S. Varzijevas savo unikalia metodika sukuria gracingus siluetus, kuriuose meistro ranką galima atpažinti taip aiškiai, lyg kūnas būtų aukštosios mados drabužis su etikete „S. Varzijevas“. Šis žmogus turi stulbinantį gebėjimą per matomus trūkumus jautriai suvokti ir įsivaizduoti tikrąjį vidinį žmogaus grožį, išlaisvinti šį įvaizdį ir pateikti žmogui kartu su nauja gyvenimo kokybe.
Jautrus, dėmesingas, gerbiantis individualumą asmeninis treneris deda visas pastangas, kad padėtų klientui kurti naują požiūrį į savo individualų fizinį ir estetinį vaizdą. S. Varzijevo klientais yra buvę daugelis Rusijos politikos, verslo ir pramogų pasaulio žvaigždžių.
Beje, pagal pirmąjį išsilavinimą S. Varzijevas – inžinierius architektas. Šis išsilavinimas, nuo vaikystės įskiepytas harmonijos, grožio ir kūno estetizmo suvokimas, asmeninė treniravimosi patirtis yra išskirtiniai šio profesionalo bruožai. Jaukiai įsitaisome viename Maskvos restoranėlyje ir pradedame pokalbį.
Viename iš mūsų straipsnių yra tokia mintis: „Kūnas – tėvų dovana mums, o dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.“ Kodėl verta stengtis nuolat tapti gražesniam, patrauklesniam, sportiškesniam? Gal pakanka džiaugtis tuo, ką turi?
Dovanotą arklį reikia labai atsakingai prižiūrėti! Tėvų dovaną turėtume dvigubai labiau gerbti ir tausoti, išsaugodami fizinę formą ir, jei būtina, taikydami profilaktiką ne tik išvaizdai, bet ir vidinei būsenai. Fizinis tobulinimas – tai savotiškas atletinis pertvarkymas, pagrįstas trimis sąvokomis: fizinio aktyvumo kultūra, fizinio judėjimo kultūra ir kūno kultūra.
Eidami, keisdami kūno padėtį, gestikuliuodami, mes naudojamės „šarnyrine“ kūno sistema. Šios sistemos galiojimo laikas tiesiogiai priklauso nuo sąnarių koordinacijos saugumo ir racionalumo. Sąnariai, netgi kūnui nejudant, patiria spaudimą, tačiau tinkamai subalansuoti raumenys gali padėti juos apsaugoti. Profilaktika reikalinga net pačiai idealiausiai kūno konstrukcijai, nes kaip žmonija neišrado amžino variklio, taip ir gamta – raumenų (korsetinio) ir sąnarių (karkasinio) kūno modelio, kuris tarnautų amžinai.
Kūno formavimas, atrodytų, egoistiškas užsiėmimas, kai kas galėtų jį palaikyti net ir tuštybe – pastangomis gražiai atrodyti dėl kitų. Koks Jūsų požiūris į šį užsiėmimą? Kodėl svarbu tai daryti? Kokios tai teikia naudos?
Kūno formavimas yra ne tik procesas, jis turi prasmę. Kiekvienas kūnas subjektyvios asmeninės normos požiūriu turi silpnas vystymosi puses, kurias reikia „gydyti“. Vizualiai matomi psichofiziniai nukrypimai aiškiai pastebimi žmogui kūprinantis arba judant pusiau sulenktomis kojomis. Laiku nedarant jokių sveikatinančių intervencijų galimi pablogėjimai ne tik probleminėse zonose, bet ir visame kūne. Dažnai specializuoto kūno formavimo būtinybę diktuoja profesija, pavyzdžiui, sportininkai, aktoriai privalo turėti asmenines programas, atsižvelgiant į įgimtas ir įgytas fizines savybes.
Neadekvatus noras akimirksniu turėti efektingą išorę, vadovaujantis tuštybe ir infantiliu supratimu apie grožį, neretai išeikvoja vidinius rezervus. Kūno profilaktika yra toks pat elementarus veiksmas, kaip kad kasdien valytis dantis.
Jums pritaiko įvairius epitetus – kūno formuotojas, stilistas. Gražus kūnas – koks jis pagal Jus?
