Ką aš čia veiksiu? Pasakosiu jums apie maistą (šitai, žinoma, labai netikėta, nes kas galėjo pamanyt, kad skilty „Receptai“ bus kalbama apie maistą). Atsidarysiu šaldytuvą, akimis (nes rankomis tingėsiu) perkratysiu jo turinį, papurtysiu savo neaiškios spalvos plaukais puoštą galvą ir nuspręsiu, kad šią savaitę rasiu tris būdus, kaip utilizuot pakelį varškės. Arba spintelėj užtiksiu Provanso žolelių ir gims mintis patyrinėt Prancūzijos virtuvę. Dar visai gali būt, kad man į rankas netyčia paklius kurio nors prekybos centro reklaminis lankstinukas ir tą savaitę mokysimės teisingai išnaudot akcijas. Bet labai nenustebkit, jei kokį kartą bendras akstinas tebus tai, jog gaminau aš.
Aha, aha, gaminau. Paskui įdėjau į lėkštę, padėjau ją ant palangės, padariau aštuoniadešimt tris kadrus ir net koks vienas visai pavyko. Įsijungiau kompiuterį ir smulkiai aprašiau gaminimo subtilybes, įterpdama patarimus ką-daryti-jeigu, pasakodama apie patiekalo kilmę ar kaip teisingai ištart pavadinimą. Gi visai realu, kad sakinys „išplakti kiaušinių baltymus iki standumo ir atsargiai įmaišyti į tešlą“ kepant blynus jums naudingas lygiai tiek, kiek „nuimkite aušinimo skysčio siurblio ir alkūninio veleno skriemulius, atsukdami po 4 varžtelius“ man padeda pakeist automobilio variklio galvutę (tikslumo dėlei – mano žinios apie automobilio sandarą baigiasi pasiekus rankenėlę kapotui atidaryt).
Todėl blynai visai neprimena „tų iš paveiksliuko“ ir labai supykstat, o supykę išdedat recepto autorių į šuns dienas ir spaudžiat „Sutinku su taisyklėmis. Siųsti“. Žodžiu, elgsiuos taip, kad komentarų skaitymas nebūtų bjauriausia dienos dalis.
Dar šis tas. Nors pienių žiedų medus ar žąsų kepenėlės su prieskoniu X, leidžiančiu patiekalui pražysti visomis skoninėmis spalvomis ir atspalviais (juo, žinoma, prekiauja net kokios dvi parduotuvės Vilniuj ir viena Kaune), skamba labai šauniai, gurmaniškai ir visaip kaip kitaip nuostabiai, man labiau patinka įdomus maistas, skirtas paprastiems mirtingiesiems – nereikalaujantis pusės dienos palinkus virš viryklės ar turėt virtuvinį liepsnosvaidį *.
Ir taip, jei pamanėt, kad aš dar viena višta, masiniam “kepu kotletus-įsivaizduoju, kad tai darau gerai-truputį parašinėju-nuotrauką prisegu ir pasaulis man po kojom“ pasidavus, tai nelabai suklydot. Tik tiek, kad aš dar ir plunksną klaviatūrą visai pusėtinai valdau, o šitai man duoda kokius tris papildomus krūtumo taškus ir jums pasidaro sudėtinga atsispirt mano žavesiui.
***
Špinatai yra teisinga daržovė, kupina geležies ir kitokio gėrio, ir visi, kada nors ką nors girdėję apie jūreivį Papajų, šitai žino. Jis juos, jei gerai pamenu, susiversdavo gerklėn tiesiai iš skardinės ir neįveikiamų nelikdavo (bet tik todėl, kad tuo metu Žydrūnas Savickas dar nebuvo atradęs savy talento fūras tampyt). Tokia nepamatuojama jėga, žinoma, dalykas žavus, tik būdas špinatams skrandy atsidurt nelabai viliojantis. Žinau geresnių. Sriuba, pavyzdžiui. Jei karšta (- tarė ji vieną lietingiausių savaičių šią vasarą), o šaltibarščiai atsibodo, siūlau įleist savo virtuvėn naujų vėjų.
Šalta špinatų sriuba
4 valgytojams susirandam:
200 g špinatų
trumpavaisį agurką
pomidorą
4-5 svogūnų laiškus
litrą kefyro
baziliko lapelių
druskos
Procesas:
Užkaičiam puslitrį vandens ir einam plaut špinatų. Supjaustom juostelėm, kokio centimetro ar pusantro pločio. Arba kaip pavyksta. Jei šviežių po ranka/artimiausiam prekybos centre/turguj nėr, dabar būtų pats metas šaldytus iš šaldiklio ištraukt. Dedam į verdant vandenį, palaukiam, kol vėl kunkuliuot pradės ir dar kokią minutę, nukeliam nuo viryklės ir paliekam atvėst. Nenukošiam, nuoviras mums reikalingas, todėl, tikiuos, špinatus plovėt kruopščiai.
Agurką supjaustom šiaudeliais, pomidorą – kubeliais, susmulkinam svogūnų laiškus ir baziliko lapelius. Dedam į jau šaltus špinatus, supilam kefyrą, nepagailim druskos. Paragaujam. Jei atrodo, kad tai tėra skiestas kefyras su plaukiojančiom žolėm, tai per mažai pasūdėt. Jei ir po druskos procedūrų anksčiau minėtas jausmas vis tiek neapleidžia, tai man labai gaila.
Valgom su bulvėm.
Špinatai puikiai tinka į salotas. Arba su kiaušiniais. Bet gražiausiai jie draugauja su ricotta. Jei kartais netyčia taip nutiko, kad nesat jos ragavę, ar/ir manot, jog tokio tipo sūriai yra snobų ir pižonų išmislas, nes, ak, mes lietuviai ir turim varškės, tai patys kalti ir skanių jums makaronų su kečupu. Vat taip va.
