Hipnozė dažniausiai vaizduojama taip: hipnotizuotojas prašo žmogaus sukaupti dėmesį į blizgantį daiktą ar į savo akis ir įtaigiu balsu sako, kad žmogus nori miego ir užmiega. Ir žmogus per kelias sekundes užmiega. Po to jam siūloma grįžti į praeitį. Kiek tame yra tiesos?

Pirmiausiai pakalbėkime apie tai, kas filmuose yra tiesa. Hipnozė, arba, kaip ją dabar vadina, transas, kaip ypatinga sąmonės būsena, iš tiesų naudojama grįžimui į praeitį. Tai taip vadinama „regresyvi“ hipnozė, kurios metu žmogui siūloma tapti vis mažesniu.

Tokia būsena pasiekiama per hipnozinę indukciją: fokusuojant žvilgsnį, klausantis balso. Iš tiesų sugrįžęs į traumuojančius įvykius, žmogus išgyvena emocinę iškrovą. Ir tokia iškrova gali sušvelninti jo simptomus. Tačiau filmo sukurtas hipnozės įvaizdis kai kuriais bruožais skiriasi nuo tikrovės.

Hipnozinė būsena prieinama visiems, tačiau pasiekiama ji ne iš karto, kaip filme. Taip atsitinka tik „hipnabiliems“ žmonėms, o tai reiškia, kad šiam konkrečiam hipnotizuotojui greitai pavyksta užmegzti gerą ryšį su šiuo konkrečiu žmogumi. Su tuo pačiu žmogumi kitas hipnotizuotojas gali neužmegzti tokio gero ryšio.

Ir tas pats hipnotizuotojas gali atrasti, kad kalbėdamas tuos pačius žodžius ir fokusuodamas savo kliento žvilgsnį jis nesulaukia transo būsenos iš kito asmens. Todėl nėra teisinga sakyti, kad „aš apskritai nepasiduodu hipnozei“. Ir negalima sakyti, kad „šitas tai užhipnotizuos bet ką“.

Tai - kaip meilėje: dviejų žmonių nusiteikimas turi sutapti. O per pirmą susitikimą toks sutapimas – laimės dalykas. Todėl tikroviškesnė yra kita situacija: jūs lankotės pas psichoterapeutą ir po truputį imate juo pasitikėti. Tuomet jūs susitariate dėl hipnozės, ir jo taikoma indukcija anksčiau ar vėliau gali padėti jums įeiti į transo būseną.

„Anksčiau ar vėliau“ reiškia, kad jūsų smegenys mokysis įeiti į transą. Taip, kaip mokantis važiuoti su dviračiu jūsų kūnas mokosi išlaikyti pusiausvyrą. Mūsų smegenys sparčiai mokosi. Tačiau tai neįvyksta iš pirmo karto.

Tuo atveju, jei psichoterapeutas nepelnė jūsų pasitikėjimo, tarp jūsų ryšys išvis neužsimezga, ir pati įmantriausia jo indukcija greičiausiai nesuveikia. Ji gali suveikti su kitu žmogumi.

Kitas klausimas - kiek patikima informacija, kurią žmogus pateikia regresyvaus transo būsenoje. Buvo laikai, kuomet psichoterapeutai iš savo pacienčių gaudavo daug prisiminimų apie vaikystėje patirtas suvedžiojimo būsenas. Patikrinus tuos atvejus paaiškėjo, kad dalis jų buvo fantazijos. Tuomet buvo pulta į kitą kraštutinumą ir pareikšta, kad visi tokie prisiminimai tėra fantazija.

Tiesa atsidūrė kažkur per vidurį. Tikrai nemaža dalis tokių prisiminimų yra tiesa, ir noras apsaugoti save nuo nemalonių faktų verčia mus lengva ranka numoti ir pasakyti, kad tai tik fantazijos. Ne, prievarta bei tvirkinimas vaikystėje iš tiesų reiškinys gana dažnas. Ir tai sužinota ne iš hipnozės, o iš realių istorijų, papasakotų meluoti nelinkusių žmonių.

Tačiau kartais regresyvi hipnozė atskleidžia mums žmogaus fantazijas. Šios fantazijos atsiranda dėl to, kad mes kalbamės su „suvaikėjusia“ psichikos būsena. Vaikiškoje būsenoje mes nemokame atskirti fantazijos nuo tikrovės. Šitai žino kiekviena mama, girdinti ši savo vaiko: „pas mane naktimis ateina nykštukai“ arba „po mano lova gyvena pabaisa“.

