Kviečiame dalyvauti mūsų konkurse „Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei sulieknėčiau“. Juk nuo svajonės iki realybės - keli žingsniai. Svarbiausia - juos žengti.
O galbūt jau ėmėtės vykdyti lieknėjimo planą ar bandėte tai anksčiau? Kaip jums sekėsi? Kas pasiteisino, o kas ne?
Savo istorijas - svajones ar patirtis, siųskite el.paštu gyvenimas@delfi.lt iki lapkričio 4 d. Lapkričio 6 dieną paskelbsime 3 redakcijos atrinktas istorijas, už kurias balsuodami Jūs išrinksite vieną geriausią.
Tad DELFI skaitytojų nuomonė ir nulems, kam atiteks pagrindinis prizas: individuali dietos programa, kurią sudaro: gydytojo dietologo konsultacija (Vilniuje), kūno sudėties tyrimas, bazinės medžiagų apykaitos matavimas (jei yra indikacijos) + individualaus valgiaraščio sudarymas.
Taip pat pakartotinis apsilankymas, kurio metu bus suteikta dietologo konsultacija, kūno sudėties tyrimas T-scan aparatu; svorio, kūno sudėties, maitinimosi, fizinio aktyvumo kontrolė; elgsenos problemų sprendimas, etapinių tikslų nustatymas.
Pirmos, antros ir trečios vietos laimėtojams teks po 18 pakuočių “Mantinga” sriubos (kiekvieno skonio: meksikietiškos, brokolių ir vištienos po 6 vnt.) sėkmingai dietai.
Konkurso laimėtojams prizai bus pristatyti nurodytu adresu. Su laimėtojais susisieksime asmeniškai.
Gaudykite savo svajones ir nenuleiskite rankų!
**************
Skaitinėjau DELFI ir radau labai gera klausimėlį: „Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei sulieknėčiau“, net neturiu atsakymo šiam klausimui. Net neįsivaizduoju, kaip tai būtų, kiap paikeistų mano gyvenimas, koks tai jausmas?
Su savo viršsvoriu kovoju jau 10 metų (turiu du vaikus ir nuo kiekvieno ant savęs užsimečiau po 10 kg.). Iš tikrųjų nusibodo, numoju į tai ranka, neturiu tam valios. Nors visada paskaitinėju straipsnelius apie dietas ir su tokiu baltu pavydu (kaip jai smagu, kad pavyko atsikratyti 5 kg.).
Turiu draugę, kuri nuolat kartoja apie savo svorį, kaip sveriasi kiekvieną rytą, kiek numetė, atrodo tikrai gražiai, bet mano ausys pradėjo negirdėti, nes man nesiseka, net ant svarstyklių nelipu, nes nieko gero jos neparodys, tik dar labiau susinervinsiu.
Skaudu girdėti nuolat savo vyro priekaištus ir nuolatinį baksnojimą į šonus, „kas čia?“, ir su tuo jau susitaikiau. Laikiausi dietų, bet tam kartui, numesti kilogramai vėl ataugdavo. Siunčiausi papildus svoriui mažinti, ir jie nedavė jokių norimų rezultatų.
Man šitas klausimas yra per sunkus, į kurį atsakymo neturiu...
Džaneta
************
Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą.... (K. Donelaitis „Metai“)
Fu, apie ką aš čia? Iki atkopiančios saulelės dar geras pusmetis. O dabar, saulelei ritantis žemyn link pietinio horizonto, visi gyvi padarėliai stengiasi tik kuo daugiau susinešti atsargų žiemužei. O kai kurie jau ir užmigo žiemai. Greit paršiuką pjausim ir iš lašinių storio spręsim ar šalta ji bus. Teisingai, jūsų dabar nuosavi lašinukai nebešildo, šildo „Gazpromas“. Tik anas bjaurybė pinigų nuolat už šilumą prašo. Taigi, viena iš svarbiausių blogybių, jeigu dabar sulieknėčiau, būtų ta, kad pasidarytų dar šalčiau, reikėtų papildomų rūbų, reikėtų važiuoti į mišką malkų kirsti. O po tokio lietaus miške ir užklimpti galima.
