Tikrasis krokas priklauso vilkdalginių (Iridaceae) šeimai. Tai daugiametis svogūninis augalas. Aukštis – 10–30 cm. Lietuvoje šią rūšį augina retas gėlininkas. 1–5 violetiniai žiedai išmarginti tamsiomis violetinėmis gyslomis. Jų viduje yra trys raudonos su oranžiniu atspalviu purkos. Žydi rugsėjo–spalio mėn. Lapeliai siauri, tik kelių milimetrų pločio, ilgi. Jie pasirodo per žydėjimą ar tuoj po jo.
Tikrasis krokas mėgsta užuovėją, saulėtą vietą, lengvą, nepiktžolėtą dirvą. Kaip ir dauguma svogūninių gėlių, jis supūva, jei žemė būna per daug drėgna. Dauginasi svogūnėliais.
Ką sako legendos
Anot vienos senovės graikų legendos, Krokas buvo nuostabus jaunuolis. Dievas Hermis, jį įsimylėjęs, per kvailą atsitiktinumą nužudė. Toje vietoje, kur išsiliejo jaunuolio kraujas, pražydo mažučiukas kroko žiedas.
Kita legenda byloja, jog jaunuolis, vardu Krokas, pamilo nimfą. Įsimylėjėliai niekuomet nesiskirdavo. Tačiau vieną dieną dievams pabodo žiūrėti į laiminguosius. Nimfą jie pavertė krūmu, o vaikiną – nuostabiu kroko žiedu.
Istorijos puslapiuose
Šafraną galima priskirti prie pačių seniausių prieskonių. Artimuosiuose Rytuose krokas žinomas ir naudojamas labai seniai. 1500 metais pr. m. e. jis paminėtas egiptiečių medicininiuose tekstuose. Manoma, kad seniausi duomenys apie šį augalą rasti Mesopotamijoje.
260 metais pr. m. e. kinų medicinos knygose buvo rašoma, kad šafranas suteikia energijos, skatina žmogų atskleisti meilės gabumus. Finikiečiai šį prieskonį gabeno į Vakarų Turkiją ir Graikiją, kur sėkmingai parduodavo.
Romėnai šafranu gydė kataraktą. Turtingieji jo berdavo į vandenį, kad nuslopintų nemalonius kvapus. Vienas ekstravagantiškiausių Romos imperatorių maudydavosi šia medžiaga aromatizuotoje vonioje. Net manyta, kad šafranas įveikia nuodus. Jo spalvos drabužius ir batus nešiojo tik turtingi žmonės.
Visur, kur kvepia pinigėliais, atsiranda avantiūristų, norinčių greitai ir lengvai pralobti. Taip nutiko ir šiuo atveju. Vietoje šafrano jie pardavinėjo kitas panašios spalvos ir svorio augalines medžiagas. Vokietijoje apgavikai buvo deginami lauže arba uždaromi iki gyvos galvos rūsyje. Niurnberge 1444 metais už tokią klastotę vienas prekiautojas buvo sudegintas, 1456 – kartu su netikru šafranu palaidota gyva moteris.
Žydinčios krokų plantacijos
Ispanai – pirmieji europiečiai, tikrąjį kroką pradėję auginti plantacijose. Į Ispaniją jis pateko iš arabų kraštų. Garsiausios plantacijos driekiasi į pietryčius nuo Madrido: Valensijoje, Andalūzijoje, Saragosoje.
Spalio pabaiga. Šafrano rinkimas dar tik prasidėjo. 20 ilgų dienų, nuo pat ankstyvo ryto, darbininkai rinks violetinį derlių. Vėliau, pradėjus kruopščiai iš žiedų pešioti purkas, dirbančiųjų pirštų spalva iš tamsios violetinės pasikeis į ryškią geltoną. Vakare purkos bus sudžiovinamos. Kitą dieną varginantis darbas prasidės iš naujo. Tačiau jis atliekamas tik kartą per metus.
La Mancha žmonės mano, jog jiems apsimoka rinkti brangiausią pasaulyje prieskonį. Ši vietovė yra Ispanijos centre. Dėl aukščio, kuriame yra centrinė plynaukštė, klimatas gana ekstremalus: vasarą temperatūra pakyla iki 40° C, o žiemą dažnai apsilanko šalnos. Krokams laukai ruošiami pavasarį. Kiekvienas svogūnėlis toje pačioje vietoje auga ir žydi apie 4 metus.
Kadangi derliaus nuėmimo periodas trumpas, o plantacijos – nedidelės, šafrano auginimas daugiausiai yra šeimos verslas. Paprastai prie stalo sėda ir iš žiedų vertingąsias purkas traukia moterys. Purkos metamos į baltas lėkštutes. Tušti žiedai išmetami. Vėliau purkos supilamos ant cedazo – apvalaus medinio rėčio. Šis dedamas ant metalinių grotelių, esančių virš žarijų pilno kibiro.
Kartais šafranas pamaišomas. Procesas vadinamas tueste. Po pusvalandžio žaliava išverčiama į kitą rėtį (kad išdžiūtų kita pusė) ir „kepinama“ dar 30 min. Lėtai, beveik nepastebimai spalva iš ryškios raudonos su oranžišku atspalviu pasikeičia į labai tamsią raudoną.
Šafranas auginamas ne tik Ispanijoje, bet ir Prancūzijoje, Graikijoje, Irane, Italijoje, Ukrainoje.
Medicininės savybės
Tikrojo kroko purkose gausu dažinių medžiagų, eterinio aliejaus, flavonoidų, karotino, vitaminų B1 ir B2.
Seniau manyta, kad šafranas tonizuoja, turi raminamųjų savybių. Juo gydytos ginekologinės ligos, hemorojus, stiprūs kosulio priepuoliai, slopinti spazmai. Dabar jo nuoviru kartais varomas šlapimas, gydomos skrandžio, širdies ligos, gerinamas apetitas.
Kai kuriose šalyse šafranas laikomas afrodiziaku.
Labai didelės šafrano dozės gali sukelti persileidimą. Nėščios moterys jo turėtų vartoti tik tiek, kiek įdedama į patiekalus.
Vartokite saikingai
Daugelyje šalių šafranas vertinamas ir kaip prieskonis, ir kaip geltoni valgomieji dažai.
Šio prieskonio kvapas stiprus, skonis – truputį kartokas, aštrokas. Į patiekalus jo dėkite saikingai, kitaip šie kvepės vaistais.
Tinka sriuboms, padažams, ryžių, vištienos, avienos patiekalams, žuviai, kepiniams, sūriui, sviestui paskaninti. Gerai dera su pomidorais ir šparagais. Šafrano dedama į šartrezą (likerio rūšis).
Šafrano pakaitalai
Indijoje vietoj šafrano dažnai naudojama ciberžolė (Curcuma zedoaria). Tačiau, kaip suprantate, tai nesulyginami dalykai.
Pas mus auginami anksti pavasarį žydintis pavasarinis (C. vernus) ir rudenį žydintis puošnusis krokas (C. speciosus). Jų purkas galima vartoti kaip šafrano pakaitalą.