Vaiko suvokimas - tai realių pojūčių ir fantazijų mišinys. Kuomet užhipnotizuotas pacientas grįžta į vaikystę, vaikiškai keičiasi ir jo balsas, ir elgesys, ir fantazijos. Ir priimti jo žodžius reiktų taip, kaip vaiko žodžius: „tu taip jauti, tu taip matai“. Tai vadinamas „fenomenologinis“ požiūris į žmogų, kuomet nėra kažkokios „objektyvios“ tiesos, o tiesa laikoma reliatyvia ir subjektyvia: „tau tai yra tiesa“. Ir šioje vietoje prasideda takoskyra tarp tardytojo - detektyvo ir psichoterapeuto.

Detektyvą domina tiesos atskleidimas: buvo ar nebuvo toks faktas. Psichoterapeutą domina, koks faktų interpretavimas padeda pacientui tapti integruota, sveikesne asmenybe. Todėl detektyvui gyvybiškai svarbu sužinoti: ar tiesa tai, ką pasakoja tardomasis ar liudininkas. Ir šiuo klausimu mes turime pasakyti: ne, hipnozėje gauti prisiminimai negali būti laikomi įrodymais. Tokių išvadų prieidavo įvairios teismo ekspertų komisijos, tikrindamos hipnozės taikymą teisėsaugoje.

Tačiau psichoterapinėje situacijoje paciento prisiminimai nekvestionuojami: tai jo subjektyvi tiesa, ir jei jis atranda savo prisiminimuose prievartą, tvirkinimą ar žiaurumą - tai jis išgyvena nesufantazuotą, o tikrą psichinį skausmą. Išgyvendamas šį skausmą ir patirdamas emocinę iškrovą, jis gauna psichoterapeuto palaikymą ir pasiūlymą pasielgti drąsiau, atviriau, tikriau. Tuomet jis jaučia palengvėjimą.

Trauminis epizodas nebeišstumiamas iš sąmonės, o integruojamas į ją. Jei tai įvyksta gilaus transo būsenoje, išėjęs iš jo žmogus nieko neprisimena. Tačiau jo kūnas, jo pasąmonė - prisimena. Ir žmogaus viduje nebekyla nerimas ar kitokie kūniški simptomai. Jo pasąmonėje išlieka jam pačiam nežinomas žinojimas: jis per tai perėjo ir liko stipresnis, nei buvo.

Kitas hipnozės pritaikymas - nujautrinimas, skausmo sumažinimas. Nuo šios praktikos XIX amžiuje prasidėjo hipnozės atgimimas Europoje. Nemaža dalis žmonių prisimena Kašpirovskio eksperimentus su operuojama paciente, kuriai per televizorių jis palaikydavo nejautros būseną.

Dažnas klausimas: jei hipnozė tokia galinga, kodėl ji netaikoma visiems žmonėms pagydyti? Juk žinoma, kad hipnozėje žmogus gali nejausti skausmo – kam tuomet tie narkotikai ir nuskausminamieji?

Reikalas tas, kad hipnozė pagrįsta ryšiu. Šį ryšį reikia užmegzti. Tai - ypatingas gydymas, nesusivedantis į tradicinius gydytojo ir paciento santykius. Modelis čia ne „aš-gydytojas- tyrinėju jūsų smegenis“, o „aš- subjektas- įsijaučiu ir suprantu tave- subjektą“.

Ar tai - sielų draugystė? Ne. Terapeutas skiriasi nuo draugo tuo, kad nėra simetriškas savo klientui: klientas jo istorijų nesiklauso, negydo, ir neima iš jo pinigų, nes terapeutas turi būti labiau integruotas, sveikesnis už savo klientą.

Tačiau hipnozė - tai tik instrumentas, ir jei simptomas įsišaknijęs, jį palaiko galingi psichikos procesai. Medicina ne visagalė.

Hipnozė, gydanti visas ligas, iš psichologinio gydymo metodo virstų stebuklu, savotišku „šventu vandeniu“. Tuomet jos poveikis prilygtų bet kokiai religinei relikvijai, kuri per savitaigos mechanizmus „gydo vos ją palietus“. Todėl hipnozė - ne panacėja.

Tačiau ji tikrai įdomi, neįprasta ir turi savyje daug neatskleisto. Domėkimės ja net ir negalėdami pilnai ja pasitikėti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (49)