Tąsykis tada su rąstais, mėtyk po traktoriaus ratais, kol išsikapstysi. Taip žiūrėk ir sukaupti lašinukai žiemužei ne laiku sudegs. Vėl reikės batvinius srėbti, kiaulaitės lašinukus čirškinti ir tik tam, kad masė padidėtų. Žydelis Niutonas mat savo laiku sugalvojo, kad jėga yra lygi masės ir pagreičio sandaugai. Pagreičio tai nebepadidinsi. Koks jis yra nuo gimimo, toks ir išliks. Telieka tik masę didinti, kad galėtum rąstus tampyti. Nepykit, gerbiamieji, manęs vienkiemyje niekas nešildo. Tenka pačiam pasirūpinti šiluma.
O vis dėl to, jeigu surizikuočiau ir sulieknėčiau... nelaiku? Išeisi į miestelį pasivaikščioti, šalia savęs brangiausiąją už parankės pasiimsi. Irgi tokią pat sulieknėjusią šunkarą. Žiūrės visas kaimas ir pirštais badys: kokią čia baidyklę vedžiojies? Špokai, jau išskrido, baidyklių iš vyšnių špokų baidymui nebereikia. Bet...
O iš tikrųjų gal nereikalingo apkūnumo problema nėra tokia nereikšminga? Juk prieš 20 metų pats buvau ne vėjo perpučiamas? Atrodo, lyg ir nieko neveikdavai per dieną, o vakarop tik noras prie televizoriaus pasėdėti ir su pulteliu rankose užmigti. Kad širdelė pabalbatuodavo, tai didelio dėmesio ir nekreipdavai. Kam to nebūna. Kad „žvynelinė“ tuo metu ant galvos buvo užlipusi, nemalonu, bet juk vaistų nuo jos nėra. Kad vidurius pūsdavo ir „šaibas“ mėtydavai, nemalonu, bet „espumizano“ tada dar nereklamuodavo.
Teko pačiam kapstytis, skaityti prieš gerą dešimtmetį studijuotas žmogaus anatomijos knygas, galvoti, kaip iš tikrųjų veikia ši gyva kibernetinė sistema, sugebanti ne tik save atgaminti, bet ir save remontuoti, nepriklausomai nuo taikyto gydymo. Ir radau. Bent jau man pačiam taip atrodo. Brangiausiosios surinktas knygas apie dietas užkišau kuo toliau į lentyną, nes supratau, kad „niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta, o tik pereina iš vienos formos į kitą“ ir kad jeigu neįdėsi į pakurą naujų malkų, tai pirmiausia sudegs visiškai esančios pakuroje malkos, o tik paskui židinys užges. Žinoma, drastiška priemonė ir daugeliui nepriimtina. Jos panaudojimui irgi reikia subręsti. Ypač šiais civilizuoto gyvenimo laikais, kai net pėsčiomis vaikščioti nebereikia.
Po gero pusmečio net pats nustebau - aš toks mažas, toks lengvas... Ir strėnas nebe taip dažnai sopa. Pasitaikė po ranka knygutė apie priešybių vienybės ir kovos dėsnio taikymą žmogaus sveikatos gerinimui. Tiesa pas juos jis kiek kitaip vadinasi: „in – jan“ dėsnis ir mūsų supratimui apie mediciną nelabai priimtinas. Paremtas kažkokiom gyvybinėm energijom, kurios dar nesurastos ir poveikio taškais, kurių išsidėstymo vietos žmogaus kūno paviršiuje nepasiduoda jokiai logikai.
Pabandyk pripažinti tai, ko negali pačiupinėti. Tas pats kaip su Dievu, nori tiki, nori ne. O jei negali pačiupinėti, vadinasi tai fikcija: rankų miklumas ir jokios apgaulės. Ir ką jūs manot? Rezultatų ilgai nereikėjo laukti.
Žinoma, pirmasis kūlio vertimas mažai judėjusiam keturiasdešimtmečiui vyrui nebuvo toks lengvas: galvos svaigimas, žiežirbų akyse lakstymas, šonkaulių skausmas, kaklo patempimas. Vieni rūpesčiai. Bet po antro, trečio karto vis mažiau ir mažiau. Nuo to laiko praėjo geras dešimtmetis, poreikio naudotis dietomis nebėra, nes valgai tik tiek, kad gyventum.