Įvertinkime dvi vienodo kūno sudėjimo merginas. Pradžioje jos tiesiog pastovės scenoje minutėlę nejudėdamos, o paskui atliks keletą užduočių: atsistos nuo kėdės, nulips žemyn laiptais ir priguls ant sofos. Ta, kuri tai padarys dailiai, elegantiškai, atsipalaidavusi, ir bus man gražesnė. Mūsų sąmonė įvertina kadrą, o pasąmonė – dinamiką. Todėl aš skiriu didelį dėmesį žmogaus judesio koordinacijai performuoti. Apskritai man sunku įvertinti kūno grožį, nes kreipiu dėmesį į daugiau informacijos man suteikiančias kūno išvaizdos detales ir smulkmenas.
Vartojate terminą „kūno psichologija“. Ką jis reiškia?
Žmogaus kūnas yra vidaus būklės išorinis atspindys. Bet koks kūnas atskleidžia individualius žmogaus charakterio bruožus, nurodo valios bei dvasingumo savybes ir išreiškia asmeninį emocijų spektrą. Didžioji emocinių būsenų dalis valingai ar nevalingai atsispindi sportininko judesiuose, įprastoje eisenoje ar visiškai natūralioje pozoje. Neigiama būsena gali slėptis netgi po kalnu raumenų, pasireikšti ne tik neteisingu siūlomo atlikti judesio ritmu, bet ir mažiau matomomis reakcijomis, tokiomis kaip vyzdžio išsiplėtimas, kvėpavimo dažnis, širdies ritmo pasikeitimas. Žmogaus kūnas geria į save emocijas, kurios jį lydi nuo pat vaikystės.
Jums kaip specialistui žmogaus kūnas suteikia daugiau informacijos nei paprastam stebėtojui. Gal galite pateikti tokių savo įžvalgų pavyzdžių?
Net žiūrėdamas filmus, aš detaliai analizuoju aktorių judesius, kaklo ir riešo dinamiką, artikuliaciją, fiksuoju eiseną, pėdos padėjimą, ypač pėdos priekio išmetimą. Pavyzdžiui, natūralaus greito bėgimo momentu aktorius gali akimirksniui prarasti savikontrolę, ir aš tuoj pat atkreipiu dėmesį į rankų judesių spektrą, alkūnių atstumo prie kūno laipsnį.
Mačiau nemažai neatitikimų tarp Holivudo žvaigždės kuriamo vaidmens ir aktoriaus – žmogaus. Aktorius, turintis vergo sielą, negali tikroviškai suvaidinti tirono, kaip ir dvasingi iš prigimties tipai negali įtikinamai perteikti įžūlėlio įvaizdžio. Na, o, pavyzdžiui, personažui valdingai gestikuliuojant rankomis, nykštys negali būti prispaustas prie plaštakos.
Aktorė, baigusi aktorystės studijas, vadovausis aktorinio meistriškumo taisyklėmis arba meistro, formavusio jos profesinę asmenybę, asmeniniu požiūriu. Tačiau jei aktorė iš prigimties įžūli, tai, jai vaidinant drovią, jos charakterį išduos nevalingi smakro, kaktos ir kaklo judesiai, nekontroliuojami tarpiniai gestai. Tikrąją aktoriaus žmogiškąją prigimtį galima atpažinti iš gestų amplitudės, ėjimo greičio ir tempo, riešo ir pirštų kaulų formos.
Bet kuriam žmogui – ar jis nusikaltėlis, ar mokslininkas – būdingi tie patys žmogiškosios esybės komponentai ir fragmentai. Jei drugelis norės urgzti kaip tigras, jis ne išgąsdins, o prajuokins.
Ar galima įžvelgti personažų charakterio savybes, pavyzdžiui, senovės statulose?
Statulas kūrė ne dievai, bet labai netgi „nuodėmingi“ skulptoriai. Jie beveik iki smulkiausių kūno detalių kopijuodavo personažus iš natūros. Negaliu be juoko prisiminti statulų, vaizduojančių karius. Keistai atrodo sunkios ietys jų mažuose delnuose lieknais dilbiais, įtarimą kelią droviai atstatyta į šoną koja, koketiškai išverčiant į išorę pėdą, ar žaismingai palenkta prie peties galva ir romantiškai į viršų pakeltos akys. Kam kankinti tokį karį nepakeliama ietimi? Gal geriau apsieiti vėduokle arba gėlių puokšte?.. (Juokiasi – aut. past.)
