Ne taip ir svarbu, ar mes kalbame apie fizinę veiklą, ar apie seksą ar apie ekonominius šuolius. Visai atvejais kalba eina apie tai, kad žmonės kviečiami peržengti įprastinių galimybių ribas. Jūs rasite ne vieną, ir ne dešimt, o tūkstančius mokytojų, kurie savo mokiniams siūlo: „Pasistenk, tu gali“, ir ne vieną tūkstantį tėvų, kurie „verčia pasistengti“ savo atžalas.
Idėja čia paprasta: jei vaikas kažką padaro gerai, reiktų ne girti jį, o pasakyti: „Gerai, bet tu gali DAR GERIAU“. Šis „dar geriau“ laikomas stimulu vystytis. Nemaža dalis pirmūnų gali patvirtinti: jų dešimtukus mokykloje tėvai buvo įpratę laikyti norma, o štai devintukus ar aštuntukus - kaip rimtą signalą.
„Jei tu netobulėsi - tai slinksi nuožulnia plokštuma žemyn“- susirūpinusi kartodavo šių eilučių autoriaus motina vaikystėje. Kas atsitinka žmogui, kuris rimtai žiūri į tokius raginimus ir iš tiesų siekia padaryti daugiau, nei padarė, būdamas ties savo galimybių riba?
Iš tiesų kiekvienas iš mūsų turi tam tikrų atsargų – fizinių, biocheminių, finansinių ir energetinių. Ir esant stresinei situacijai, kuri reikalauja ekstra pastangų, šiuos resursus mes galime panaudoti. Mes netgi jaučiame tam tikrą jaudinančią „mobilizacijos būseną“ pačioje streso pradžioje. Tačiau ilgai tempti naudojant resursus – kelias į kitą streso stadiją- išsekimo, kurią psichiatrai nuo seno vadina „astenija“ arba „neurastenija“. Tai yra neurozės rūšis, kurios simptomai iš pradžių rodo labai sustiprėjusias žmogaus reakcijas, o vėliau - ryškų jų susilpnėjimą.
Iš pradžių žmogus pasidaro labai dirglus, lengvai suirzta ir kelia balsą, tampa perdėtai budrus ir negali miegoti, o jei prabunda - nuolat mąsto, spręsdamas visokias problemas. Jam vystosi dažni kūniški sutrikimai - širdies permušimai, oro trūkumas, įvairūs maudimai ir spazmai vidaus organuose. Vėliau ateina antra stadija - žmogus tampa nuolat pavargęs, ir miegas poilsio nebeatneša. Jis būna vangus ir apatiškas, jo vienintelis noras - „palikite mane ramybėje“. Jis svajoja apie negyvenamą salą ar namuką gūdžioje girioje. Vyrams dažnai sutrinka erekcija, pagreitėja sėklos išsiveržimas ir išnyksta lytinis potraukis. Moterims vystosi lytinis šaltumas.
Na o kokia šios neurozės esmė? Neurasteninis konfliktas - konfliktas tarp „reikia“ ir „galiu“. Vaikystėje šis „reikia“ ateina iš perdėtų tėvų lūkesčių, kuriuos gerieji vaikai greitai paverčia asmeniniais įsipareigojimais. Tačiau bėda ta, kad šie lūkesčiai ir įsipareigojimai viršija vaiko prigimtines galimybes. Todėl pasiūlymas „pasistenk, tu gali daugiau“- tai žibalo pylimas į asteninės neurozės liepsną.
„Paskubėk“- nuolat kartoja greito temperamento tėvai savo lėtam, flegmatiškam vaikui. „Kur tu vis lakstai?“- priekaištauja lėti tėvai savo energingai atžalai. Ir atžala suvokia: iš jo tikisi, kad jis „nugalės“, „perlauš“ savo temperamentą. Jis stebuklingu būdu pakeis save ir tapt toks, kokį jį mylės ar bent gerbs šeimoje. Jis ima stengtis iš visų jėgų.
Deja, nei meilės, nei pagarbos daugiau neatsiranda. Į tai, kaip jis stengiasi, tėvai žiūri kaip į normą. O kai jis grįžta į save - kaip į nukrypimą. Nuolat besistengdamas pavyti nelanksčius tėvų lūkesčius, vaikas suserga neurastenija - jam prasideda naktinis šlapimo nelaikymas, nervinis tikas, mikčiojimas, taip vadinami „mokykliniai“ pilvo ir galvos skausmai.