Ar jums padėtų numesti nereikalingą svorį šitokia sistema, pagal savo kompetencijos lygį negaliu rekomenduoti. Bet kuriuo atveju kreipkitės į savo šeimos gydytoją, net jeigu jis fizikos mokėsi prieš 13 metų ir paskutinius du mokslo metus daugiau nieko nesimokė, tik vaistų pavadinimus.
Eretikas
******************
Jei sulieknėčiau:
visi galvotų, kad šalia vaikų stovi jų mama (kaip ir yra), o ne močiutė;
nebijočiau atsisėsti į plastikinę kėdę, negalvodama, kad ji manęs neatlaikys;
apsivilkčiau patinkantį rūbą ir laiminga pralėkčiau gatve;
nebijočiau girdėti pardavėjų replikų: „Ponia, jūsų dydžio neturime“;
nuvažiuočiau į nuotykių parką ir pralėkčiau visomis trasomis, nebijodama, kad nutrūks virvės ar kur nors užstrigsiu;
paplūdimyje nelaukčiau, kol visi aplinkiniai pažįstami užsnūs, kad galėčiau nulėkti į jūrą;
mylėčiausi šviesoje ir neapsidangsčiusi naktiniais;
kvatočiau visa gerkle, nebijodama išgirsi: „Ko čia ta stora boba žvengia?“
Birutė
*********************
Mano istorija gal niekuo ir nesiskirs nuo kitų žmonių, kurie yra bandę ar bando sulieknėti. Mano gyvenimas apsivertė prieš ketverius metus, kai jau antsvoris pradėjo trukdyti normaliai gyventi t.y. prasidėjo įvairios sveikatos problemos, kompleksai išaugo.
Nors niekada nebuvau liekna, vaikystėje nekreipiau dėmesio, kad turiu antsvorio. Bet sulaukus pilnametystės, jau man buvo blogai, kol pati supratau, kad būtinai turiu mesti svorį (beveik 100 kg ant savęs nešioti nėra lengva).
Tada pradėjau ieškotis pagalbos ir radau dietologę, kuri pakeitė mano gyvenimą. Per ketverius metus mano gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Numečiau beveik 30 kg, palengva, neskubant krito svoris ir štai beveik metai laiko jis man neauga ir tuo džiaugiuosi, kad turėjau ir turiu valios kontroliuoti savo svorį.
Tad linkiu visiems norintiems sulieknėti turėti valios. Sėkmės!!!
Giedrė
********************
Cha, o taip... pasikeistų mano gyvenimėlis kokiais 180 laipsnių
kampu. Vėl eidama gatve jausčiau praeinančių vyrų žvilgsnius, kurie taip suteikdavo man pasitikėjimo. Iš tolimojo komodos stalčiaus išsitraukčiau žalsvą dėžutę, kurioje jau daugel metų užmiršti guli erotiški stringučiai. Pasileisčiau į kuodą susuktus plaukus, kad šelmiškos garbanos vėl netvarkingai apgultų smulkučius pečius, ech, apsitempusi mažąją, senąją aksominę suknutę nulėkčiau savo sportinuku pas savo vyrą į darbą ir šelmiškai nusišypsočiau jo sudžiūvusiai simpatijai į akis, ech, kiek daug kas pasikeistų... Grįžtų savivertė, kuri buvo mano gyvenimo variklis.
Aušra M.
********************
Atsakymas vienas - būčiau laiminga.
Po dviejų vaikų viršsvoris labai didelis. Nors ir greitas gyvenimo ritmas, ir atrodo "nieko nevalgai", o kilogramai tik didėja. Reklamos siūlo numesti 30 kg per mėnesį. Kaina milžiniška, poveikio jokio. Kad ir kiek ieškotum "pagalbos tabletėje", suvoki, kad tokio vaisto nėra. Vienintelis būdas - sportas. Kiekvieną savaitę pradedi sportuoti nuo pirmadienio ir dar niekad nepavyko. Kyla mintys, kaip augint vaikus, juk jiems esi pavyzdys, o atrodai kaip "banginis".
Vis dažniau akys krypsta į sporto klubą, tik belieka surasti laiko.
Aurelija
****************
Galvojat viršsvoris tik Jūsų, mielos moterys, bėda? Ar kada
susimastėt, kad vyrai gerokai skaudžiau plakami už tuos kilogramus ant pilvo? O ir bendrai mes juk jautriau reaguojam į žvilgsnius ir plakančius aplinkui liežuvius. Jeigu taip evoliuciškai žiūrėti – Jūs, moterys, gerokai pranašesnės valios ir emocinės stiprybės atžvilgiu, o mes tik raumenų kalnai palaužiami jautria dvasia.