Spaghetti su ricotta ir špinatais
4 porcijoms susirandam:
400 g spaghetti
gabalėlį sviesto
porą skiltelių česnako
200 g špinatų
250 g ricottos
2-3 šaukštus grietinės
druskos
pipirų
Procesas:
Užkaičiam vandenį makaronams (šimtui gramų – litras, primenu/informuoju), pasūdom dosniai ir einam su špinatais reikalų tvarkyt. Nuplaunam, supjaustom juostelėm. Nulupam ir susmulkinam česnaką. Kai jau spaghetti atsiduria verdančiam vandeny, dedam ant viryklės keptuvę ir išlydom sviestą. Jam į kompaniją pasiūlom česnaką ir maišydami kepam tol, kol pakvimpa - pusę minutės maždaug. Sudedam špinatus ir troškinam nelabai kaitriai, kol suminkštėja, o spalva pasidaro tamsiai žalia. Apie penketą minučių. Nepamirštam mentele karts nuo karto būklės patikrint.
Į makaronus irgi dėmesį atkreipiam, palikti be priežiūros jie linkę pervirt, o mums reikia, jog jie būtų al dente, t.y., dar vos vos kietoki, bet išvirę, standūs, o ne minkšti. Jei šitas makaronų būklės aprašymas jums nieko nesako, problema sprendžiama paprastai – perskaitykit tai, kas parašyta ant pakelio. Dažniausiai instrukcijos ten būna ganėtinai tikslios.
Bet svaičiojimus apie makaronus ir itališkus žodžius, kuriuos vartodama aš atrodau protinga, palikim kitam kartui, nes špinatai jau pakankamai žali. Dedam ten ricottą, grietinę, druską ir pipirus. Maišydami kaitinam tol, kol užverda. Sudedam jau išvirusius spaghetti, išmaišom. Vos makaronai pasidengia padažu, nukeliam nuo viryklės. Jei jie niekaip nesusidraugauja, vadinasi, padažas kiek per tirštas. Šitai paprastai taisoma keliais šaukštais vandens, kuriame virė makaronai, todėl prieš nukošdami nusisemkit pusę stiklinės – maža kas.
Dedam į lėkštes ir valgydami pamąstom, kad aha, nelabai fotogeniškas šitas reikalas, bet, tikrai, ricotta špinatams kaip koks cukrus braškėms ar medus agurkams.
Jau minėjau, kad špinatai gražiai sutaria su kiaušiniais, bet mokyti jus kepti kiaušinienę elementariąją kol kas neturiu drąsos, o ir tikrai rimto maisto (taip, vegetarai, galit apmėtyt mane supuvusiais pomidorais) net ir vasarą pamiršt nederėtų.
Omletu įdaryti kiaulienos maltinukai
4 porcijoms šaldytuve susirandam:
gabalėlį sviesto
100 g špinatų
kiaušinį
šaukštą pieno
400-500 g neriebaus kiaulienos faršo
kiaušinį
nedidelį svogūną
porą skiltelių česnako
druskos
pipirų
džiovinto rozmarino
čili pipirų miltelių
šlakelio aliejaus skardai ištepti
Procesas:
Keptuvėje išlydom sviestą ir patroškinam juostelėm supjaustytus špinatus. Penkias-šešias minutes, per kurias viena ranka (nes kita rūpinasi špinatais) išplakam kiaušinį su šaukštu pieno, žiupsneliu druskos ir šiek tiek pipirų. Pilam ant špinatų ir kepam keletą minučių, kol kraščiukai švelniai paruduoja. Apverčiam ir leidžiam pasikaitint dar minutę-kitą. Arba kepam omletą tai, kaip mokam. O jei nemokam ir verčiant jis subyra, tai nieko tokio – čia gi tik įdaras. Išverčiam į lėkštę. Jei omletą visgi pavyko iškept gražiai, padalijam jį į keturias juostas. Jei nepavyko, tai ir smulkint, ko gero, nebereikia, įvyniot gal ir bus kiek kebliau, bet tikrai įmanoma.
Įjungiam orkaitę. 200 pagal dėdę Celsijų, lai kaista, kol su mėsa žaisim. Kepimo skardą ištepam aliejum. Į faršą (nebūtinai kiaulienos, žinoma, svarbiausia, kad jame būtų bent šiek tiek riebalų, nes kepam ne aliejuj, labai liesa mėsa rizikuoja neskainiai „išdžiūt“ ) dedam nedideliais kubeliais sukapotą svogūną, susmulkintą česnaką, minėtus (arba tokius, kokius mėgstat/randat spintelėj) prieskonius, druską. Įmušam kiaušinį ir išminkom.
Padalijam masę į keturias dalis, iš kiekvienos delne išplojam blyną, dedam jo vidurin perlenktą omleto juostelę (arba ketvirtį to, kas jums gavosi), užlankstom kraštus, sulipdom taip, kad niekur kiaušiniai negeltonuotų, ir išdėliojam į skardą. Kepam 40-50 minučių.
Tačiau čia labai daug kas priklauso nuo orkaitės ir jos sandarumo, todėl primygtinai siūlyčiau manimi aklai nepasikliaut ir laiks nuo laiko padėtį patiems patikrint. Galima, žinoma, kepti ir keptuvėj, tik tuomet į faršą dar reikėtų kokio šaukšto kito džiuvėsių ar riekės mirkyto batono, antraip visokių nelaimių nutikti vartant gali. Skanaus.
Nelietingo savaitgalio!
Inga
*virtuvinis liepsnosvaidis – įrankis, kurio pagrindinė funkcija – garantuoti, kad virtuvėje niekas nepageidaujamas po kojomis nesimaišytų.
