ta kontrolė tai prarandama, ir maistas kemšamas su žvėrišku apetitu, tai vėl griebiamasi labai griežtų priemonių, tarsi baudžiant save: nevalgyti, mankštintis, kad tik nepriaugtų nė gramas. Pastebėkime, kad reikalavimai yra kraštutiniai.
Jei viskas nomalu, valgymas nesureikšminamas, jis atrodo savaiminis procesas. Tik esant valgymo sutrikimams, gyvenimo ašimi tampa klausimas: sėkmingai kontroliuoju ar ne savo kūną? Gal ir sunku patikėti, tačiau už anoreksijos ar bulimijos slypi santykių su artimiausiais žmonėmis kontroliavimas ar nekontroliavimas.
Begalinis noras valgyti susijęs su emocinių išgyvenimų, ryšių stoka, kai kažką mėginama kompensuoti, kažkokią tuštumą užpildyti maistu. Valgydamas žmogus „užpildo“ daug ką, nereikia manyti, kad tik skrandį, užpildo daug ko stoką.
Šeimos, kurių istorija – žlugimo istorija
Kaip buvo minėta, šiais laikais anoreksijos ir bulimijos tyrinėtojai yra praradę bet kokią viltį jas apibrėžti dėl jų, atrodytų, jau visuotinio paplitimo. Tačiau prieš kelis dešimtmečius daug drąsiau buvo skverbiamasi į valgymo sutrikimų turinčių merginų šeimų gyvenimą. Buvo nustatyta, kad esama didelės tikimybės, jog jos yra iš šeimų, kuriose piktnaudžiaujama alkoholiu ar kitomis medžiagomis. Didesnė tikimybė, kad jos patyrusios sekso prievartą ar jų tėvai turi psichikos problemų.
Bulimija suserga tos, kurios yra iš šeimų, kur tėvas elgėsi kaip pykčio netvardantis tironas, nors tebuvo nekompetentingas, neatsakingas asmuo. Jis buvo grubus, mušdavo žmoną, išgyveno daug meilės nuotykių. Kaip reikšminga ir ugdanti asmenybė dukros gyvenime jis nedalyvavo. Tos, kurios jautė didžiausią kaltę po „apsirijimo“, buvo tos, kurių atsiminimai apie tėvų šeimą liko blogiausi.
Bulimiškas elgesys ilgainiui pasidarė būdingas kilusioms iš šeimų, kurios buvo tarsi atskiras karinis dalinys, priešiškai nusiteikęs ir kovojantis su visu likusiu pasauliu, nors tai labiausiai buvo reikalinga vidiniams nesutarimams ir įtampai šeimoje pridengti.
Merginos, kilusios iš šeimos, kurios nebebuvo įmanoma „pataisyti“, kurios istorija buvo skyrybų istorija, linkusios sušvelninti skaudžią realybę, susikurdomos prieinamo komforto būseną (jai tinka ir skanus maistas). Lyginant su kitomis, sergančiosios bulimija suvokė savo santykius su tėvais kaip pilnus priešiškumo, jie atrodė nesuteikiantys palaikymo.
Visai netoli depresijos
Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį atliekant anoreksija, bulimija sergančiųjų šeimų tyrimus, šeimos buvo filmuojamos, kai psichoterapeutas kalbėjosi su tėvais apie dukrą. Paaiškėjo, kad ryšiai yra artimi, tačiau juose daug priešiškumo, priešiškai buvo sutinkami dukrų poreikiai. Dukros motinų buvo daugiau menkinamos ir kaltinamos, jos dažniau susinervindavo ir tada jau būdavo raminamos.
Šiose šeimose kyla problemų dėl konfliktų sprendimo, derinimosi vienas prie kito, saviraiškos. Taip pat jose daug dėmesio skiriama svoriui ir kūno formoms, daug mąstoma apie tai, kaip šeima atrodo iš šalies. Jautriai reaguojama į tai, kiek šeima yra pasiekusi arba nepasiekusi. Tų šeimų tėvai buvo linkę daugiau kištis ir nurodinėti. Tokiuose santykiuose reiškėsi mažiau meilės, įsiklausymo.
Frazė, kuri labiausiai tiktų bulimijai paaiškinti – troškimas būti palaikomai, apsaugotai, užjaučiamai. Kai to trūksta, prireikia negyvų objektų (maisto) ir tokio komforto, kurį gali suteikti alkoholis ir valgymas. Vadinamųjų bulimikių šeimos perkelia priešiškumą į išorę, nes nesugeba jo išgyventi vidiniu lygmeniu. Panašiai bulimija sergančios moterys išmoksta išlieti savo emocijas… išsivemdamos.
Valgymo sutrikimą lemiantys ydingi bendravimo modeliai, dominavę šeimoje, galėtų būti apibendrinti teigiant, kad ji nebuvo pakankamai „maitinta“ simboline – palankumo, palaikymo – prasme. Dukra dažnai jaučiasi taip, kad ji negali įsitvirtinti kaip asmenybė.
Krizė liesąsias nugena nuo podiumo
Antropologai yra nustatę, kad tais laikotarpiais ir tose kultūrose, kurios išgyveno krizes arba moterys yra finansiškai priklausomos nuo vyrų, santuokos ryšiai yra stipresni, moters figūros standartas pasižymi apvalesnėmis linijomis. Tokia moteris laikoma sveikesne. Gal tai susiję su krizėms būdinga būtinybe grįžti prie esminių dalykų, o kaip tik toks esminis dalykas yra reprodukcija, poreikis didinti gyventojų prieaugį.
O tais laikotarpiais ir tose kultūrose, kur buvo galima moterų nepriklausomybė, įsitvirtino lieknos moters grožio standartas. Gal dėl ekonominės krizės ir neišvengiamo tokiose situacijose „išsigandimo“ bei skubėjimo grįžti prie saugesnių gyvenimo modelių, pastaraisiais metais bent nuo podiumų nugenamos pačios liesiausios gražuolės.
Anoreksijos simptomus stebėjo dar persų gydytojas Avicena XI a. Be jokių abejonių, viduramžiais dauguma moterų mažai valgydavo, badaudavo, apskritai elgėsi kaip anoreksiškos asmenybės. Dėl tokio elgesio jos įgydavo galios ir pagarbos (žinoma, jei neatsitikdavo priešingai, – nebūdavo apšaukiamos velnio apsėstosiomis), nes tai reiškė kūno varžymą ir dvasingumo siekimą. Per tūkstantį metų badavimo prasmė visiškai pasikeitė: tai, kas šventoms moterims buvo prestižo ir galios šaltinis, psichoterapeutai laiko nesveikumu.
Tačiau anoreksijai nuo viduramžių iki šių laikų išlieka būdingas vienas bruožas, kurį galima pavadinti fanatizmu fizinio kūno atžvilgiu: norima sunaikinti kūną, nes pasąmonėje sklando fantazija apie nežemišką egzistenciją, kažko ypatingai tobulo siekis (gali būti ir tobulai liekno kūno). Tuo paaiškinami sukrečiantys atvejai, kai grožio verslui priklausančios merginos badauja tiek, kad iškyla grėsmė gyvybei, – juk jų pasąmonėje mirtis yra visiškas išsivadavimas iš kūno.