Prieš vestuves vaizdelis aišku buvo piešiamas šiek tiek kitu kampu – tavo jaukus putlumas sakydavo man ji, tu šiltutis kaip pečiukas, pandute mano ir panašūs epitetai dar mėnesį po to skambėjo. Deja vėliau juos pakeitė kasdieniai priekaištai:
1. Ar dar ilgai šlamėsi po ausim?
2. Kiek laiko dar miegosim trupiniuose?
3. Ar matei, kad valgai po šešių?
4. Tai kada startuosim su nauja dieta?
5. Nejaugi tau pačiam malonu?
Ir tai ne pabaiga... Tad jeigu klausiat, kas pakistų, atsakymas manau aiškus:
Nebereikėtų tiek originalumo, kas vakarą taip uoliai ieškant naujų atsakymų, palengvinčiau žmonos dalią nežvejoti manęs prie šaldytuvo, skaičiuojant kąsnelius ir atkakliai mėginant palaužti klausimais.
Galiausiai gal net žiauri naujai kepta žmona pradėtų vėl mane mylėti.
Nuoširdžiai,
Aurimas
*****************
Nuo mat pirmųjų paauglystės periodų išsiskirdavau iš savo bendraamžių savo figūra. Ir jau tada man išsivystė kompleksas. Ne, aš nebuvau nutukusi, priešingai, turėjau itin liekną pilvuką, galėjau drąsiai nešioti aptemptus rūbelius. Keista, bet mano klubai, palyginus su bendraamžėmis, buvo gerokai platesni. Tiek norėjosi grakščių kojų, kaip pas kitas lieknutes mergaites, bet, deja, jokie pratinai man negelbėjo.
Su metais ant mano kūno prisidėdavo po vieną-kitą kilogramą, ir tobulą pilvo presą galiu tik pačiupinėti pro gerą sluoksnį, jį dengiančio riebalinio audinio. tiesa, prieš metus, kada supratau, jog jeigu toliau nesiimsiu jokių priemonių, tiesiog nutuksiu dar būdama jauna moterimi, ir dar net nepagimdžiusi kūdikio. Pažįstamos kuruojama, ėmiausi laikytis levo Chazano dietos. (Ji pagrįsta visaverčio maisto vartojimu, valgymu 3 kartus dienoje.
Kas antrą dieną valgant pietums žuvį ir mėsą pakaitomis. Viena diena savaitėje turėdavo būti "iškrovos"diena, kuomet visą dieną geri kefyrą, 200 g varškės ir 2 obuolius turi padalinti 5-iems valgymams. ) Taigi, laikiausi šios dietos pakankamai ilgą laiką, beveik pusę metų. Rezultatai laabai džiugino, nukrito 14 kg, ir visiškai nebadaujant (maisto porcijos yra tikrai nemažos pagal tą dietą). Ėmiau jaustis fiziškai žymiai geriau. O ir akį džiugino teigiami pasikeitimai.
Tame laiko tarpe ėmiau jausti šiokius tokius negalavimus. Nuvykusi pas gydytoją ir po apžiūros kolonoskopu, man nustatė ligą, kuri mane gerokai įbaugino. "Opinis kolitas". Jį išprovokavo netaisyklinga mityba ir mano mėgiami pieno produktai. Ypatingai pieno išgerdavau labai daug, kartais gurkšnodavau jį ištroškusi vietoj vandens.
Kai ėmiausi domėtis, ką galiu valgyti ir ko ne, kadangi gydytojas man nesivargino nieko aiškinti, skaičiau literatūrą. Paaiškėjo viena, jog pienas yra klaikiai sunkiai virškinamas mūsų organizmų, o kadangi dar nėra kramtomas (nesusimaišo su seilėse esančiais skaidomaisiais fermentais, į skrandį patekęs, "pjauna" lyg peilis.