Esate sporto psichologas. Kas tai per profesija? Kaip jos žinias pritaikote darbe?
Sportininko sėkmė profesionaliame sporte priklauso ne tik nuo treniruočių metodikos, bet ir nuo bendro genetinio bei psichologinio polinkio į tam tikrą sportą. Pavyzdžiui, psichologiniais metodais galima koreguoti sportininko nusiteikimą varžybų periodu, išvengiant sisteminio streso atsiradimo ar net fobijų, o treniruočių laikotarpiu nuteikti sportininką, tarkim, išbandyti naujas sudėtingas pratimų technikas, atsižvelgiant į temperamentą ir charakterio savybes, rekomenduoti metodą ir būdą pasirinktam pratimui atlikti.
Kokia yra „sveikiausia“, Jūsų nuomone, sporto rūšis?
Norėčiau pateikti klausimą kitaip: koks yra mažiausiai pavojingas sportas? Atsakymas būtų – tik laisvalaikio. Bet asmeniškai aš teikiu pirmenybę kūno kultūrai kaip pagrindui, o žaidybinio sporto rūšis rekomenduoju maksimaliai paįvairinti.
Jūs – sporto psichologas ir asmeninis treneris. Kas vis dėlto Jums yra svarbiau: kad klientas išeitų turėdamas gražų kūną ar gražią sielą?
Aš esu asmeninis treneris, turintis tris kvalifikacijas – sporto psichologo, metodininko ir biomechanikos specialisto, gebančio nustatyti sąnarių diskomforto priežastis, išvengti klaidų, pasirenkant judėjimo amplitudę ir kampą. Kaip valgant baltymai papildo angliavandenius, taip ir tobulinant kūną siela atskuba į pagalbą. Kūnas ir siela veikdami kartu vienas kitą papildo, o jų santykių tarpininkas, vis dėlto, yra judėjimas.
Yra posakis: sportas – sveikata. Tačiau profesionalūs sportininkai dažnai baigia gyvenimą neturėdami sveikatos. Kaip čia yra?
Gaila, tačiau tikras faktas yra tai, kad profesionalus sportas sveikatos neprideda. Sportininkams skiriamas per didelis krūvis, o organizmui pasiekus savo galimybių ribas į pagalbą pasitelkiamos farmakologinės priemonės. Tai sukelia psichologines traumas, raumenų patempimus, širdies ligas ir daugybę kitų sutrikimų.
Jūs – gražus, puikios fizinės formos vyras. Ką darote, kad klientas (o jei jis kreipiasi į Jus, vadinasi, yra savimi nepatenkintas) jaustųsi jaukiai su Jumis?
Aš kalbu su klientu ne apie jį, o apie mus. Esame lygūs su juo ir kartu susivienijame prieš visas jo kūno problemas. Pavyzdžiui, aš sakau: „Mes turime daryti šį pratimą, kad mums sutvirtėtų ...“
Ar turite asmeninių psichologinių metodų kliento savigarbai pakelti?
Visiems be išimties klientams aiškinu, kad žmogiškieji trūkumai neegzistuoja, yra tik įgimtos savybės. Ir tobulinti save reikia atsižvelgiant ne į kokias nors primestas normas, o į save patį ir savo poreikius. Žirgas plaukia negražiai, tačiau sausumoje grakštumu jam mažai kas prilygsta.
Paskutiniame žurnalo "Aš ir psichologija" numeryje skaitykite:
Iš miestiečių gyvenimo. Pokalbis su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
Kiek svarbu bendrauti, kad bendradarbiautum?
Vidinė nėščios moters istorija.
„Už“ ir „prieš“ Kalėdų Senelio mito palaikymą.
Juoktis kartu – tolygu prisipažinti mylint.
Kad kažkas šalia nusijuoktų. Interviu su Algiu Ramanausku-Greitai
Yra žmonių, kurie tiesiog atsisako pirkti.
Ar pasaulyje gyvena tik davėjai ir ėmėjai?
Kiekvienas gyvenimas – neparašyta istorija.
Pasakojimas apie „playback“ teatro terapiją.
Tobulame gyvenimo plane ligos nėra.
Ar psichologai tiki stebuklais?
Apie duoną kasdieninę. Ar šventinę?
Stebuklinga realybė ir stiklinė vandens