Ir štai toks vaikas užauga. Dabar jis - vyras, kuris labai myli savo seksualiai reiklią žmoną. Viena kita nesėkmė - ir žmona jam sako: „Koks tu vyras? Tikras vyras turi kiekvieną rytą užvaldyti savo žmoną ir stipriai vyriškai ją patenkinti!“ Kas atsitinka vyrui? Jis negali pakeisti savo fiziologijos, negali valingai sustiprinti savo erekcijos - nebent „Viagros“ pagalba.
Tačiau tabletės poveikis baigiasi - ir ką jam vėl daryti? Jis ima laukti sekso kaip egzamino, susirūpinęs galvoja apie savo varpą, ir nerimas padaro savo: erekcija silpnėja ar dingsta vos prisilietus prie jo mylimosios. Jis yra tam pačiame neurotiniame konflikte tarp „reikia“ ir „galiu“. Ir jam dėsningai vystosi neurastenija, trikdanti jo varpos veiklą.
O štai moteris vadovė darbe. Perfekcionistiškai stengdamasi atlikti viską itin gerai, ji sėdi iki vėlumos ofise, namuose papildomai dirba, keli jos mobilieji nuolat skamba, ji reikli ne tik sau, bet ir savo pavaldiniams ir bendradarbiams... Ji gelbėja savo įstaigą, ji dengia savo mažiau reiklius bendradarbius, nuolat stimuliuodama save kava ir cigaretėmis... Ir štai pirmieji neurastenijos požymiai - galvos skausmai, nemiga, širdies permušimai, pykčio protrūkiai, dėl kurių jai labai gėda.
O štai šiuolaikinė nedidelė civilizuota valstybė. Dar tik pora dešimtmečių, kai jos žmonės ėmė gyventi europietiškai, bet jie labai stengiasi pagreitintu tempu imti gyventi taip, kaip gyvena turtingi kaimynai. Padaryti tai galima tik nežmoniškais darbo tempais, kuomet viskas paklūsta tik vienai idėjai - užsidirbti kuo daugiau. Apleidžiami vaikai ir sutuoktiniai, sveikata ir bendravimas. Imamos paskolos, didesnės, nei jie gali grąžinti. Išauga puikūs namai su baseinu, prie kurių puikuojasi nupirkti už paskolą visureigiai – važiuoti į sodybas. Tačiau visa tai tenka dalintis per skyrybas - šeimai atsibosta „maitintojo“ nuolatinis buvimas už šeimos ribų.
Palaukite - pasakykite jūs,- o ką jūs siūlote? Ar gi ne natūralu yra vystytis, darant visą laiką kažkokį žingsnį į priekį? Ar gi netiesa, kad žmogus „apkerpėja“, patenka į sąstingį, jei nesivysto, jei priima save tokį, koks yra, ir nusiramina? Argi nesupelkėja upė, jei nustoja judėti į priekį? Jūs ką mums siūlote- kaip Indijoje gyventi?
Aš manau štai ką. Vystymasis vyksta, tik vyksta jis ne pastangų dėka. Paimkime vieną tokią prielaidą: „AŠ DARAU GERIAUSIA, KĄ ŠIUO MOMENTU GALIU PADARYTI“. Pakartokime ją ir paklauskime savęs: ar ji paneigia vystymąsi?
Jei šiuo momentu jūs sėdite, ar gulite, ar stovite, valgote, skaitote šias eilutes ar kvėpuojate - argi šiam momentui tai ne geriausias būdas tai daryti?
Tačiau tai, kad jūs priimsite, jog darote tai, kas geriausia, visiškai nerodo, kad esate pelkėje ar sustabarėję. Po įkvėpimo natūraliai norisi iškvėpti. Pavaikščiojus natūraliai norisi atsisėsti. Vaikai auga natūraliai, mokosi natūraliai, myli natūraliai, o visai ne dėl kažkokių raginimų, lūkesčių ir pastangų.
Pastanga atsiranda tik tuomet, kai kažkieno rūsčios, reiklios, nelanksčios sielos žiūri į mus ir sako „PADARYK DAUGIAU“. O jei mes padarome tiek pat - nepagiria, nepalaiko, nepriima mūsų. Ir mes imame siekti patikti, perfekcionistiškai bijodami: nuslinks i- ir nebemylės, nebegerbs tavęs. Tada vietoj vystymosi prasideda lenktynės su pačiu savimi dėl baimės. Prasideda neurozės, infliacijos, bankrotai, perdegimai ir muilo burbulų sprogimai.
O gal tikrasis vystymasis kaip tik ir vyksta meilės aplinkoje? Iš meilės ir iš priėmimo savęs tokio, koks tu esi? Gal tuomet tik ir išauga mūsų galimybės, kai mes priimame jas tokias, kokios jos šiai dienai yra?