Maža to, blogai suvirškintas pienas, patenka į kitus mūsų organizmo organus ir sukelia uždegimus, alergines reakcijas. O įsivaizduokime, kaip kankinau savo organizmą, nuolat jį nuodydama beverčiu parduotuviniu gėralu. Ši žinia mane labai nuliūdino, ir tą pačią dieną lioviausi vartojusi pieną. Teko atsisakyti ir kai kurių kitų produktų. Rytinę ritualinę kavą teko pakeisti maistinga arbata. Tiesa, to nesigailiu, visgi ryte išgerta kava išvaro iš mūsų daug vitaminų.
Šiandien susidūriau su problema, jog vėl mane apsunkinę kilogramai nepaliks manęs, jeigu nesusireguliuosiu mitybos, mat po nustatytos diagnozės, nebegaliu laikytis pamėgtos dietos, kurią laikiau sau idealiai tinkančia. Neįsivaizduoju, ko griebtis, ką daryti, kad nenualinti organizmo negaunant būtinų jam medžiagų, laikantis kitokių dietų.
Taip trokštu turėti planą, aiškiai žinoti, ką vis dėl to turiu valgyti, ko griežtai negaliu, kada, po kiek. Tai turi būti ne eilinė dieta, bet gyvenimo būdo planas, kurio laikantis organizmas atsikratytų jį smaugiančių atliekamų kilogramų, būtų sveikas, darbingas, ir jau po kiek laiko-dailus, kad pagaliau atsikratyčiau psichologiškai gniuždančių kompleksų. Sykį jau buvau įpusėjusi savo kelią, bet man pastojo jį liga. O ir prognozės: jeigu provokuosiu ligos priepuolius netinkama mityba, ji ims komplikuotis ir ateity labai stipriai padidėja rizika pabaigti savo istoriją vėžiu, tiesa, nuo kurio netekau vaikystėje savo mamos.
Visų pirma, turiu atsižvelgti į sveikatą, bet aistringiausias noras, kaip ir kiekvienos moters, yra, sąžiningai kalbant, būti dailiai, grakščiai - LIEKNAI. tik pasitikėdama savimi, moteris gali kerėti, uždegti aplinkinius, trykšti laime ir skleisti džiaugsmą. Esu tikra, pasiekusi akimirkos, kada galėsiu savimi pasitikėti, mano pasaulis apsivers ir aplinkiniai pastebės visų pirma degančias meile gyvenimui akis!
Geros dienos ir ačiū už dėmesį!
Veronika
*******************
Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei sulieknėčiau...
Ogi jis atsikeistų atgal...
...visų pirma, ryte prabudusi pamatyčiau ne savo didelę krūtinę, o pro langą šviečiančią saulę,
...šokčiau iš lovos kaip stirna, o ne versčiausi kaip senas kubilas stenėdama,
...nusipirkčiau dar vieną veidrodį, kad galėčiau save matyti iš visų pusių (be baimės), o ir senąjį švariau nuvalyčiau,
...galėčiau gundančiai užmesti koją ant kojos (dabar nebesigauna),
...kadangi stuburui būtų lengviau, gal jis atsidėkodamas man taip neskaudėtų ir aš galėčiau šypsotis jau ne pro sukąstus dantis,
...išmesčiau visus vaistus nuo spaudimo, cholesterolio ir tekina bėgčiau pasitikti naujos meilės (nes senoji meilė išėjo pas sveikesnę)...
Ir pabaigai...pradėčiau gyventi...
Virginija
**********************
Kaip pasikeistų mano gyvenimas, jei sulieknėčiau? Jau buvo pasikeitusi ir turiu tam „receptą". Deja, vėl turi viršsvorį, tačiau priežastys visai kitokios nei buvo anksčiau.
Taigi, prieš 4 metus pagrindinė motyvacija man buvo kroso bėgimo rezultato pagerinimas bei pastangos susirasti antrąją pusę. Pradėjau bėgioti kiekvieną dieną 2 savaites ir, mano nuostabai, neblogai pagerinau savo asmeninį rezultatą krose. Man pradėjo tai patikti. Todėl visą vasarą bėgiojau, važinėjausi dviračiu, o grįžus į mokyklą įvykdžiau visus normatyvus ir net daugiau. Pagyrimų susilaukiau ir iš klasės draugų.
Girdėdavau kalbant, kad man tinka būti putlutei, tačiau aš netikėjau tomis kalbomis. Juk kaip galima žinoti: tinka ar ne, jei nesi matęs žmogaus liekno. Taigi per 2 metus man pavyko numesti virš 10 kilogramų. Receptas: sportas ir tinkama mitybą (jokių čipsų, saldumynų, cukraus arbatoje). Po sporto gerdavau visada žalią arbatą, nes tai puikus antioksidantas.
