Apie tai, kas vis dar tebežeidžia ne tik kūną, bet ir dvasią, apie sutrikimus, laikomus rimta liga arba didžiąja šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės problema, „Šeimininkė“ kalbėjosi su Vilniaus valgymo sutrikimų centro psichologe Irina Lisauskaite.
Pavasaris. Daugelis vėl pradeda laikytis dietų, valyti organizmą. Kaip sužinoti, ar šie rūpinimosi savimi žingsneliai neperžengia ribos ir netampa gyvenimą griaunančiu bėgimu?
Dietų laikytis populiaru. Tačiau kartais sunku suprasti, kada dieta yra tik dieta, o kada tai jau – valgymo sutrikimas ir rimta problema. Dietos atveju yra aiškiai apsibrėžiama, kiek tiksliai norima numesti svorio, ir pasiekus konkrečią ribą gebama sustoti. Anoreksijos atveju tos ribos nebelieka.
Net suplonėjusi tiek, kiek buvo numačiusi, mergina nesijaučia patenkinta savimi. Ji siekia numesti dar daugiau, vis jaučiasi per stora. Lieknėjimas, pastangos išlaikyti pasiektą svorį, beje, per mažą, tampa pagrindiniu jos gyvenimo rūpesčiu ir tikslu. Galiausiai tai pradeda trukdyti gyventi, paliečia visas gyvenimo sritis: mokslą, darbą, asmeninius santykius ir, žinoma, sveikatą.
Valgymo sutrikimams, tiek bulimijos, tiek anoreksijos atveju, būdingas neteisingas savo kūno suvokimas ir vertinimas: nors mergina yra normalaus ar net per mažo kūno svorio, mato save per storą.
Apie valgymo sutrikimus ir jų padarinius kalbama vis dažniau. Tačiau problema nemažėja. Kodėl vis dėlto susergama šiomis ligomis?
Nors atlikta daug tyrimų, iki šiol taip ir nerasta tikslaus atsakymo į šį klausimą. Vienos konkrečios priežasties nėra, valgymo sutrikimus lemia daugelio veiksnių sąveika: genetinių, biologinių, psichologinių; didelės reikšmės turi vaikystėje patirtos traumos, prievarta, konfliktai šeimoje.
Pirmieji eksperimentai ir žaidimai su dietomis dažniausiai prasideda paauglystėje. Šiame amžiaus tarpsnyje jaunos mergaitės yra labiausiai pažeidžiamos. Daugybė kūno formų pokyčių gali gąsdinti merginą, jeigu ji tam nesijaučia pasirengusi.
Šiuo laikotarpiu vyksta ir savo tapatybės ieškojimas, klausiama: „Kas aš esu?“, „Kokia norėčiau būti?“ Tam tikrų atsakymų pateikia žiniasklaida, iškeldama lieknos ir dailios merginos įvaizdį. Paprastai net brandžioms moterims sunku atsispirti šiam pasiūlymui ir būti kritiškoms, o ką kalbėti apie paaugles, jautriau reaguojančias į patyčias, į prievartą bei sunkiau suvokiančias, kad šis laimingos moters portretas viso labo tėra sukurtas.
Tačiau valgymo sutrikimais gali susirgti ir 7–8 metų mergaitės, jau gebančios abstrakčiai mąstyti, suprantančios abstrakčias gėrio, lieknumo ir grožio sąvokas. Kaip tik šiuo laikotarpiu mergaitės mokosi stebėdamos savo mamas, perimdamos jų valgymo būdą bei požiūrį į kūną. Tad neretai pirmųjų jų valgymo sutrikimų požymių mamos gali nepastebėti, jei pačios nuolat laikosi dietų ir prižiūri save.
Taigi aplinka, šeima ar mokykla, kurioje nuolat akcentuojamas požiūris į kūną ir valgymą, kurioje pirmiausia vertinami merginos išoriniai duomenys, o ne asmeniniai gebėjimai, galiausiai aplinka, kurioje vyrauja chaosas ir mergina patiria smurtą bei patyčias, tampa rimta priežastimi, sukeliančia valgymo sutrikimus.
