Grikių pavadinimas siekia Bizantijos laikus. Tiesa, jei pasigilintume dar labiau, paaiškėtų, kad grikiai dar archaiškesnis produktas. Jų tėvynė — tai Himalajų kalnų miško laukymės. Beje, laukinių grikių ten galima rasti ir šiandien. Auga jie 3500 m aukštyje virš jūros lygio, ir yra išties panašūs į kultūrines grikių veisles. Tiesa, gerokai smulkesni ir ne tokie derlingi. Kultūrinius grikius pirmieji pradėjo auginti bulgarai prie Volgos, o iš ten grikių kruopos nukeliavo į kitas slavų gentis bei Suomiją. Tai atsitiko maždaug VII a. Šiandien mes drąsiai galime teigti, kad šios kruopos yra vienos iš populiariausių ir mėgstamiausių kruopų visame pasaulyje.
Grikiai „kosmopolitai“
Grikių istorija įvairiose šalyse nevienoda. Pavyzdžiui, Anglijoje anksčiau buvo sėjama labai daug grikių, o iš jų surinktas medus eksportuojamas į Prancūziją, kur ant jo buvo kepama garsioji nedžiūstanti duona. Dabar ši duona jau nebekepama, o ir pačioje Anglijoje grikių sėjama visai nedaug, beje, daugiausia pašarinių rūšių, skirtų fazanams.
Japonijoje dabar grikių sėjama irgi nedaug. Matyt, dėl vietos trūkumo. Juk grikių laukai užima daug vietos, o japonai ją labai taupo. Jiems patogiau ir pigiau importuoti grikius iš Brazilijos, Kanados, Pietų Afrikos, nors gabenti reikia tūkstančius jūrmylių. Apie senovėje plytėjusius grikių laukus Japonijoje primena tik kaimų, gyvenviečių bei kalnų pavadinimai. „Soba“ japoniškai reiškia „grikių kruopos“.
Tačiau, kaip ir senovėje, taip ir dabar japonai valgo daug grikių. Tiesa, jų patiekalai šiek tiek skiriasi nuo mums įprastos grikių košės, grikinių blynų ir pan. Japonai iš grikių gamina lakštinius. Grikių lakštiniai – nacionalinis japonų valgis. Net budistų sektoje, kur uždrausta valgyti bet kokias grūdines kultūras (kviečius, ryžius, soją, pupeles ir pan.), grikių lakštiniai pripažįstami kaip tinkamas maistas.
Rusijoje grikių auginimo tradicija nuo senovės iki šių dienų išliko praktiškai nepakitusi. Rusai grikius visada vertino, mėgo ir gausiai augino.
Grikiai auginami ir Lietuvoje, patiekalai iš jų nuo seno labiausiai mėgstami Dzūkijoje.
Maistingosios savybės
Grikių kruopos yra bene pačios maistingiausios iš visų kruopų. Ne veltui garsus japonų dietologas Dž. Azava, sudarydamas naudingiausių ir energetiškai vertingiausių produktų sąrašą, pirmuoju numeriu ten įrašė būtent grikius ( antri tame sąraše kviečiai, toliau – ryžiai, avižos ir pan.). Juose yra visų svarbiausių maistingųjų medžiagų: baltymų, riebalų, angliavandenių, daug kalcio, fosforo, jodo, vitaminų B, B2, PP, E.
Beje, rutinas (PP) pramoniniu būdu gaunamas būtent iš grikių. Visos šios medžiagos labai reikalingos žmogaus organizmui. Vitaminas B normalizuoja nervų ir raumenų sistemos veiklą, gerai veikia virškinamojo trakto organus, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą. Panašiai veikia ir vitaminas PP. Taigi grikiai gali padėti įveikti nuovargį, raumenų silpnumą, pagerinti apetitą bei širdies darbą. Vitaminas B2, esantis grikiuose, ypač padeda pavargusioms akims, skatina audinių regeneraciją.
Grikiai garsėja ir kaip visavertis puikus mėsos pakaitalas. Tai ypač vertina taupios šeimininkės. 86 proc. bendro grikių kruopų kiekio sudaro gerai tirpstantys baltymai ( pavyzdžiui, kviečiuose tik 11 proc.). Be to, grikiuose daug geležies, įvairių rūgščių, kurios pagerina maisto pasisavinimą.
Ypač geras derinys — grikiai su pienu. Šių produktų maistingosios medžiagos drauge suformuoja dar vertingesnius junginius.
eisūs Tibeto medikai...
Išties teisūs Tibeto medikai teigdami, kad grikiai yra vaistas. Retas kuris produktas gali pasigirti tokia gausybe gydomųjų savybių. Grikiai puikiai tinka sergant ateroskleroze, hipertonine liga, esant įvairios kilmės tynimams. Įvairūs grikių patiekalai tikrai gali padėti žmonėms, kankinamiems kepenų ligų.
Preparatai, pagaminti iš grikių žiedų bei lapų, stiprina kraujagysles, palengvina žaizdų gijimą, gydo kvėpavimo takų bei lytinių organų uždegimus, saugo nuo radiacijos, gerina regėjimą. Daugiau grikių rekomenduojama valgyti sergantiems anemija, mažakraujyste, diabetu, odos ligomis. Grikių patiekalai ypač tinka nutukusiems bei vyresnio amžiaus žmonėms. Tokį įvairialypį grikių poveikį mokslininkai aiškina turinga šių kruopų chemine sudėtimi bei rutino (PP) gausa augalų lapuose ir žieduose.
Skani košė
Norint išvirti skanią košę visų pirma reikia tinkamai pasirinkti kruopas. Jei norite virti birią košę, rinkitės neskaldytas kruopas. Skaldytos kruopos labiau tinka dietinei ir vaikų mitybai, nes iš jų pagaminta košė būna suvirusi ir tąsi.
Žinokite, kad perkant grikius, reikia rinktis pačias šviesiausias kruopas, nes tamsios rausvos kruopos gali būti apdorotos labai aukštoje temperatūroje.
Gaminant grikių patiekalus reikia laikytis tam tiktų virimo taisyklių:
1. Virkite metaliniame puode storesniu išgaubtu, o ne plokščiu dugnu. Tokiame puode vanduo greičiau nuverda, o košė vienodai kaista ir brinksta.
2. Kruopas berkite į verdantį vandenį.
3. Biriai košei išvirti kruopas ir vandenį imkite santykiu 1:2.
4. Druską ar cukrų berkite prieš suberdami kruopas.
5. Subėrę kruopas į vandenį jų nemaišykite ir nekilnokite puodo dangčio. Košė verda ne tiek vandenyje, kiek garuose, todėl nevalia garų išleisti ir mažinti virimo temperatūros.
6. Jokiu būdu nepilkite vandens į verdamą košę!
7. Virkite ant mažos ugnies.
Skanią grikių košę galima išvirti iš paskrudintų grikių kruopų. Kruopas paskrudinkite keptuvėje, ir, kai jos įgis auksinį atspalvį bei ims sproginėti, įdėkite truputį sviesto ir dar pakaitinkite. Tada suberkite kruopas į puodą, užpilkite verdančiu vandeniu, uždenkite ir pastatykite ant mažos ugnies. Maždaug po 20 min., kai kruopos sugers visą vandenį, puodą nukelkite nuo ugnies ir šiltai apklokite. Tegu košė brinksta 30-40 min.
Puikių patiekalų galima pasigaminti ir iš grikių miltų. Jie tokie pat vertingi, kaip ir kruopos. Iš grikių miltų galima kepti blynus, gaminti virtinukus ir pan.