Dėl šito galima kaltint darželį, kuriame versdavo valgyt manų košę. Arba mokyklą, kurioje kartais vandeny virtos avižos buvo kaip garnyras patiekiamos. Dar galima kaltint valdžios vyrus (ir moteris) ar faktą, kad Uranas dabar Žuvų žvaigždyne (nežinau, ar tikrai šitaip), nes politikus ir nepalankiai išsidėsčiusias planetas galima kaltint visada.
Dar galima nekaltint nieko ir prisijaukinus fantaziją truputį pažaist ruošimo būdais ir pateikimo formomis. Paskui šį tą nutylėt ir stebėt, kaip net užkietėję kruopų nemylėtojai kerta avižinius blynus ar kotletus iš sorų. Kai paprašo antros porcijos, būtų gerai, kad nesišypsotumėt labai akivaizdžiai, tai gali pasirodyt įtartina. O visiems kylant nuo stalo, pasiteiraut, ar buvo skanu, ir išvardint sudedamąsias dalis. Tada stebėt jų veidus. Paskutinė dalis atperka visą vargą gaminant pietus, tikrai.
Arba galima likt prie senųjų žaislų ir toliau pliekt Counter strike ar Solitaire, o pietums valgyt koldūnus, jūsų valia rinktis.
Be to, rugsėjis. Anądien mačiau daug pirmakursių didelėm akim (ir dar didesniais krepšiais su patalyne) prie bendrabučių būriuojantis, negalėjau nepasidalint idėjom apie pigų, bet skanų maistą. Nes bulvės, patirtis sako, vieną dieną vis tiek pabos.
***
Jei pusryčiams jums pasiūlyčiau košės, skanintos sviestu ir cukrum, apmėtytumėt mane supuvusiais pomidorais (jei egzistuotų mygtukas su tokia funkcija, žinoma), ania? Bet aš – sutvėrimas drąsus (šalis tokia, cha cha), surizikuosiu. Gi karamelė!
Karamelizuoti polentos piršteliai
4 porcijoms reiks:
stiklinės maltų kukurūzų kruopų
2 stiklinių pieno
pusės šaukštelio druskos
4-5 šaukštų cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
40-60 g sviesto
Procesas:
Išverdam polentą: pieną atskiedę stikline vandens ir pasūdę užverdam, pilam kruopas ir maišydami verdam, kol košė sutirštėja. Viskas priklauso nuo kruopų stambumo. Jei naudojamos smulkios (šitos, beje, dažniausiai lietuviškose parduotuvėse ir aptinkamos), tam ir penkių minučių gali pakakt.
Susirandam kokį nors stačiakampį platų indą. Aš naudojau kepimo formą. Išklojam kepimo popieriumi ar ištepam sviestu, kad atvėsus košė pernelyg meiliai su indo sienelėmis nesusidraugautų. Supilam polentą ir į pagalbą pasitelkę šaukštą išlyginam paviršių. Uždengiam maistine plėvele, kad paviršius vėsdamas nekietėtų. Paliekam ramybėj, kol iki galo ataušta. Jeigu sumąstėt šitaip pusryčiaut, labai gerai košę iš vakaro išvirt.
Lėkštėje sumaišom cukrų su vaniliniu cukrum. Polentą supjaustom piršteliais, maždaug 1,5-2 centimetrų pločio ir 10 centimetrų ilgio. Tokius vartyt patogiausia. Išvoliojam juos cukruj iš visų pusių.
Keptuvėj išlydom 20-30 g sviesto. Guldom pirštelius ir kepam ant vidutinės kaitros, kas porą minučių apversdami ant kito šono. Procesas vyksta tol, kol pirštelis dailiai karamelizuojasi iš visų pusių. Nepersistengiam, perkaitinta karamelė apkarsta. Bėda su šitais genialiai paprastais pusryčiais yra ta, kad po kiekvieno kepimo keptuvė reikalauja būti išplauta (kuo karštesnis vanduo, tuo lengviau šitai padaroma), antraip karamelės likučiai nuo pirmojo kepimo ims degt. Todėl būtų labai gudru pasirinkt darbo įrankį, kurios skersmuo leistų nurodytą kiekį paruošt per du ar tris kartus.
Patiekiam su jogurtu, grietine ar uogom. Ar bet kuo, kas savo saldumu karamelės, vietomis siūlais nutįsusios, neužgožtų. Skanaus.
***
Kadais žaidžiau vegetarizmą. Taisyklių nemokėjau, todėl paskui nebetikau būt kraujo donore. Sakė, pirmiau susitvarkyk, tada dalink. Palinksėjau galva, o grįždama nusipirkau mėsos. Ką šita ilga, velniškai įdomi ir intriguojanti istorija turi bendro su avižiniais kepsneliais? Jie yra tasai gėris, kurį parsinešiau į visaėdės gyvenimą ir kartais gaminu pietums.