Mūsų visuomenėje vyrauja nuomonė, kad valgymo sutrikimai – tai išskirtinai jaunų mergaičių, dažnai išlepintų ar iš turtingų šeimų, problema. Kaip yra iš tiesų?
Susirgti gali bet kas. Tiek vyrai, tiek moterys, tiek jaunos mergaitės, tiek vyresnės merginos, nepriklausomai nuo socialinės padėties, lyties ar profesijos. Sergantiesiems dažniausiai būdingas perfekcionizmas – tobulumo siekimas. Keliami aukšti reikalavimai bei tikslai visose gyvenimo srityse – darbe, moksle – galiausiai paliečia ir kūną: pradedama siekti idealaus svorio.
Ne išimtis ir vyrai. Moteris siekia moteriškumo standartų, o vyrai stengiasi atitikti vyriškumo standartus. Dažnai tai reiškiasi intensyviu, alinančiu sportavimu. Nors apie vyrus kalbama daug mažiau, jie rečiau kreipiasi į specialistus, tačiau taip pat yra pažeidžiami.
Bulimijos atveju pastebėta, kad šia liga suserga chaotiško charakterio, impulsyvūs žmonės. Jų valgymas paprastai taip pat būna chaotiškas ir nereguliarus.
Kaip reikėtų gyventi, ugdyti sveiką požiūrį į save bei supantį pasaulį, kad pavyktų išvengti šių sutrikimų?
Auksinės formulės nėra. Jaučiant nepasitenkinimą savimi, galbūt kartais vertėtų pradėti keisti ne kūno formas, bet požiūrį į jį. Nesilaikyti dietų labai svarbu, nes kaip tik jos neretai tampa paleidžiamuoju mechanizmu. Paprastai laikantis dietų stengiamasi kuo daugiau atsikratyti svorio, dažnai per kuo trumpesnį laiką. Tad mityba neišvengiamai griežtėja, o tai jau yra žingsnelis į rimtą problemą.
Svarbu suvokti, kas iš tiesų yra sveika mityba ir reguliarus valgymas, ugdyti ne išoriniais standartais, bet vidinėmis savybėmis bei gebėjimais pagrįstą savivertę. Suprasti, kad iš tiesų žmonės yra vertinami ir priimami ne dėl patrauklumo ar lieknumo, o dėl to, ką jie daro, ką geba, kaip bendrauja.
Kitas svarbus žingsnis – tai mokytis priimti savo emocijas, sugebėti jas išgyventi, suprasti ir įveikti ne valgymu, o kitais būdais. Kai užklumpa liūdesys – normalu paverkti, ir tai yra brandesnis būdas susitvarkyti su jausmais. Kiti, būdami pikti ir neišbūdami su savo pykčiu, gali rėkti. Svarbu suprasti, ką jaučiu, ir sugebėti visa tai atitinkamai išreikšti, bet ne slopinti maistu.
Tenka išgirsti nuomonę, kad valgymo sutrikimai – tai liga visam gyvenimui. Kad po kurio laiko jie gali vėl pasikartoti. Kiek toks teiginys teisingas?
Kuo ilgiau sergama, tuo ilgiau trunka gydymas ir tuo sunkiau padėti galutinai pasveikti. Tad svarbu kuo anksčiau pastebėti valgymo sutrikimus ir išdrįsti kreiptis į specialistus. Jeigu gydomasi, dedamos pastangos ir laiku kreipiamasi pagalbos, pasveikti įmanoma.
Tačiau negydoma anoreksija gali tapti tarsi asmenybės dalimi, kai mergina ar moteris nebesugeba suvokti, kad yra per plona, kad valgo per mažai, o baimė sustorėti tampa didesnė už bet kokį norą ką nors keisti. Tokiu būdu pasirenkamas gyvenimas su ta liga, maisto ir svorio kontrolė. Tarsi susitapatinama su liga.