Susiradau vaikiną ir sportui liko vis mažiau laiko, vis daugiau laiko praleisdavome kavinėse, arba sėsliai ant sofos žiūrint filmus. Vienu žodžiu, visiška hipodinamija. Taip ir pradėjo svoris vėl grįžti +5 kg,+10 kg.
Įstojus į universitetą taip pat per metus +20 kilogramų. Kodėl? Vėlgi dėl hipodinamijos ir neracionalios mitybos. Ir štai sėdžiu aš dabar su savo papildomais kilogramais ir galvoju, ar ilgai tai viskas tęsis. Man nepatinka būti tokiai, kokia aš esu šiuo metu. Esu jauna, aktyvi ir entuziastinga, bet įkalinta savo kūne.
Kadangi mano tokios būdo savybės, tikrai nesėdžiu rankų sudėjus. Vėl pradėjau sportuoti ir taip, po truputį pradėjo mažėti svoris, racionalesnė mityba taip pat davė savo vaisių. Taigi nuo tų +20 liko +16 kg. Ir aš esu užsidegus ir motyvuota. Kodėl? Nes noriu nustebinti save ir aplinkinius, o ypač mylimąjį ir padaryti jam staigmeną.
Taip pat mano gyvenimas pasikeistų jei vėl numesčiau tuos +16 kg taip: mano drabužių dydžiai būtų mažesni, aš neuždusčiau lipdama laiptais, vėl galėčiau bėgimo takelyje aplenkti kitas merginas, atgaučiau pasitikėjimą savimi, sumažinčiau tokių ligų, kaip: cukrinis diabetas, arterinė hipertemzija, riziką. Be to, žmonės negalvotų, kad esu savo brolio mama ir nevadintų manęs ponia.
Aš žinau, kad turiu tikslą, ir aš jį pasieksiu. Vasarą įtilpsiu į savo šortus vėl. Gyvenimas yra vienas, todėl nenoriu jo praleisti „įkalinta" ir „sunki". Esu jauna ir graži, be to vyrai myli akimis. Tai ir įrodysiu sau, nes esu pati savo likimo kalvė.
Amelija
**************************
Perskaičiau pirmą konkurso istoriją ir taip kilo noras pasakyti visoms, kurios šitaip sielojasi dėl svorio, kad svorį numesti ne taip ir sunku, tiesiog reikia stipraus noro tą padaryti ir šiek tiek valios, bei kantrybės.
Pati po truputį einu link savo tikslo, mažais žingsneliais. Prasidėjo viskas nuo to, kad išvažiavau studijuoti, priaugau svorio ir pradėjau kovoti. Eidavau į sporto klubą, penkis kartus per savaitę, po dvi valandas ten sportuodavau ir po dviejų metų beveik jokio rezultato.
Nervai neatlaikė, todėl pradėjau ieškoti gydytojų, kurie man padėtų. Dietologo mano mieste nėra, todėl ėjau pas endokrinologą. Ištyrė, kad labai blogas kraujas, todėl svoris nekrenta.
Taigi pradėjau laikytis naujo mitybos plano, kuris padėtų susitvarkyti su svoriu ir atstatytų kraują. Pradėjau 2011 10 mėn. iki 2012 m. 03 mėn. jau buvau numetusi nuo savęs 13 kg ir visiškai jokio sporto. Svoris kristi nustojo. Tada įsigijau elipsinį treniruoklį. Dėl laiko stokos neturiu laiko vaikščioti į sporto klubą. Kiekvieną dieną po pusvalandį sportuoju pagal riebalų deginimo programą, ilgai laukti nereikėjo, vėl svoris kristi pradėjo. Dabar jau bendrai esu numetusi 17 kg.