Avižinių dribsnių ir grybų kepsneliai
4-6 valgytojams susirandam:
200 g greito paruošimo avižinių dribsnių
druskos
pipirų
džiovinto raudonėlio
čili pipirų
svogūną
porą skiltelių česnako
200 g virtų grybų*
2 kiaušinius
2 šaukštus miltų
aliejaus kepimui
Procesas:
Avižinius dribsnius sumaišom su prieskoniais, pastarųjų negailėdami. Druskos – irgi. Užpilam 600 ml verdančio vandens ir paliekam pusvalandžiui, o dar geriau – valandai, kad išbrinktų.
Svogūną smulkiai supjaustom, česnaką sukapojam mažais kubeliais ar sutraiškom tam skirtu įnagiu. Grybus susmulkinam, jei to nepadarėm prieš virdami. Dedam viską į išbrinkusias avižas. Ten pat keliauja kiaušiniai ir miltai. Labai gerai išmaišom.
Keptuvėje įkaitinam aliejų, pageidautina – truputį daugiau nei porą šaukštų. Na, kaip ir paprastus kotletus kepant. Kabinam didelį šaukštą masės, dedam į keptuvę, šaukštu pakoreguojam kepsnelio formą, jei labai reikia. Kepam ant vidutinės ugnies kokias penkias-septynias minutes vienai pusei skirdami. Patiekiam karštus su daržovėmis ir/ar kokia nors bulvių koše. Tuos, kurie nesunaikinami išsyk, paskui galima vartot šaltus su majonezu – savom akim mačiau, kaip mano mėsėdžiai šitaip elgės, o čia yra oho.
*Naudojau voveraites, tačiau tinka bet kokie mėgstami/turimi virti miško grybai. Dar galima vartot marinuotus ar sūdytus, tik prieš įmaišant į tešlą juos vis tiek derėtų apvirt. O jei taip nutiko, kad miško grybų arti nėra, tinka ir svieste pakepti pievagrybiai.
***
Jeigu aš dabar būčiau jūs, užmetus akį į receptą irgi pagalvočiau, kad nesąmonė. Bet nutiko taip, kad sykį vakarienei man buvo pasiūlyti kažkokie neaiškios išvaizdos ir dar neaiškesnės kilmės kotlečiukai. Paragavau. Paskui paragavau dar kartą. O kai jau prisiragavau tiek, kad daugiau nebelabai būtų tilpę, susiprotėjau paklaust, kas čia. Perlinės kruopos ir varškė – atsakė. Tiek teišpešiau. Ir lig tol į perlines kruopas žiūrėjus gan abejingai (dabar jau suprantu – dėl visko kaltas ilgas virimo laikas!), apgyvendinau jų maišelį (-antrą-septintą) spintelėj šalia ryžių ir nenurimau tol, kol nesuradau tinkamų proporcijų. Kita vertus, jūs gi manim pasitikit, todėl man nereiks nieko į svečius kviest ir vaišint, kad patikėtumėt, jog jie tikrai geri?
Perlinių kruopų ir varškės kotletai
4 alkaniems valgytojams:
200 g perlinių kruopų/750 g virtų perlinių kruopų
250 g varškės
2 kiaušiniai
60 g džiuvėsėlių
druskos
pipirų
aliejaus kepimui
Procesas:
Perlines kruopas užpilam dideliu kiekiu šalto vandens ir paliekam brinkti kokioms 6 valandoms. Ar pernakt. Žinoma, galima šito ir nedaryt, bet tuomet kokias tris valandas virt teks, kol kruopos reikiamą būseną pasieks, o mes – žmonės ekonomiški, ekologiški ir šiaip nuostabūs, todėl elektrą/dujas taupom. Kai kruopos kiek suminkštėja ir pabrinksta, jas pilam į sietelį ir perplaunam tekančiu vandeniu.
Pilam į puodą, dedam druskos, nepagailim vandens. Verdam ant nedidelės kaitros gal kokią valandą. Tikslų laiką pasakyti sunku, nes visai neaišku, kiek laiko kruopos mirko, be to, sąvoka „nedidelė kaitra“ nėra vienareikšmiškai apibrėžta. Dantis turim, ragaujam ir vertinam – išvirė ar dar ne.
Išvirusias kruopas nukošiam ir paliekam vėst. Kai temperatūra pasiekia nebebaisią rankoms, dedam varškę, įmušam kiaušinius, beriam džiūvėsėlius, pasūdom ir pipirais pagardinam. Gerai išmaišom. Šitai neturėtų būti lengva, masė turėtų būti tirštoka ir nelabai šaukštui pasiduot (tačiau ir minkymui pernelyg lipni). Bet mes stiprūs ir atkaklūs.
Keptuvėje įkaitinam šlaką (didelis šlakelis skamba gražiau, ania?) aliejaus. Šlapiomis (!) rankomis formuojam nedidelius kotletus, prieš kiekvieną jas sudrėkindami iš naujo. Kepam ant vidutinės kaitros iš abiejų pusių, kol dailiai apskrunda. Valgom su grietine ar kokiu nors sviesto-svogūnų-grietinė(lė)s padažu. Arba bruknių uogiene, kaip sykiais mano namuos daroma. Skanaus.
Saikingai rudeniško savaitgalio!
Inga