Valgymo sutrikimų gydymas – tai procesas: ilgas ir sunkus, susidedantis iš daugybės žingsnelių. Gydant valgymo sutrikimus, visada pasitaiko atokryčių. Kartais bulimija gali virsti anoreksija arba, priešingai, anoreksija virsti bulimija. Todėl būtina ilgai, nuosekliai gydytis, nebijoti kreiptis į specialistus.
Dažnai sergantieji nedrįsta kreiptis į specialistus, mano, kad nerimta arba kad pavyks išsikapstyti patiems. Gyvenantieji atokiau nuo sostinės neretai neturi galimybių atvykti į Valgymo sutrikimų centrą. Ar įmanoma pasveikti patiems?
Dažnai be specialistų pagalbos sunku savarankiškai pasveikti. Ypač kai sutrikimas trunka 3, 5, 10 metų ir daugiau. Jeigu tai rimta, juolab įsisenėjusi problema, patariama atvykti į Valgymo sutrikimų centrą. Jausdami, kad sutrikimas trukdo gyventi ar kenkia gyvenimo kokybei, žmonės randa galimybių atvykti ir gydytis.
Svarbu nedelsti ir nelaukti tikintis, kad savaime pagerės. Kuo ilgiau sutrikimas nepripažįstamas, tuo rimtesne problema tampa, tuo sunkiau padėti sergančiajam. Anoreksija gali kelti grėsmę gyvybei, todėl svarbu, kad sergantysis kuo greičiau apsilankytų pas gydytoją.
Kokios problemos trukdo kreiptis pagalbos ir pradėti gydytis bei pasveikti?
Pirmasis, kartu labai sunkus žingsnis, vedantis į pasveikimą – tai problemos pripažinimas. O viena dažniausių priežasčių, trukdančių kreiptis pagalbos ir pasveikti, – tai problemos neigimas. Merginos neigia turinčios problemų, ir to nepripažįsta nei sau, nei kitiems. Dažnai net atėjusios į Valgymo sutrikimų centrą tik iš dalies pripažįsta savo ligą.
Itin dažnai šią problemą išduoda pasakymai: aš prisilaikau, prisižiūriu, rūpinuosi savo figūra. Tai itin būdinga vyresnio amžiaus moterims. Tokiais atvejais svarbu paklausti savęs – o ką gi iš tiesų reiškia šis prisilaikymas? Ar tai tik nekalta dieta, ar kai kas daugiau? Tačiau visada ateina metas, kai moteris prisipažįsta serganti ir iš vidaus „subrandina“, randa argumentų gydytis ir įveikti savo baimę.
Kitokio būdo nėra – tik pripažinti ir išdrįsti kreiptis pagalbos. Beje, dažnai valgymo sutrikimai yra suvokiami kaip problema, tiesiogiai susijusi su maistu. Tačiau iš tiesų tai psichikos sveikatos problema, kuri reiškiasi tokia forma: valgymu, persivalgymu arba nevalgymu. Po tuo slypi daug gilesnės priežastys: savęs vertinimo, tarpasmeninių santykių problemos. Tačiau pirmieji tiek anoreksijos, tiek bulimijos gydymo žingsniai yra grįžimas prie sveikos, reguliarios mitybos ir normalių maisto porcijų.
Anoreksijos atveju gydymosi tikslas – atstatyti per mažą svorį iki normalaus, sveiko. Bulimija pirmiausia gydoma grįžimu prie reguliarių mitybos įpročių, padedančių išvengti badavimo ir persivalgymo periodų. Sureguliavus mitybą ir įtvirtinus sveikus valgymo įgūdžius pereinama į kitą gydymo etapą – sprendžiami gilesni savivertės, tarpusavio santykių sprendimo ir asmenybės augimo klausimai.
Didžiuosius menininkus gamta įkvėpdavo savo tobulumu: banguotų linijų grožiu, formų įvairove. Jeigu iš tiesų lieknas kūnas garantuotų laimingą gyvenimą, tada visi be išimties liekni būtų laimingi. Tačiau taip nėra. Tobulybė yra kai kas daugiau, nei standartų siekimas. Laimė yra kai kas tobuliau, nei tobulos formos...