Kitos sakys, kad oho kiek daug. Nė velnio, man dar liko numesti apie 20 kg, kad galėčiau pasakyti sau, pagaliau tu tai padarei. Ir su kiekviena diena, po truputi, nė kiek nestresuojant, aš tą darau. Per savaite nukrenta iki kilogramo. Ko gero turėsiu šiek tiek griežčiau laikytis principų, nes kitą vasarą mano vestuvės, reikėtų to 20 kg kaip ir atsikratyti J
Principas labai paprastas, įsigyti maistines svarstykles, skaičiuoti kalorijas (1200 kcl per dieną), viską užsitrašyti ką valgot, aš valgau tris kartu per dieną, valgau viską išskyrus kuo mažiau saldumynų; nes jie turi daug kalorijų; duona, makaronai, miltai - tik pilno grūdo; varškė liesa; aliejaus labai mažai, jokio sviesto ir margarino (sviestą galima išsilydyti, tada jį galima valgyti), jokios kiaulienos, galima nebent nugarinės šiek tiek (beje pvz. kalakutienos šašlykai ne ką blogesni už kiaulienos). Kiaušinio trynio taip pat nereiktų valgyti, tik baltymą. Arba jei be trynio negalit, tai imkit tris kiaušinius, iš jų vienas trynys ir du baltymai.
Labai geras dalykas yra jogurtinė grietinė, ji yra visiškai neriebi, skonis kaip normalios grietinės ir labai tinka į visokius padažus ar salotas vietoje majonezo. Tokiais principais, aš laikausi kiekvieną dieną ir nesakau, kad nebūna nuslydimų, savaitgaliais dažniausiai nepavyksta, tačiau ir tai nesutrukdė svorio kritimui. Sunku yra pirma mėnesį, nes jaučiasi alkis, tačiau tuo atveju reikia gerti šiltą vandenį. O vėliau organizmas apsipranta ir tikrai jokio diskomforto nebejauti.
Dieta turi būti tokia, kad galėtum jos laikytis visą gyvenimą. Jokia dieta nepadės, jeigu tik baigus laikytis, vėl pradėsi valgyti tą, nuo ko svoris užaugo.
Taigi merginos visgi siūlau išmėginti, išmėginau aš, dar į tai įtraukiau ir savo mamą (jai nukrito 8 kg), receptų internete daugybė ir tikrai galima pasigaminti sveiko, skanaus maisto, su nedideliu kiekiu kalorijų. Ir nesiteisinkit, kad namie šeimas turit, nes aš taip pat turiu. Ir mano vyras jau dažniau valgo tą patį ką ir aš J Bėda tik tame, kad jis mėgsta kiauliena, tai kartais tenka atskirai gaminti, bet jau ne taip dažnai. Tiesa, jeigu neįsivaizduojate, kokie tai receptai, paskaitykite delfyje Lieknųjų gurmanų receptus, principas panašus, tik jis griežtesnis šiek tiek.
Kas pasikeis, kai numesiu svorį? Ogi visiškai nieko, tik dar daugiau šypsosiuos! Linkiu sėkmės visoms, nepraraskit noro, nes tik jis padeda nenuleisti rankų.
Viktorija
****************
Per savo apkūnumą išmokau daug ką sumažinti iki minimumo, tad jei
pavyktų "nusimesti" max 20 kg, ko gero, tiesioginiu būdu
SUBANKRUTUOČIAU... Mėgstu gražius rūbus, pati juos kuriu būtent sau ir didesnės kompleksijos moterims, tad galiu įsivaizduoti, kas man
nutiktų...
Ar galite patikėti, kad dietų maratonui mane pristabdo... mylimas ir mylintis vyras. Tiesa, o kitai vyriškajai pasaulio daliai, kuri bodisi matyti šalia rubensišką moterį, tiesiog galėčiau pamojuoti nosinaite - argi minus 20 kg išoperuotų mano protą ir gyvenimišką patirtį????? Visiems sėkmės būti sveikiems, mylimiems ir mylintiems
Daiva
********************
Pasvajosiu...
...apsirengčiau trumpą suknutę...
...turėčiau progą pakeisti garderobą...
...kraipyčiau subiniuką kiek negaila...
...mano vyras mane paimtų ant rankų ir nešiotų, nešiotų...
...kai jį pamatyčiau kur nors iš tolo, bėgčiau ir užšokčiau ant jo...
...šokio metu lengvai sukčiausi jo rankose...
...bučiau tiesiog lengvesnė.
Niekuomet nebuvau lengvutė ir numesti man nėra lengva, nors daug judu ir nėsu tinginė.
Gyvenimas pasikeistų tik tuom, kad lengvai įgyvendinčiau šias moteriškas svajones. :)
Beata
**********************
